Lietuvos kariuomenės štabas

Šis straipsnis apie tarpukario Lietuvos kariuomenės štabą. Apie dabartinės Lietuvos kariuomenės štabą skaitykite straipsnyje Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas.

54°53′41″ š. pl. 23°55′15″ r. ilg. / 54.89472°š. pl. 23.92083°r. ilg. / 54.89472; 23.92083

Generalinis štabas Kaune

Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas – aukščiausiasis Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) kariuomenės valdymo organas (generalinis štabas). Oficialūs pavadinimai: 1918–1919 m. Apsaugos Ministerijos Štabas, 1919–1924 m. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas, 1924–1935 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis štabas, 1935–1940 m. Lietuvos kariuomenės štabas.

Istorija

Apsaugos Ministerijos Štabas įsteigtas Apsaugos ministro Augustino Voldemaro ir štabo viršininko pulkininko Jurgio Kubiliaus 1918 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1. Štabas darbą pradėjo Vilniuje, tačiau sostinę užėmus bolševikams teko persikelti į Kauną. Štabas kartu su Krašto apsaugos ministerija užėmė pastatą Kauno centre, Gedimino gatvėje, ir čia išbuvo iki pat 1940 m. rudens.

Štabas iš pradžių turėjo generalinio štabo ir administracijos valdybas. Pagrindiniai skyriai priklausė pirmajai valdybai:

• I skyrius – mobilizacijos ir organizacijos: kariuomenės dalių organizavimas, naujokų šaukimas,
• II skyrius – informacijų: žinių apie kitų valstybių kariuomenes rinkimas,
• III skyrius – operacijų: karo veiksmų planų rengimas, kariuomenės mokymas
• IV skyrius – tarnybų: tiekimas, ryšiai, transportas.

III skyriuje dirbo vos trys karininkai, jie galėjo tik rinkti žinias apie karo veiksmus, o ne juos planuoti, nes iš pradžių trūko specialistų. Rusijos imperijos kariuomenėje po 1863 m. sukilimo, kuriame dalyvavo daug karo akademijų klausytojų iš Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių į štabus neįsileisdavo. Vienintelis štabo karininko patirtį turėjęs, iš Lietuvos bajorų kilęs pulkininkas Konstantinas Kleščinskis be profesionalios komandos ne ką tegalėjo nuveikti. Tuo labiau, kad ir kariuomenės organizavimas vyko sunkiai, nebuvo nusistovėję koordinaciniai ryšiai tarp kariuomenės dalinių, kuriuos neretai skyrė ir priešiškų jėgų pozicijos. Ypač koordinuoti Lietuvos kariuomenės veiksmus trukdė Lietuvoje užsilikę Vokietijos kariuomenės daliniai. Todėl daugelį karinių operacijų lietuvių batalionų vadai planuodavo ir vykdydavo savarankiškai, atsižvelgdami į aplinkybes. Praktiškai be Generalinio štabo pagalbos vyko kova su bermontininkais, 1920 m. spalio mėn. lenkams braunantis į Lietuvos gilumą ties Giedraičiais du batalionų vadai – kapitonai ir Teodoras Balnas niekieno neraginami susitarę kontratakavo lenkus, užėmė miestelį ir tuo gerokai prislopino agresorių užmojus lengvai užkariauti mūsų kraštą. Tačiau tęsti puolimą sutrukdė būtent Generalinis štabas. Blogai veikė ir žvalgyba, nepastebėjusi, kad Lenkijos kariuomenės vienas vadų Liucijus Želigovskis Augustavo miškuose sutelkė dideles pajėgas tuo metu, kai buvo pasirašoma Suvalkų sutartis.

