Liudas Laikūnas

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos . Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Liudas Laikūnas
Gimė	1863 m. Žagarės valsčius
Tautybė	lietuvis
Veikla	politikas, visuomenės veikėjas
Organizacijos	Žagarės valsčiaus savivaldybė
Pareigos	viršaitis

Liudas Laikūnas (g. 1863 m. Žagarės valsčiuje) – tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas, politikas, Antrojo Seimo narys.

1863 m. šiame valsčiuje lietuvių ūkininkų, katalikų šeimoje gimė Liudas Laikūnas, aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas. Carinės Rusijos okupacijos metais L. Laikūnas buvo knygnešys, daraktorius. 1884 m. Steigvilių kaime įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi ir kitas knygnešys, Seimo narys I. Lapinskas. Už draudžiamą veiklą L. Laikūnas buvo persekiojamas carinės rusų administracijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo Žagarės valsčiaus viršaičiu, dirbo valsčiaus Švietimo komisijoje.

Lietuvos teisėkūroje labai pasižymėjo žagarietis, pirmosios Žagarės valsčiaus tarybos ir valdybos narys, buvęs viršaitis – L. Laikūnas. Jis buvo Antrojo Seimo (1923–1926 m.) narys.

L. Laikūnas išrinktas V (Panevėžio) apygardoje iš Lietuvos ūkininkų sąrašo, kuriame buvo įrašytas trečiu numeriu.

Pagal susiklosčiusią tradiciją parlamente pirmojo posėdžio pirmininku tapdavo vyriausias Seimo narys. II Seime juo tapo L. Laikūnas, tuo metu buvęs 60 metų. Žagariečio sveikinimo kalba sulaukė didelio dėmesio ir palaikymo, nes L. Laikūnas palietė tuo metu Lietuvai aktualius dalykus. Seimo narys teigė, jog reikia ir toliau kovoti dėl Vilniaus atgavimo, kvietė politikus dirbti Lietuvos labui ir laikytis Konstitucijos.

Parlamentaras laikinai dirbo Mandatų komisijoje, vėliau Mandatų ir asmeninės sudėties komisijoje, o 1924 m. buvo išrinktas Ekonomikos komisijos pirmininko pavaduotoju. Žagarietis parlamente aktyviai dalyvavo referuojant Valstybinio draudimo, Žemės ūkio banko įstatymus.

L. Laikūnas II Seime teikdavo įvairias įstatymų pataisas, tačiau ne visada jos buvo priimamos. Antai, svarstant Priverčiamojo nekilnojamojo turto draudimo nuo gaisro įstatymo pakeitimą, L. Laikūnas akcentavo, kad šis įstatymas nėra naudingas nei pačiai valstybei, nei gyventojams. Nuomonę grindė tuo, kad draudimo įmonės iš gyventojų ima didelius mokesčius, todėl nei ūkininkams nėra naudingas toks draudimas, nei valstybei, kuri nesuinteresuota pelnytis iš nelaimės ištiktų gyventojų. Kalbėdamas L. Laikūnas pateikė ir pavyzdį − nukentėjusiam nuo gaisro Žagarės miesto gyventojui reikėjo sumokėti 4 litus už draudimo dokumentų tvarkymą, o vėliau iš draudimo bendrovės tegavo tik 1,5 Lt gaisro nuostoliams atlyginti. Beje, norėjusiam atsiimti tuos pusantro lito nukentėjusiam žagariečiui teko važiuoti iš Žagarės į Šiaulius. Tad L. Laikūnas siūlė įstatymą keisti iš esmės − pertvarkant draudimą neprivalomu. Nepaisant žagariečių ir kitų Seimo narių, įstatymų pataisos nebuvo priimtos.

Žagariečiui rūpėjo ir socialinės problemos. Svarstant įstatymą, kuris reglamentavo draudimus ir bausmes neteisėtiems degtinės gamintojams ir pardavėjams, L. Laikūnas siūlė bausti ne tik tuos, kurie gamino naminukę ir ją pardavinėjo, bet ir naminės degtinės vartotojus, kuriems nustatytas 3 ar 4 girtumo laipsnis. Parlamentaras pasiūlė aprūpinti visus policininkus fotoaparatais, kuriais jie fiksuotų pažeidėjus, o nuotraukas viešintų laikraščiuose. Šiai L. Laikūno idėjai prieštaravo kiti parlamentarai, motyvavę, kad į tokią „nemalonę“ gali patekti ir valstybės tarnautojai, kurie atneštų tik gėdą visam valstybiniam sektoriui. Parlamentaras siūlė apriboti alkoholinių gėrimų pardavimą kavinėse ir arbatinėse, nes valstybei nėra naudinga pelnytis iš visuomenės silpnybių. L. Laikūnas stebėjosi ir Lietuvos medikais, griežtai nesmerkiančiais alkoholio vartojimo. Parlamentaras siūlė sekti kai kurių Europos šalių, propaguojančių blaivybę, pavyzdžiu. Už šio įstatymo projektą balsavo 14 seimūnų, o 24 pasisakė prieš. Tad buvo nutarta šios pataisos nesvarstyti.

