Majų raštasTipas ideografinis silabografinisNaudojamas kalbose senovės majų kalbos Rašymo kryptis iš kairės į dešinę po

Majų raštas

Tipas	ideografinis-silabografinis
Naudojamas kalbose	senovės majų kalbos.
Rašymo kryptis	iš kairės į dešinę (po du)
Laikotarpis	III a. pr. m. e.-XVI a.
ISO 15924
Unicode
Genealogija
Kilmė	Olmekų raštas Majų raštas
Dukterinės sistemos	nėra

Majų raštas (dar majų hieroglifai, majų glifai) – rašto sistema, naudota prieškolumbinėje Mezoamerikoje (majų civilizacijoje) užrašyti kelioms senovės majų kalboms (pirmiausia čolti kalbai, vėliau jukatekų kalbai).

Kilmė ir istorija

Majų raštas kildinamas iš senesnio olmekų ir rašto, iš kurio paveldėjo struktūrą ir daug išorinių panašumų.

Seniausi rašto šaltiniai aptinkami iš III a. pr. m. e., pietinio Majos regiono (dab. Gvatemala). Klasikiniu laikotarpiu rašmenys buvo naudojami užrašyti rytų čolanų (čolti) kalbai, kuri tikriausiai buvo paplitusi kaip lingua franca visoje majų gyvenamoje teritorijoje. Šia kalba majų raštu buvo padaryta daugybė įrašų klasikinio laikotarpio majų paminkluose.

Poklasikiniame laikotarpyje (X–XVI a.) majų raštas buvo pritaikytas jukatekų kalbai, kuria šnekėjo majai, statę miestus Jukatano pusiasalio šiaurėje.

XVI a., ispanams nukariavus majų miestus, majų raštas nustojo būti naudojamas. Tačiau jo tradiciją išlaikė kai kurios giliau džiunglėse gyvenusios majų tautos ik pat XVII a. vidurio.

Struktūra


Senovės civilizacija: Mezoamerika Olmekai, Majai, Actekai

:
, ,
Religija:
Actekų, Majų
Raštas:
Olmekų, Majų, , ,
Kalendorius:
Majų, Actekų

Majų rašto struktūra yra labai kompleksiška. Tai – mišraus tipo raštas, kurį sudaro ir . Tokio tipo atitikmuo šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti japonų raštas.

Ideogramos

Majų ideogramos (ženklai, turintys reikšmę), arba glifai, tiek savo išvaizda, tiek sandara yra ypač sudėtingi. Jas sudaro vienas ar keli elementai, suformuojantys vieną bendrą žodį-sąvoką.

Logogramoms yra būdinga homofonija, t. y. skirtingos logogramos, turinčios skirtingas prasmes, yra tariamos vienodai. Pvz., klasikinėje majų kalboje sąvokos „gyvatė“, „keturi“ ir „dangus“ tariamos kaip chan. Tai yra panašu į pvz., kinų raštą, kur tarp skirtingų hieroglifų gali pasitaikyti vienodų tarimų.

Be to, logogramoms būdinga polifonija, t. y. viena ir ta pati logograma gali būti tariama skirtingai ir turėti kelias absoliučiai skirtingas prasmes. Kad būtų aišku, kokia prasme naudojama atitinkama logograma, prie jos dažnai yra prirašomas vadinamasis „fonetinis papildas“, kuris nurodo pirmą ar paskutinį žodžio garsą. Pvz., prie vieno hieroglifo prirašius garsinį ženklą k(i), nurodoma, kad jis turi būti tariamas chak ir reiškia dievybės vardą (dievą Čaką). Prie to paties hieroglifo prirašius garsinį ženklą m(a), hieroglifas bus tariamas kalom ir reikš karališką titulą.

Be svarbiausių sąvokų, svarbi majų ideogramų grupė yra skaitmenys. Kaip ir kitos Mezoamerikos skaitmenų sistemos, ji pagrįsta dvidešimtaine sistema, naudojamas nulis.