Tik užsibaigus nepriklausomybės kovoms kariuomenės štabo darbas pagerėjo, nes buvo pradėti rengti štabo karininkai specialistai. Jauni, bet jau parako ragavę karininkai iškeliavo į Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos karo akademijas, iš kurių grįžo turėdami generalinio štabo karininkų diplomus, suteikiančius teisę nešioti specialų uniformos priedą – akselbantus. Daugiausia štabo karininkų mūsų kariuomenei parengė dvi Čekoslovakijos karo akademijos Prahoje – Generalinio štabo akademija „Valečna Škola“ ir Karinės intendantūros akademija. Čekoslovakijos, nedidelės valstybės, karinė doktrina geriau tiko mūsų kariuomenei nei prancūzų ar vokiečių. Antra, buvo žinoma, kad skirtingas mokyklas baigę kariškiai sunkiai supranta vienas kitą, o karo metu tai gali baigtis katastrofa. Pagaliau Čekoslovakija, taip pat jauna valstybė, buvo draugiška Lietuvai, todėl joje mokytis buvo kur kas smagiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje po Klaipėdos sukilimo net vykdavo antilietuviškos demonstracijos. 1932 m. įkurta ir nacionalinė – Vytauto Didžiojo Aukštoji karo mokykla, parengusi nemažai gerų karo planuotojų. 1940 m. birželio mėn. iš 125 karininkų, dirbusių kariuomenės štabe, didesnė dalis jau turėjo generalinio štabo karininkų kvalifikaciją.

Lietuvos kariuomenės generalinio štabo, III (Operacijų) skyriaus, Topografijos dalies kabinetas.

1935 m. įvykdžius Stasio Raštikio parengtą kariuomenės reformą kariuomenės štabas tapo pavaldus ne krašto apsaugos ministrui, o vyriausiajam kariuomenės vadui. Nauji iššūkiai kariuomenės štabui iškilo prasidėjus 1939 m. rugsėjo 1 d. Antrajam pasauliniam karui. Tačiau karo patirtį apibendrinęs kariuomenės štabas galėjo tik konstatuoti, kad „manevriniam karui prieš bet kurį priešą mūsų pėstininkų divizijos netinka. Jos nepakankamai aprūpintos priešarviniais bei priešlėktuviniais ginklais ir, kas svarbiausia, labai nepaslankios. Tokie kavalerijos pulkai, kokius dabar turime, karui visai netinka. Mūsų kavalerijos pulkai labai brangūs išlaikyti. Mūsų aviacija būsimajame kare į ją investuotų pinigų negali pateisinti ir nepateisins. Naikintuvų ir bombonešių turime visiškai atsisakyti, pasilikdami tik didelio greičio žvalgybos lėktuvus“. Tačiau laiko reorganizuoti kariuomenę jau nebebuvo – pradėjo veikti Molotovo-Ribentropo paktas.

