Maršalo salos

Maršalo Salų Respublika marš. Aolepān Aorōkin M̧ajeļ angl. Republic of the Marshall Islands
Vėliava Herbas
Himnas: „Maršalo Salos per amžius“
Maršalo Salos žemėlapyje
Valstybinė kalba	anglų, maršaliečių
Sostinė	Madžūras (Delapas–Uliga–Džaritas)
Didžiausias miestas	Madžūras
Valstybės vadovai  • Prezidentė  • -  • -	- -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	11 854 km^2 (156) nėra duomenų
Gyventojų  • 2021  • Tankis	42 418 (212) 233 žm./km^2 (42)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2011 (progn.) 0,11 mlrd. $ (190) 2 900 $ (129)
Valiuta	JAV doleris (USD)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	nenaudojamas
Nepriklausomybė Paskelbta Įsigaliojo Formaliai įgauta	nuo JAV 1979 m. gegužės 1 d. 1986 m. spalio 21 d. 1990 m.
Interneto kodas	.mh
Šalies tel. kodas	+692

Maršalo Salų Respublika (Maršalo salos) – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Mikronezijoje, asocijuota su JAV. Susideda iš kelių šimtų koralinių salų, atolų ir rifų.

Vakaruose ir pietvakariuose ribojasi su Mikronezijos Federacinių Valstijų, o pietuose su Kiribačio teritoriniais vandenimis, kitose dalyse – su neutraliais Ramiojo vandenyno vandenimis.

Salos pavadintos britų kapitono Džono Maršalo, kuris kartu su kapitonu Tomu Gilbertu 1788 m. kalinių pervežimo į Naująjį Pietų Velsą metu ištyrė archipelagą, vardu.

Istorija

Pagrindiniai straipsniai – Mikronezijos istorija ir Maršalo Salų istorija.

Mikroneziečiai salas apgyvendino II tūkstantmetyje pr. m. e. Apie salyno istoriją iki europiečių pasirodymo nieko nežinoma. Pirmąja sala, pastebėta europiečių, buvo Bokako atolas, atrastas ispanų jūrininko Alonso de Salasaro 1526 m. Daugelį salų 1529 m. pastebėjo ispanų jūrininkas , bandęs iš Molukų kirsti Ramųjį vandenyną. 1530 m. dalį salų „atrado“ . Maršalo Salos oficialiai buvo laikomos Ispanijos valda (Ispanijos Rytų Indijos), tačiau iš tikro jas kontroliavo vietiniai.

1788 m. salas tyrė ir (Anglija). 1886 m. Maršalo salos tapo Vokietijos imperijos kolonija, 1914 m. salas užėmė Japonijos imperija, kuri po Pirmojo pasaulinio karo jas valdė pagal Pietų Ramiojo Vandenyno Mandatą (1920–1944 m.). Antrojo pasaulinio karo metais salose japonai steigė karines bazes, vėliau jas atakavo amerikiečiai.

Branduoliniai bandymai Bikinio atole

Nuo 1947 m. – JAV valdoma Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija. Amerikiečių okupacijos metais Maršalo Salose vykdyti branduoliniai bandymai (daugiausia Bikinio atole), nemažai gyventojų buvo iškeldinta, nukentėjo nuo radiacinės apšvitos. Kaip atskiras valstybinis darinys Maršalo salos atsirado 1983 m., padalinus JT Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Nuo 1986 m. salos yra „laisvai asocijuotos“ su JAV. 1990 m. Jungtinių Tautų Organizacija pripažino Maršalo salų suverenitetą.

Geografija

Maršalo Salų žemėlapis

Pagrindinis straipsnis – .

Maršalo salos susideda iš atolų ir salų, esančių Ramiajame vandenyne, šiek tiek šiauriau pusiaujo. Šalies sostinė Madžūras yra už 3438 km į vakarus nuo Havajų administracinio centro Honolulu ir 3241 km į pietryčius nuo Šiaurės Marianų salų sostinės Saipano. Artimiausi salynai – Karolinų salos, kurios priklauso Mikronezijos Federacinėms Valstijoms ir pietryčiuose esančios Gilberto salos, kurios priklauso Kiribačio respublikai.

Maršalo Salų plotas tėra 181,3 km², tuo tarpu lagūnų užimta teritorija – 11 673 km². Šalis yra 29 atoluose ir 5 atskirose salose, juos galima suskirstyti į dvi grupes: 18 salų Raliko grandinėje (iš maršaliečių kalbos „saulėlydis“) ir 16 salų Ratako grandinėje (maršaliečių kalba „saulėtekis“). Abi grandinės yra maždaug 250 km viena nuo kitos ir tęsiasi iš šiaurės vakarų į pietvakarius maždaug 1200 km. Svarbiausiomis salomis yra Kvadžaleino ir Madžūro atolai. Didžiausia Maršalo Salų sala Kvadžaleinas tuo pačiu yra atolas su didžiausia pasaulyje lagūna. Nors pačios salos plotas tėra 16,32 km², lagūnos plotas yra 2174 km². Visos salos lėkštos, o atolus sudaro gausybė , kurių bendras skaičius viršija 1100. Aukščiausias šalies taškas – 10 m virš jūros lygio – yra Likiepo atole. Šiauriausia sala Maršalo Salose yra Bokako (arba Taongi) sala Ratako grandinėje: ji yra 250 km į šiaurės vakarus nuo Veiko atolo, kurį valdo JAV, tačiau Maršalo Salos taip pat į jį reiškia pretenzijas. Piečiausia sala – Ebono atolas, vakariausia – Udželangas (abi salos Raliko grandinėje), ryčiausia sala – Noksas Ratako grandinėje.