Dar viena grupė – kalendoriniai hieroglifai, žymintys dienų bei mėnesių pavadinimus (katunus, baktunus ir t. t.), taip pat ilgojo skaičiavimo elementus. Skaičiai ir kalendoriniai terminai sudaro didžiumą ženklų oficialiųjų įrašų tekstuose.

Silabogramos

Majai sukūrė daug garsinių ženklų, kurie yra skiemeniniai, t. y. sudaryti iš priebalsio ir balsio (panašiai, kaip japonų skiemenynai hiragana ir katakana). Galimų tokių skiemenų variantų yra labai daug, kadangi majų kalba turi daug priebalsių (21). Balsių esant 5 (a, e, i, o, u), galimų variantų susidaro 105, bet kadangi 23 skiemenų variantai nevartojami, galutinis skiemenų skaičius yra 82.

Rašto sistemą apsunkina ir tai, kad tas pats skiemuo gali būti užrašomas keliais silabogramų variantais (iki 10, pvz., skiemeniui u).

Silabogramos jungiamos tarpusavyje į junginius. Viena taisyklė yra ta, kad paskutinės žodžio silabogramos paskutinis balsis (u arba a) nėra tariamas. Tačiau pasitaiko ir kitų variantų, kurias galima sudėlioti į šias taisykles-pavyzdžius:

ba-ka tariamas [bak]

ba-ki tariamas [baak]

ba-ku tariamas [ba’k] arba [ba’ak]

ba-ke tariamas [baakel]

Glifo sandara

Galutinį glifą (vieną rašto ženklą) sudaro keli (1-6) logografiniai ir silabografiniai elementai. Dažniausiai jie glife išdėstomi ir skaitomi iš kairės į dešinę, iš apačios į viršų, panašiai kaip korėjietiško raidyno hangul elementai, nors egzistuoja ir svarbios išimtys. Glifas dažniausiai reiškia visą žodžių junginį (pvz., daiktavardis su jį pažyminčiais būdvardžiais ir pan.)

Keli galimi glifo sandaros variantai:

Glifas iš silabogramų – pvz., „beždžionė“ (batzu) užrašoma dviem silabogramom – ba ir tzu.
Glifas iš logogramos (be „fonetinio papildo“) – pvz., „vėžlys“ (ak) užrašomas vena logograma – AK.
Glifas iš logogramos (su „fonetiniu papildu“) – pvz., „mirti“ (cham) užrašomas logograma CHAM su fonetiniu papildu m(i)
Glifas iš kelių logogramų, kurios įvairiai sudėliojamos. Gali būti inkorporuojami skaitmenys.

Majų raštą apsunkina tai, kad tas pats žodis gali būti užrašomas daugybe variantų. Skirtingi vieno žodžio variantai gali pasitaikyti ir tame pačiame tekste. Tai tikriausiai buvo daroma dėl estetinių sumetimų.

Į visus šiuos variantus gali būti inkorporuojami skiemenys, parodantys veiksmažodžio, daiktavardžio gramatines kategorijas.

Svarbi glifų kategorija yra vietovardžių simboliai, naudojami valdovų tituluose. Virš šių simbolių visuomet rašomi ženklai ajaw, kurie reiškia „viešpats“, „lordas“.

Transkribavimas ir mokslinė analizė

Majų raštas gali būti transkribuojamas į lotynų raštą remiantis gana griežtomis taisyklėmis. Vieną glifą sudarantys elementai atskiriami brūkšniais. Tarp glifų rašomi tarpai. Ideogramos rašomos didžiosiomis raidėmis, o silabogramos – mažosiomis. Nežinomo tarimo elementai žymimi klaustuku. Todėl pavaizduoto dešinėje glifo transkribcija bus K’A’-yi-u-?-SAK-IK’.

Transkribcija neparodo tikrojo glifo tarimo, o tik jo struktūrą, kadangi daug glifo ženklų (pvz., „fonetiniai papildai“, kai kurie balsiai) netariami, ar tariami kitaip. Todėl transkribcija yra transliteruojama. Transliteracija rašoma kursyvu, o spėjami elementai žymimi laužtiniuose skliaustuose. Pvz., glifo transkribcija K’A’-yi-u-?-SAK-IK’ bus transliteruojama k’a’ay u…? sak ik’[il].

