Liaudies choreografija liaudies meno rūšis sinkretinė liaudies kūryba apimanti liaudies šokius ir apeiginius veiksmus su

Liaudies choreografija – liaudies meno rūšis, sinkretinė liaudies kūryba, apimanti liaudies šokius, , ir apeiginius veiksmus su choreografijos elementais. Glaudžiai susijusi su vaidyba, tautosaka, vokaline ir instrumentine liaudies muzika.

Tautinės ypatybės

Kai kurių Vakarų Europos tautų (austrai, prancūzai, olandai, vokiečiai) choreografijai būdingi plastiški judesiai, nesudėtingos figūros; vyrauja grupiniai ir poriniai šokiai. Vidurio Europos tautų (čekai, lenkai, vengrai) liaudies choreografijos žingsniai sudėtingesni, dinamiškesni, prie jų derinami rankų ir liemens judesiai. Pietų Europos tautų (bulgarai, serbai, juodkalniečiai) žingsnių junginiai sudėtingi, muzikos ritmas sinkopinis; moterys ir vyrai šoka atskirai. Daugelio Azijos tautų (Vietnamas, Indija, Indonezija, Kinija) choreografijai būdinga sudėtinga rankų ir liemens plastika, gausu kanonizuotų simbolinių judesių ir pozų; kai kurių tautelių (Havajų, Taičio, Samoa salų gyventojų, iš dalies eskimų) šokiai atliekami sėdint arba stovint vietoje. Afrikos tautų, Amerikos, Australijos aborigenų liaudies choreografija turi daug bendrų elementų, dažniausiai šokama ir žaidžiama sustojus ratu; mėgdžiojami žvėrių, paukščių judesiai, vaizduojami gamtos reiškiniai, medžioklės siužetai; judesiais reiškiama džiaugsmas, liūdesys, daug pantomimos elementų. Afrikos tautų choreografijai būdinga didelė ritmo įvairovė; šokiai ir žaidimai dažniausiai sudaro apeigų dalį. Rusų, baltarusių, ukrainiečių liaudies choreografijoje vyrauja rateliai ir žaidimai; šokiams būdingi platus rankų mostai, dideli žingsniai, šuoliai, tūpsniai. Kaukazo, Užkaukazės, Vidurinės Azijos tautų liaudies choreografija turi daug improvizacijos elementų, nemažai atskirų vyrų ir moterų šokių; moterų judesiai plastiški, švelnūs, vyrų – griežti, figūros sudėtingos, su akrobatikos elementais.

Istorija

Liaudies choreografijos kilmė siekia laikus. Pirmykščių žmonių piešiniai ant urvų sienų rodo, kad ankstyviausia žmonių saviraiškos forma buvo šokiai ir pantomima. Seniausiais laikomi , kurių judesių pagrindinė ypatybė – totemo (žvėries, paukščio, vabzdžio) mėgdžiojimas. Senosios kilmės liaudies choreografija susijusi su magine paskirtimi ir apeigomis, atliekama per įvairių ritualus (). Pasilinksminimų liaudies choreografija pradėjo klostytis vėliau, bet jos kilmė irgi siekia gimininės gentinės bendruomenės laikus. Atsirado buitinės choreografijos miniatiūros ir teatralizuoti pantomiminiai vaidinimai, lyriniai meilės arba piršlybų šokiai.

Pirmieji liaudies choreografijos paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose žinomi dar iš senovės Graikijos laikų. Ankstyvosios krikščionybės laikais liaudies choreografija kurį laiką dar buvo toleruojama – to meto bažnyčių freskose vaizduotas angelų šokis, primenantis liaudies ratelius, bet jau nuo IV a. pradėjo įsitvirtinti neigiamas požiūris į bet kokį šokį. Toks požiūris ypač įsivyravo viduramžiais.

Renesanso ir baroko laikotarpiu buvo įprasta folkloro elementus įkomponuoti į profesionaliąją kūrybą. XIX a. pradžioje Europoje prasidėjus nacionaliniams sąjūdžiams liaudies choreografija tapo patriotinių jausmų raiškos priemone: išpopuliarėjo , vengrų , lenkų ir kiti šokiai. Modifikuoti nacionaliniai šokiai, pritaikyti aukštuomenės skoniui, buvo įtraukti į romantinį baletą.

Kiti straipsniai

Šaltiniai

Dalia Urbanavičienė. Liaudies choreografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 101 psl.

[1] Dalia Urbanavičienė. Liaudies choreografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 101 psl.