Būdinga augalija yra kokospalmės, pandanai, įvairūs krūmokšniai. Dėl didelio gyventojų tankumo daugelio salų laukinė gamta skurdi. Gausesnė ji yra negyvenamuose šiauriniuose atoluose. Ten yra jūrinių paukščių kolonijų, lagūnose gyvena rykliai.

Klimatas

Salų klimatas tropinis. Ištisus metus būna drėgna ir karšta (visų mėnesių vidutinė temperatūra yra apie 27 °C). Per metus iškrenta virš 3000 mm kritulių. Salos kartais nukenčia nuo aplinkiniuose vandenyse besiformuojančių taifūnų.

Madžūro klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	27	27	27	27	27	27	27	27	27	27	27	27	27
Krituliai mm	214	156	210	261	284	294	330	293	316	352	325	301	3 336
Duomenys: Maršalo salų klimatas, Madžūras 2014 01 01

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Maršalo Salų salos.

Maršalo Salose yra 33 savivaldybės. Kiekvienas atolas administruojamas kaip atskira savivaldybė.

Ekonomika

Daugiausia žmonių dirba valstybės sektoriuje (64 %). Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra duonmedžio vaisiai, bananai, pandanai. Išorinėse salose išgaunama kopra, gaminami įvairūs rankdarbiai. Valstybė taip pat parduoda žvejybos leidimus kitoms šalims, registruoja laivus. Verčiamasi žvejyba. Šalyje didelė bedarbystė, valstybė laikosi daugiausia JAV finansinės paramos dėka.

Energija saloms tiekiama dyzelinių elektrinių, kuriose deginamas kokosų aliejus, ir saulės jėgainių.

Skatinamas turizmas. Bikinio atolas yra paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Gyventojai

Madžūro atolas

Pagrindinis straipsnis – Maršalo Salų demografija.

2009 m. Maršalo Salose gyveno ~68 tūkst. gyventojų. Didesnioji jų dalis (~30 tūkst.) susitelkę Madžūro atole, kuriame yra yra šalies sostinė Delapas–Uliga–Džaritas. Tankiausiai gyvenama Ebejės salelė Kvadžaleino atole (41 666 žm./km²). Šiaurinė salyno dalis daugiausia negyvenama, nes ten plyti arba nedideli ir atokūs atolai, arba atolai, užteršti radiacija.

98 % gyventojų yra mikroneziečiams priklausantys maršaliečiai. Likusius gyventojus sudaro daugiausia japonai, amerikiečiai. Oficialios ir plačiai vartojamos kalbos yra maršaliečių ir anglų.

Praktiškai visi salyno gyventojai yra krikščionys: 51,5 % gyventojų priklauso vietinei Jungtinei Kristaus bažnyčiai, 24,2 % priklauso Dievo Asamblėjų bažnyčiai, 8,4 % yra katalikai, 8,3 % yra mormonai, 2,2 % priklauso Bukot Nan Jesus bažnyčiai, 1 % yra baptistai, 0,9 % – Septintosios dienos adventistai, 0,7 % – Pilnosios Evangelijos bažnyčios atstovai. Yra nedidelės bahajų ir musulmonų bendruomenės.

Kultūra

Maršaliečių naudotos navigacinės schemos iš lazdelių

Tradiciškai maršaliečiai buvo žymūs kaip įgudę jūrų keliautojai, išvystę navigacines sistemas naudojantis žvaigždėmis bei lazdelių schemomis. Tradicinės maršaliečių kanojos yra . Būdinga klaninė visuomenė, salas valdo seniūnų tarybos bei vadai (irooj laplap).

Tradicinė Maršalų Salų muzika vokalinė, kolektyvinė (roro), ja atliekamos legendos apie keliautojus. Naudojami būgnai.

Saloms būdinga Okeanijos virtuvė, kurioje vyrauja patiekalai iš kokosų, taro, žuvies, duonmedžio.

Dėl sausumos trūkumo, salų izoliacijos komandinis sportas išvystytas menkai. Maršalo Salos yra vienintelė pasaulio valstybė, niekada nesubūrusi futbolo rinktinės. Megėjišku lygiu žaidžiamas krepšinis, regbis. Individualių sporto šakų atstovai yra dalyvavę olimpinėse žaidynėse, Ramiojo vandenyno žaidynėse.

Kita informacija

Vikiteka: Maršalo Salos – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Maršalo Salos

• Maršalo Salų valstybinės šventės

Išnašos

1. (anglų). Msn Encarta. Suarchyvuotas originalas 2009-10-30. Nuoroda tikrinta 2011-08-11.
2. Cahoon, Ben. (2000). „Marshall Islands“ (anglų). World Statesmen.Org. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-10. Nuoroda tikrinta 2011-08-11.
3. „Marshall Islands. Location, size, and extent“ (anglų). Encyclopedia of the Nations. Nuoroda tikrinta 2011-08-11.
4. „Marshall Islands“ (anglų). Oceandots.com. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-10. Nuoroda tikrinta 2011-08-11.
5. Marshall Islands > Majuro Climate, Climatemps.com; tikrinta: 2014-01-01

Nuorodos

• Maršalo Salų oficialus internetinis puslapis 2017-05-31 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Digital Micronesia. Informacija apie Mikronezijos kultūrą ir geografiją
• CŽV statistika 2010-07-11 iš Wayback Machine projekto.
• BBC profilis
• Wikivoyage gidas