56 14 06 š pl 24 00 03 r ilg 56 2349 š pl 24 0009 r ilg 56 2349 24 0009 Lauksodžio šv Aloyzo bažnyčiaVyskupija ŠiauliųDe

56°14′06″š. pl. 24°00′03″r. ilg. / 56.2349°š. pl. 24.0009°r. ilg. / 56.2349; 24.0009

Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčia

Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Pakruojo
Savivaldybė	Pakruojo rajonas
Gyvenvietė	Lauksodis
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1751 m.

Kitos reikšmės – Šv. Aloyzo bažnyčia.

Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Pakruojo rajone, Lauksodžio kaime, prie kelio 211 Linkuva–Žeimelis , 4 km į pietus nuo Žeimelio. Lauksodžio šventovė yra seniausia medinė bazilikinė bažnyčia, išlikusi dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Istorija

Bažnyčios interjeras: aukštai pasieniais įrengta originali galerija su baliustrada

XVII a. viduryje Kuršo hercogystės kunigaikštis Jokūbas Ketleris nusprendė pakviesti jėzuitus, kuriuos galėtų išsiųsti į Kuršo Gambiją, į savo koloniją. Neįprasta, kad liuteronas prašė katalikų misionierių pagalbos, bet protestantai misijinės veiklos tuo metu nevykdė, o Jokūbas Ketleris norėjo bent taip supažindinti čiabuvius su krikščionybe. Į kunigaikščio prašymą atsiliepė jėzuitai iš Austrijos. Netrukus į Kuršo hercogystės sostinę Mintaują atvyko tėvas Ernestas Šturmas (1633-1710), lydimas dar vieno jėzuito. Tačiau į koloniją Gambijoje jiems išplaukti taip ir nepavyko. Likę Mintaujoje, čia užsiėmė sielovadine veikla. Misijai sustiprinti tėvas Ernestas Šturmas kelis kartus vyko į Austriją rinkti aukų, be to, olandų pirklys Pranciškus van Dolrė Mintaujos jėzuitams paliko visą savo palikimą. Taip jie Kuršo pasienyje 1695 m. įsigijo Lauksodžio dvarą. Spėjama, kad, vos įsigiję šį dvarą, ten pastatydino koplyčią, kuri Šiaurės karo metais galėjo būti sunaikinta. Jėzuitiškasis Lauksodžio istorijos tarpsnis tęsėsi nuo 1695-ųjų iki Jėzaus draugijos panaikinimo – 1773 m. Tuo metu čia nuolatos gyveno vienas arba du tėvai misionieriai, kurie turėjo rūpintis dvaro ūkiniais reikalais ir apylinkėse gyvenančių žmonių sielovada.

Livonijos vyskupas 1710 m. pastatė jėzuitams namą ir šv. Petro ir Povilo bažnytėlę. Jėzuitai 1751–1752 m. pastatė naują medinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Po kelerių metų jos viduje įrengta galerija, suremontuoti vargonėliai, pastatyta varpinė ir įgytas Kuršo bajoro Bėro dovanotas varpas. 1767 m. ji konsekruota dviem titulais: šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Jono Pranciškaus Reži. Laikui bėgant, antrasis mažiau žinomo jėzuitų šventojo vardas nustotas vartoti ir pasimiršo. Jėzuitai Lauksodyje veikė iki 1773 m., kuomet popiežius Klemensas XIV kuriam laikui sustabdė Jėzaus draugijos veiklą. Sakoma, kad Žemaičių vyskupui skundėsi gretimų parapijų klebonai, jog jėzuitai pas save traukia jų parapijiečius. Panaikinus jėzuitų ordiną, Stanislovas Augustas 1780 m. įpareigojo Lauksodžio dvaro savininką išlaikyti filialistą.

1814 m. įrengti nauji vargonai. Bažnyčia 1851 m. buvo paramstyta, sienos iškrypusios. Ji 1852 m. gerokai remontuota. Lauksodžio savininkai Vereščinskiai bažnyčiai dovanojo 18 dešimtinių žemės. Bažnyčia atnaujinta XIX a. pabaigoje. 1935 m. įkurta parapija.