Gramatinėje glifo analizėje kiekvienas reikšminis elementas aprašomas: pvz., aukščiau nurodytame pavyzdyje K’A’ reiškia „baigtis“, yi nurodo būtąjį laiką, u – trečiąjį asmenį, SAK reiškia „baltas/tyras“, o IK’ – „kvėpavimas“. Pilnas gramatinis aprašas su sutartiniais ženklais būtū toks: baigtis-MPAS-3SA 3SE-?-baltas/tyras-ADJ kvėpavimas-N.

Po gramatinės analizės seka glifo vertimas. Šiuo atveju vertimas būtų „baigėsi/sustojo baltas/tyras kvėpavimas“, ir tai yra poetinė metafora sąvokai „mirė“.

Rašymo tradicijos

Majų raštui būdinga savita rašymo krypties tradicija. Jo ženklai dėliojami stulpeliais, kuriuos sudaro daug eilių po du ženklus.

Dažniausiai majų raštas pasitaiko tokiais atvejais:

Raižyti ant akmens paminklų, stiuko – dažniausiai registruojami istoriniai įvykiai. Tipiniai tekstai prasideda ilgais kalendoriniais datų įrašais, po to seka veiksmažodis ir daiktavardžiai. Tokio tipo įrašų daugiausia.
Ant papuošalų ir keramikos – dažniausiai trumpi įrašai, nurodantys savininko vardą. Indų atveju, dažnai nurodomas indo turinys ir rūšis.
Ant specialaus Mezoamerikos popieriaus (majų vadinamo huun). Ispanų užkariavimų laikais sudeginus daugybes tokio tipo dokumentų (knygų), iki mūsų dienų išlikę tik keturi tokie rašto dokumentai, vadinamieji .

Dešifravimas

Pirmasis vakarietis, parodęs susidomėjimą majų raštu, buvo vyskupas ispanas Diegas de Landa. Jis sudegino daugybes majų raštų, tačiau aprašė šį raštą, žinių semdamasis iš pačių majų. Jo užrašuose Relación de las Cosas de Yucatán yra vadinamasis „majų alfabetas“, kuriame prie kiekvienos ispaniškos raidės nurodytas atitinkamas majų glifas.

XIX a. prasidėjus moksliniam majų rašto dešifravimui, 1862 m. de Landos užrašai buvo publikuoti, ir daugybė mokslininkų suabejojo alfabeto tikrumu. Buvo aišku, kad jis neatspindi visų majų rašto ženklų, be to, majų raštui turint silabografinę struktūrą, buvo neaišku, kokiu būdu jį būtų galima tapatinti su ispaniškomis raidėmis.

XX a. viduryje tarybinis mokslininkas Jurijus Knorozovas, remdamasis jukatekų kalba, iššifravo pirmuosius žodžius, parašytus silabogramomis („kalakutą“ kutz(u) ir „šunį“ tzul(u)). Mokslininkas iškėlė ir patvirtino hipotezę, kad de Landos alfabeto majų rašto ženklai yra skiemeniniai ir pažymi ne atskirus garsus, bet ispaniškus raidžių pavadinimus (pvz., le raidei "L" ir pan.)

Po to dešifravimas vyko gana sparčiai. Buvo iššifruotos silabogramos, dauguma ideogramų. Laikoma, kad šiuo metu mokslininkai žino apie 80 procentų ženklų tarimą ir apie 60 proc. ženklų reikšmes.

Šaltiniai

Kettunen, Harri, Helmke Christophe. 2004. Introduction to Maya Hieroglyphs – Workshop handbook.

Nuorodos

Įvadas į majų raštą (Harri Kettunen ir Christophe Helmke straipsnis)

[1] Kettunen, Harri, Helmke Christophe. 2004. Introduction to Maya Hieroglyphs – Workshop handbook.