Televizija

Vikisritis:

Televìzija (angl. Television < gr. τήλε – 'toli' + lot. visio – 'regėjimas') – judamų ar nejudamų objektų atvaizdų perdavimas per atstumą laidinio arba radijo ryšio priemonėmis. Pagrindinės vaizdo perdavimo grandys: televizijos studijos kamera, transliacinis siųstuvas, siunčiamoji antena, ryšio kanalas, priimamoji antena, televizorius.

Televizijos studija

Palydovinės televizijos antenos

Istorija

• 1923 m. Vladimiras Zvorykinas (rusų kilmės amerikietis) išrado ikonoskopo kamerą ir kineskopo vamzdį, kurie naudojami televizoriuje.
• 1925 m. lapkričio 9 d. ukrainiečių išradėjas Borisas Grabovskis kartu su N. Piskunovu ir V. Popovu pateikė dokumentus elektroninės televizijos patentavimui (nenaudojant elektromechaninių, judančių elementų). 1928 m. birželio 30 d. jie gavo patentą Nr. 5592. Po to 1928 m. liepos 26 d. ir rugpjūčio 4 d. B. Grabovskis su bendražygiais Taškente pirmą kartą pasaulyje viešai pademonstravo visiškai elektroninę belaidę televiziją, kurią priėmė mokslinė komisija. Imtuvo ekrane, dešimties metrų atstumu tiesoginiame eteryje, buvo stebimi judantys pėsčiųjų vaizdai, aikštę kertantis tramvajus ir padėjėjo, kuris pakėlė ir užsidėjo furažką, veidas. Šį faktą užfiksavo vietiniai laikraščių leidiniai.
• 1926 m. škotas J. Bairdas pademonstravo elektromechaninę televizijos sistemą. „Bell Labs“ perduoda televizijos pagalba kino filmą.
• 1927 m. 21 metų amerikiečių inžinierius P.T. Farnsworthas sukūrė pirmąją visiškai elektroninę televizijos sistemą.
• 1928 m. liepos 2 d. pirmą kartą reguliariai pradėta transliuoti TV programa (JAV).
• 1929 m. Londone atidaryta pirmoji televizijos studija.
• 1931 m. elektroninės televizijos transliacijos pradėtos Los Andžele ir Maskvoje.
• 1936 m. pirmą kartą pasaulyje tiesiogiai transliuojamos olimpinės žaidynės (iš Berlyno; transliacijas stebėjo 150 tūkst. žiūrovų).
• 1937 m. BBC pradeda reguliariai transliuoti televizijos programas.
• 1938 m. firma „Du Mont“ pradeda prekiauti pirmuoju buitiniu elektroniniu televizoriumi.
• 1950 m. pradėtos transliacijos.
• 1957 m. balandžio 30 d. televizija pradėta transliuoti Lietuvoje.
• 1975 m. vasario 26 d. Lietuvoje pradėtos spalvotos televizijos transliacijos.
• 1989 m. rugpjūčio 4 d. įsteigta pirmoji kabelinė televizija Lietuvoje (Klaipėdoje).
• 1991 m. įsteigta Rytų Lietuvos televizija, 1993 m. perorganizuota į Baltijos TV.
• 1996 m. rugpjūtį veiklą pradėjo pirmoji Lietuvoje UAB „Mikrovisatos TV”.
• 2004 m. Lietuvoje pradėtos pirmosios skaitmeninės antžeminės televizijos transliacijos (53-uoju TV kanalu, televizijos programos TV1, LNK, „Balticum Auksinis”, „TV1000”, „Viasat History”).
• 2006 m. Lietuvoje išduotos pirmosios licencijos transliuoti laidiniais plačiajuosčio ryšio tinklais, kurių tiesioginė paskirtis nėra programų transliavimas ar retransliavimas (UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras”, AB „Lietuvos telekomas” (TEO LT)).
• 2012 m. Lietuvoje išjungta analoginė televizija ir pradėta skaitmeninės televizijos plėtra.

