Vaidyba

Vaidyba – vaidmens (tipo, personažo, charakterio) kūrimas teatre, televizijoje, kine ir radijuje.

Hamleto vaidyba

Kurdamas vaidmenį aktorius naudojasi vaidybos priemonėmis – kalba, , , . Ji paremta dvasinių ir fizinių aktoriaus savybių visuma.

Raida

Dauguma ankstyvųjų šaltinių vakaruose vaidybos meną (sen. gr. ὑπόκρισις, hypokrisis) analizuoja kaip retorikos meno dalį. Vienas pirmųjų žinomų aktorių buvo VI a. pr. m. e. gyvenęs iš Ikarijos Atėnuose. Jį išsamiau aprašo dviem šimtmečiais vėliau gyvenęs Aristotelis. Aristotelis savo veikale vartoja terminus „mimezė“ (vaidinant) ir „diegezė“ (kalbant). Senovės graikų teatre susiformavo du vaidybos būdai: iškilmingasis (vaidinant tragediją), ir komiškasis, arba žemojo stiliaus (vaidinant komediją).

Vaidybos principų būta įvairių. Renesanse siekta tikroviškumo, klasicizme vaidyba griežtai kanonizuota, paplito deklamacinis stilius, šviečiamajame amžiuje siekta natūralumo, paprastumo ir emocingumo, romantizme paplito ekspresyvumas, netikėti jausmų protrūkiai, pabrėžiant vidinius asmenybės prieštaravimus, psichologinių būsenų kaitas, įtvirtintas sceninis persikūnijimas. Taip pat skiriama realistinė, natūralistinė ir simbolistinė vaidybos rūšys.

XIX a. pab. – XX a. pr. Konstantinas Stanislavskis sukūrė realistinę psichologinę vaidybos sistemą (vad. ). Ji paskatino naujus aktoriaus ugdymo metodus ir vaidybos stilių atsiradimą, turėjo daug įtakos vaidybai.JAV ją išpopuliarino Lee Strasberg, , ir kiti. Tuo tarpu kitą teatro mokyklą praktikuoja , , ir Vsevolodas Mejerholdas.

Šaltiniai

1. Vaidyba (VLE)
2. Csapo and Slater (1994, 257)