Štabo viršininkai

• 1918 m. lapkričio 23 d. – 1918 m. gruodžio 24 d. – pulkininkas Jurgis Kubilius
• 1918 m. gruodžio 24 d. – 1919 m. kovo 4 d. – karininkas Pranas Liatukas
• 1919 m. kovo 4 d. – 1919 m. balandžio 26 d. – l.e.p. karininkas Edvardas Adamkavičius
• 1919 m. balandžio 26 d. – 1919 m. gegužės 27 d. – generolas Silvestras Žukauskas
• 1919 m. gegužės 29 d. – 1919 m. spalio 7 d. – karininkas Mykolas Velykis
• 1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. liepos 13 d. – generolas leitenantas Stasys Nastopka
• 1920 m. liepos 13 d.- 1920 m. rugpjūčio 21 generolas leitenantas – Maksimas Katchė
• 1920 m. rugpjūčio 21 d. – 1920 m. rugpjūčio 23 d. – l.e.p. majoras Adolfas Birontas
• 1920 m. rugpjūčio 23 d. – 1921 m. balandžio 13 d. – pulkininkas Konstantinas Kleščinskis
• 1921 m. balandžio 13 d. – 1922 m. spalio 7 d. – generolas leitenantas Maksimas Katchė
• 1922 m. spalio 7 d. – 1923 m. lapkričio 6 d. – l.e.p. majoras Jonas Gricius
• 1923 m. lapkričio 6 d. – 1924 m. vasario 29 d. – generolas Leonas Radus-Zenkavičius
• 1924 m. vasario 29 d. – 1925 m. gegužės 7 d. – l.e.p. pulkininkas leitenantas Jonas Gricius
• 1925 m. gegužės 7 d. – 1925 m. rugsėjo 16 d. – Generalinio štabo pulkininkas Kazys Ladiga
• 1925 m. rugsėjo 16 d. – 1925 m. spalio 19 d. – l.e.p. pulkininkas leitenantas Jonas Gricius
• 1925 m. spalio 19 d. – 1926 m. birželio 22 d. – generolas leitenantas Kazys Ladiga
• 1926 m. birželio 22 d. – 1926 m. gruodžio 24 d. – Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Kazys Škirpa
• 1926 m. gruodžio 24 d. – 1927 m. rugpjūčio 11 d. – pulkininkas Teodoras Daukantas
• 1927 m. rugpjūčio 11 d. – 1929 m. vasario 10 d. – Generalinio štabo pulkininkas Povilas Plechavičius
• 1929 m. vasario 10 d. – 1934 m. birželio 7 d. – generolas leitenantas Petras Kubiliūnas
• 1934 m. birželio 7 d. – 1934 m. rugsėjo 21 d. – generolas leitenantas Jonas Jackus
• 1934 m. rugsėjo 21 d. – 1935 m. sausio 1 d. – Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Stasys Raštikis
• 1935 m. sausio 1 d. – 1939 m. kovo 30 d. – Generalinio štabo pulkininkas Jonas Černius
• 1939 m. balandžio 1 d. – 1940 m. birželio 15 d. – divizijos generolas Stasys Pundzevičius

Rūmai

Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas 1919 m. įsikūrė 1890 m. pastatytuose Kauno tvirtovės komendanto rūmuose. Dviejų aukštų rūmai neoklasicistinių formų, su pailgo fasado centre įkomponuotu portalu, dekoruoti piliastrais, puošniais langų apvadais, stogo parapetais. Rūmai stačiakampio, simetriško plano. Pirmame aukšte buvo įrengtas štabo karininko butas ir kambariai atvykstantiems karininkams, o antrame – tvirtovės komendanto apartamentai. 1915 m. rugpjūčio 18 d. Kauną užėmus Vokietijos imperijos kariuomenei, buvusiuose komendanto rūmuose dirbo Vokietijos Rytų fronto vadas feldmaršalas Paul von Hindenburg. 1919 m. liepą Rūmų pirmajame aukšte buvo įkurti Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Mobilizacijos ir Rikiuotės skyriai bei Vyriausiojo štabo kanceliarija, Ūkio dalis ir Operacijų skyriaus Topografijos dalis. Antrame aukšte priešais laiptus buvo įsikūrusi Operacijų dalis, Vyriausiojo štabo laukiamasis, Vyriausiojo štabo viršininko, Administracijos valdybos viršininko ir kariuomenės vado kabinetai. Lietuvą 1940 m. vasarą okupavus, rudenį rūmai atiteko Sovietų Sąjungos 11-tosios armijos štabui. Vokietijos kariuomenei 1941 m. birželio 24 d. užėmus Kauną, rūmuose įsikūrė armijų grupės „Šiaurė” užnugario srities vado Franz von Roques štabas, kuris liepos 17 d. buvo perkeltas į Rygą. Vėliau rūmuose dirbo Ostlando vyriausiasis kariuomenės vadas Friedrich Bramer, o 1942–1944 m. – Lietuvos generalinės srities karo komendantas Emil Just. 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, rūmuose įsikūrė 7-os oro desanto divizijos štabas. 1993 m. rugpjūčio 11 d. rūmuose įsikūrė Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabas.

Šaltiniai

1. , Valdas Rakutis. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 533 psl.
2. Gynybos štabo istorija
3. Jonas Rudokas. Kariuomenės smegenys. Veidas. 2006.08.17 2008-05-19 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Karinių oro pajėgų štabo rūmai 2013-06-21 iš Wayback Machine projekto.