1996 m. gruodį JT Generalinė asamblėja paskelbė lapkričio 21-ąją Pasauline televizijos diena.

Skaitmeninė televizija

Pagrindinis straipsnis – Skaitmeninė televizija.

Antžeminės skaitmeninės televizijos transliavimo (angl. Digital Video Broadcasting – Terrestrial, DVB-T) standarto stotys šiuo metu įdiegtos ir sėkmingai veikia keliose šalyse, tarp jų Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Vokietijoje.

Bendrieji DVB-T tinklų planavimo ir koordinavimo principai Europoje buvo sukurti ir patvirtinti Europos šalių Radijo ryšio administracijų susitikime Česteryje 1997 metais. Jie numato, kad siekiant užtikrinti organišką palaipsninį perėjimą nuo analoginės TV transliavimo standartų prie skaitmeninio DVB-T standarto, bus panaudojami įprasti 8 MHz pločio kanalai, atitinkantys analoginės TV kanalus. Detalios analoginės TV kanalų „perskyrimo“ skaitmeninei DVB-T sistemai koordinavimo procedūros numatytos Česterio susitarimo medžiagoje.

Pradedant planuoti Lietuvos nacionalinius DVB-T standarto televizijos tinklus buvo remtasi monokanaliniu–sinchroniniu principu (SFN tinklai), panaudojant visose stotyse dabartinius standartinius 50, 59, 60 TV kanalus, tačiau esant daug koordinavimo problemų su kaimyninėmis šalimis teko atsisakyti kai kurių stočių, o jų vietose panaudoti kitus kanalus. Šiuo metu 36 bei 53 kanalais yra koordinuojami DVB–T tinklai vakarinėje Lietuvos dalyje, 33, 50 bei 57 kanalais – rytinėje Lietuvos dalyje, o 59 ir 60 kanalais koordinuojami tinklai apima beveik visą šalį.

Pagal CEPT direktyvą skaitmeninei televizijai numatyta panaudoti ir 61–69 standartinius TV kanalus. Kadangi Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės šalys, neturi šio ruožo priskyrimų, numatytų Stokholmo–61 plane, todėl 1999 metų sausio mėnesį Druskininkuose buvo surengtas daugiašalis susitikimas, kuriame dalyvavo ekspertai iš Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Estijos bei Švedijos. Susitikimo metu buvo sutarta sukurti bendrą regioninį skaitmeninės TV planą 61–69 TV kanaluose, paremtą nedidelių (turinčių apie 100 km skersmens padengimo sritį) monokanalinių–sinchroninių tinklų principu. Prie šio plano kūrimo 2000 metų vasario mėnesį daugiašalio ekspertų susitikimo metu Kijeve taip pat prisidėjo ir Bulgarija, Suomija, Vengrija, Moldova ir Turkija. 2002 m. rugpjūtį susitikimo Nidoje metu pasirašytas daugiašalis DVB-T koordinavimo 61-69 TV kanaluose susitarimas.

Vienu skaitmeninės televizijos kanalu galima perduoti nuo 1 iki 6 aukštos kokybės TV programų. Šis skaičius priklauso nuo pasirinkto moduliacijos tipo ir apsauginio intervalo trukmės. Lietuvoje planuojama naudoti C2/G DVB–T variantą. Tai atitinka 64–QAM moduliaciją, su duomenų kodavimo santykiu 2/3, nešlių skaičiumi 8k bei apsauginio intervalo trukme 1/8. Šiuo atveju vienu kanalu galima perduoti 4 aukštos kokybės TV programas.

Raiškioji televizija

Pagrindinis straipsnis – Raiškioji televizija.

Šiuo metu yra bandomi raiškiosios televizijos (HDTV) projektai. Didele raiška siunčiamas signalas gali būti naudojamas plačiaekraniuose televizoriuose, rodant transliuojamą vaizdą kino teatre ir panašiai.

Šaltiniai

1. Žygintas Pečiulis. Televizija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 640-642 psl.
2. https://www.ukrinform.ua/rubric-culture/3052775-boris-grabovskij-golubij-vognik-u-tubetejci.html