Architektūra

Jėzuitų bažnyčios išsiskiria iš kitų, nes buvo reikalaujama, kad neturto įžadą duodančių vienuolių statiniai būtų paprastesni, praktiški ir ne perdėm puošnūs. Jėzuitai buvo pirmoji vienuolija, atsisakiusi bendro liturginių valandų atlikimo, todėl jų bažnyčiose nėra tam skirtos erdvės – vienuolių choro patalpos, kuri dažnai buvo įrengiama tarp galinės bažnyčios sienos ir nuo jos atitraukto didžiojo altoriaus.

Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčia yra nedažnai medinėje Lietuvos architektūroje sutinkamas bazilikos tipo sakralinio pastato pavyzdys, išsiskiriantis savitomis proporcijomis, aukščiu. Kelios panašios, tačiau vėlyvesnės šventovės yra išlikusios Tabariškėse, Alsėdžiuose, Antazavėje. Lauksodžio bažnyčia didelė, 2 aukštų, stačiakampio plano, su šoniniais priestatais, bebokštė. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis. Šventoriuje stovi varpinė, kurios apačia akmenų mūro, viršus – medinis. Jos pavyzdžiu pastatyta varpinė Rumšiškėse prie Senosios Sasnavos bažnyčios, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Varpinė dviejų tarpsnių. Apatinis jų yra mūrinis su stogeliu, platesnis, antrasis – siauras, aukštas su piramidiniu stogu. Apkalta lentomis vertikaliai.

Bažnyčios statinys liaudiškos ir baroko architektūros formų, bazilikinis. Šventovę sudaro du tūriai: aukštas ir platus žemutinis ir žemas, siauras viršutinis, dengtas stačiu su trimis bokšteliais. Iš jų vidurinis – stambus, aštuonkampis. Trys navos atskirtos stulpais, sujungtais plačiomis, karpytomis arkomis, kurios skiria centrinę ir šonines navas. Arkos išskirtinės savo ilgiu, apimtimi, yra paremtos stulpais, kad išsilaikytų. Karpytinio kontūro arka taip pat yra įkomponuota virš vargonų choro. Vidurinė nava – aukšta, su plokščiomis lubomis, šoninės navos – žemos, siauros, su galerijomis virš jų. Aukštai pasieniais įrengta medinė galerija su baliustrada yra jėzuitiškai architektūrai būdingas elementas. Toks palubėje įrengtas apėjimas palei bažnyčios centrinės navos sienas pastebimas ne vienos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinės jėzuitų šventovės, pavyzdžiui, dabartinės Gardino katedros (Baltarusija), Kauno jėzuitų ir Skaistkalnės (Latvija) bažnyčių interjere, kur aukštai, ant karnizo, įrengtos ir baliustrada apjuostos galerijos.

Statinio perdangoje žemai nuleistos sijos. Langai stačiakampiai abiejuose aukštuose. Stačiakampė presbiterija atskirta pusapskrite triumfo arka, o vargonų choras – karpyta arka. Yra 4 mediniai barokiniai ir du vėlyvi tapyti altoriai (minimi 1880 m.). Iš jėzuitų laikų tikriausiai yra išlikusi tapytomis scenomis dekoruota sakykla, XVIII a. II pusėje pradėtas kurti paveikslais ir skulptūromis bei drožiniais puoštų altorių ansamblis. Marijos atvaizdas didžiajame altoriuje garsėjo stebuklais, malonėmis ir buvo minimas dar XVIII a. viduryje. Tuo pačiu metu minimi ir paveikslo aptaisai, kurie buvo du kartus pavogti. Dalis altoriuose esančių paveikslų bei skulptūrų skirti atminti čia apaštalavusius jėzuitus. Tai šv. Aloyzo Gonzagos paveikslas didžiajame altoriuje ir šv. Ignaco – šoniniame altoriuje. Minėtinos naivios liaudiškos šv. Ignaco ir šv. Pranciškaus Ksavero skulptūrėlės Švč. Jėzaus Širdies altoriuje. Švč. Jėzaus Širdies altorius primena 1773 m., prieš pat ordino panaikinimą, jėzuitų įkurtą to paties pavadinimo bažnytinę broliją.