Maravedis isp maravedi Pirėnų pusiasalio auksinė vėliau sidabrinė moneta kaldinta XI XIV a Vėliau iki XIX a maravedis bu

Maravedis (isp. maravedi) – Pirėnų pusiasalio auksinė, vėliau sidabrinė moneta, kaldinta XI–XIV a. Vėliau (iki XIX a.) maravedis buvo pinigų skaičiavimo vienetas.

Etimologija

Žodis maravedí kilo iš žodžių marabet ir marabotin, kurie reiškė auksinius dinarus, kaldintus dabartinės Ispanijos teritorijoje ir pavadintus pagal Almoravidų (arab. المرابطون, al-Murābitũn, vns. مرابط, Murābit') dinastiją.

Istorija

Pirmus auksinius dinarus Pirėnų pusiasalyje ėmė kaldinti Kordobos emyras (valdė 912–961 m.). XI a. dinaras Europoje tapo žinomas kaip morabitas ar morabotinas. XII a. juos ėmė kopijuoti katalikų valdovai – Leono ir Galisijos karalius Ferdinandas II (valdė 1157–1188 m.) ir Kastilijos karalius (valdė 1158–1214 m.). Alfonso auksinis marabotinas ar maravedis tebeturėjo įrašus arabiškais rašmenimis, o monetų apačioje buvo raidės ALF. Ferdinando auksinis maravedis svėrė apie 3,8 g.

Kastilijoje maravedí de oro netrukus tapo aukso monetų skaičiavimo vienetu, kaip kad sueldo (iš solidus) buvo sidabro monetų, o dineras (iš denarius) – bilono (isp. vellón) monetų skaičiavimo vienetai.

Valdant Jokūbui I Aragoniečiui (1213–1276 m.) aukso kiekis maravedyje krito iki vieno gramo, o vėliau dar mažėjo, kol valdant Alfonsui X Kastiliečiui (1252–1284 m.) maravedis tapo sidabro moneta. Tuo metu žodis maravedí oficialiai reiškė maravedžio monetą, o šnekamojoje kalboje – bet kokią monetą ir tiesiog pinigus. Tokia vartosena labai apsunkina XIII a. ispaniškų tekstų apie pinigus bei monetas supratimą.

Alfonsas X, pvz., kaldino tris laidas bilono monetų, ir naujoji laida vis buvo pavadinama maravedžiais. Jo pagrindinė 1258–1271 m. sidabrinė moneta irgi buvo vadinama maravedí (maravedí de plata). Ji svėrė 6,00 g, joje buvo 3,67 g gryno sidabro. Jos vertė buvo 30 dinerų. Tuo metu pinigų skaičiavimo vienetas buvo maravedis, lygus 15 sueldos arba 180 dineros. Vienas maravedis kaip skaičiavimo vienetas buvo lygus 6 sidabriniams maravedžiams.

1258 m. sidabrinis maravedis kaip skaičiavimo vienetas buvo lygus, pagal vieną iš aiškinimų, maždaug 22 g sidabro. 1271 m. maravedžio vertė krito iki 11 g, 1286 m. – iki 3 g, o 1303 m. – iki 1,91 g.

Auksinis maravedis kaip pinigų skaičiavimo vienetas nustotas naudoti apie 1300 m. Didesnėms pinigų sumoms skaičiuoti palaipsniui ėmė naudoti maravedí de plata ('sidabro maravedis'), jais vertino tiek auksinių monetų, tiek sidabro lydinių vertę. Tad sidabro maravedis kaip pagrindinis pinigų skaičiavimo vienetas netrukus išstūmė sueldo. Kastilijos karalius Alfonsas XI (1312–1350 m.) jokių savo monetų nevadino maravedžiais, todėl žodis maravedis ėmė reikšti nebe monetas, o pinigų skaičiavimo vienetą.

XV a. Kastilijos karalystėje susidarė didžiausia painiava monetų kalyboje. Painiavos viršūnė buvo valdant Henrikui IV (1454–1474 m.). Monetinė sistema buvo sutvarkyta ir stabilizavosi valdant porai Izabelei I Kastilietei bei Ferdinandui II Aragoniečiui. Pinigų reforma buvo baigta valdant Karoliui I, kai jis dukatus pakeitė eskudais, kurie 1537 m. tapo standartine aukso moneta. Tada maravedis tapo mažiausiu pinigų skaičiavimo vienetu, 1/34 , ir kaip toks vienetas Ispanijoje naudotas iki 1847 m.

Atradus Ameriką Ispanija apyvartai Naujojo Pasaulio kolonijose ėmė kaldinti varinius maravedžius ir sidabrinius realus. Pradžioje, 1505 m., šias monetas kaldino Sevilijoje, kad po to gabentų į Espanjolą. 1531 m. šias monetas tebekaldino dviejose monetų kalyklose (Sevilijoje ir Burgose), o jų siuntos buvo gabenamos į Ameriką (pvz., į Meksiką, Panamą ir Puerto Riką). Variniai maravedžiai Ispanijos kolonijose buvo naudojami kaip smulkios monetos. Vėliau jas ėmė kaldinti Amerikoje – 1536 m. Meksikoje (kalykla La Casa de Moneda de México), o 1542 m. Santo Dominge (Espanjola).

Šaltiniai

Frey, Albert R. (1916), „A dictionary of numismatic names: their official and popular designations“, American Journal of Numismatics I: 143.
Proctor, Jorge A. (October 2001), „America’s First Official Coinage“, The Numismatist (Colorado Springs, Colorado).
Sédillot, René (1955), Toutes les monnaies du monde, Paris: Recueil Sirey, pp. 170–171, 325–326.
Sedwick, Daniel (January 1995), Practical Book of Cobs: History, Identification, Shipwrecks, Values, Market, Coin Photos, .
Shaw, W.A. (1896, reprinted 1967), The history of currency 1251 to 1894: being an account of the gold and silver moneys and monetary standards of Europe and America, together with an examination of the effects of currency and exchange phenomena on commercial and national progress and well-being, New York: G.P. Putnam’s Sons, reprinted by Augustus M. Kelley, pp. 319–344, LC 67·20086.