Žagarietis aktyviai dalyvavo diskusijose svarstant darbininkų ordinarininkų įstatymą. L. Laikūnas kritikavo įstatymo projektą, kuriame buvo siūloma žemės ūkio samdiniams leisti dirbti ne ilgiau kaip 8 valandas per dieną. Anot parlamentaro, tai neracionalu, nes žemės ūkio darbai yra sezoniniai ir dirbami žymiai ilgiau nei įprasta. Žagariečio teigimu, daug ūkininkų, ypač smulkių valstiečių, neišgalėtų samdyti dviem pamainom darbininkų, ypač nederlingais metais, todėl būtų priversti samdinius atleisti. Dėl to ūkiai taptų apleisti ir neprižiūrimi, atsirastų daug bedarbių. L. Laikūnas siūlė darbo dienos trukmę reguliuoti samdinio ir ūkininko tarpusavio susitarimu.

Žagarietis parlamente kritikavo socialdemokratų siūlomo įstatymo − įvežamų prekių muitų tarifo pakeitimą − neskirti muitų iš užsienio įvežamoms cikorijoms. Atstovas aiškino, kad pastarųjų užauginama gausiai ir Lietuvoje. Klaipėdoje veikė cikorijų apdirbimo fabrikas, kuris savo produkciją galėjo parduoti ir užsienyje. L. Laikūno nuomone, būtina sudaryti geresnes sąlygas vietinei produkcijai. Šį pasiūlymą palaikė ir LKDP blokas, todėl po balsavimo socialdemokratų pataisa buvo atmesta.

Svarstant 1920–1921, 1921–1922, 1922–1923 m. rekvizicijų liekanų išieškojimo įstatymą parlamentarui rūpėjo ir Žagarės miesto problemos. L. Laikūnas, kaip buvęs Žagarės valsčiaus viršaitis, gynė miestelėnų interesus. Anot parlamentaro, buvo neteisingai paskaičiuotos rekvizicijos, kadangi administracinės reformos metu Žagarės valsčiaus plotas sumažėjo nuo 19796 ha iki 6000–7000 ha, anksčiau buvę kaimai buvo prijungti prie kaimyninių valčių. Tačiau rekvizicijos buvo paskaičiuotos pagal seno valsčiaus plotą. Klaidingai nurodyta ir pačių rekvizicijų apimtis: vietoj 9 tūkst. kg šieno valsčiui nurodyta pristatyti 9 tūkst. tonų šieno. Anot seimo nario, kai kurtiems gyventojams tenka po kelis kartus pristatyti rekvizicijas, nes savivaldybėse aplaidžiai tvarkoma dokumentacija. Kaip teigė žagarietis, dažnai rekvizicijų surinkėjai klastoja duomenis − užrašomas žymiai mažesnis svoris nei priklauso, sveriant gyvulius „numetama“ net 30 proc. „gyvo svorio“, nes, anot surinkėjų, tiek sveria jaučio vidaus organai ir oda. L. Laikūnas parlamentarus informavo, kad dažnai rekvizicijos nepasiekia centro. Žagarietis pateikė ne vieną pavyzdį, kad dažnai rinkliavos traukiniais iškeliauja ne Šiaulių link, bet į Jelgavą, nuolat klastojami dokumentai. L. Laikūnas pasiūlė pataisą − laikinai sustabdyti rekvizicijų išieškojimą, kol nebus sureguliuotas jų pristatymo patikimumas. Parlamentaro pataisa buvo priimta.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, iš Holokausto išsigelbėję žydas Stulpis su kitais žydais ir vietiniais komunistais nušovė ir pakarė kelis lietuvius, įskaitant Liudą Laikūną.

Literatūra

• Karošaitė K., Žagarietis L. Laikūnas – tarpukario Lietuvos seimo narys, Sidabrė, 2013-07-20, Nr. 55, p. 5.

Išnašos

1. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4164&p_k=1&p_d=159888
2. V.Skripkaus laiškas Dr.Domui Jasaičiui, 1977.02.14, Čikaga. LCVA f.677, a.1, b.183, l.101.

Nuorodos

• [1]