Kurtuvėnų regioninis parkas

Kurtuvėnų regioninis parkas – regioninis parkas Rytų Žemaičių aukštumos pakraštyje, Ventos ir Dubysos upių takoskyroje. Parko centras – Kurtuvėnai, čia įsikūrusi parko direkcija. Įkurtas 1992 m., siekiant išsaugoti ežeringo ir miškingo Kurtuvėnų kalvyno (plytintį Ventos ir Dubysos upių takoskyroje) kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, sudaryti sąlygas poilsiui, puoselėti tradicinę gyvenseną. Teritorija apima dalį Šiaulių ir dalį Kelmės rajonų. Parko plotas 17 272 ha, iš kurių 12 130 ha (80,4 %) miškai, 422 ha (2,8 %) – vandens telkiniai. Teritorijoje gyvena per 1200 gyventojų.

Kurtuvėnų regioninis parkas
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis)
Liepkalnis
Vieta:	Šiaulių rajonas, Kelmės rajonas,  Lietuva
Kurtuvėnų regioninis parkas
Koordinatės:	55°48′0″ š. pl. 23°01′0″ r. ilg. / 55.80000°š. pl. 23.01667°r. ilg. / 55.80000; 23.01667
Plotas:	172,72 km²
Įkurtas:	1992 m.
Valdymas:	Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba
Vikiteka:	Kurtuvėnų regioninis parkas

Kurtuvėnų RP direkcija

Kurtuvėnų dvaro svirnas, atstatytas 2007 m.

Jautmalkės gamtos centras

Gamtos vertybės

Miškais apaugusios kalvų keteros, daugybė tarp jų slūgsančių pelkučių su ežerų akimis ir mažyčiais miško upeliais nulemia didelę augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Parko teritorijoje telkšo 30 nedidelių ežerų, sruvena 20 upokšnių. Kurtuvėnų miestelį supa beveik 100 žuvininkystės tvenkinių. Vertingiausi pelkių kompleksai yra Ilgos ir Šonos upelių slėniuose, Bulėnų ir Bijotės apyežerėse. Didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai paskelbti gamtos paminklu: čia, Ventos-Dubysos senslėnyje „verda“ daugiau kaip 100 įvairaus dydžio „akių“. Pageluvio ežerynas su meteoritinės kilmės Barsukyno ežeru, Raudsparnės, Paraudžių, Girnikų kalvynai, Pustlaukio „velniaduobės“. Vandens paukščius privilioja Kurtuvėnų ir Šilo Pavėžupio žuvininkystės tvenkiniai.

Per parką šiaurės – pietų kryptimi driekiasi trys kalvagūbriai, atskirti ir ežerų duburiais. Yra kelios termokarstinės duobės („velniaduobės“), ozai, iš kurių žymiausias Targių ozas, žemyninės kopos, stačiašlaitės kalvos, raguvynai, kanjoniniai kloniai.

Parkas – trečias pagal miškingumą regioninis parkas Lietuvoje. Vyrauja spygliuočių miškai. Miškų masyvas išsiplėtė dvarininkams iškeldinus kaimus ir nederlingas žemes užsodinus medžiais. Aptikta 981 augalų rūšis. Čia auga Žemaitijos pelkynams būdingi paprastieji burbuliai, tekšės, raktažolės pelenėlės, melsvieji mėlitai, Dzūkijos šiluose sutinkami smiltyniniai gvazdikai, pievinės ir vėjalandės šilagėlės, stačiosios gubojos.

Kurtuvėnų dvaro parko medžiuose gausu šikšnosparnių. Žuvininkystės tvenkiniai privilioja gausius migruojančių paukščių būrius. Čia gyvena žuvimis besimaitinantys gyvūnai: ūdros, jūriniai ereliai, pilkieji garniai. Vakarinėje parko dalyje gyvena vilkai, baltieji kiškiai, parkas garsėja elniais.

Parke išskirta 17 draustinių, europinės svarbos (Natura 2000) ir kertinės miško buveinės. Parkas pasižymi kalkingomis žemapelkėmis su labai retomis augalų rūšimis ir jų bendrijomis. Mišrūs miškai išraižyti pelkučių, upelių slėnių ir ežerų guolių. Tarp pakalnių ir kalvų yra apie 50 metrų aukščio skirtumas, todėl nuo kalvų galima apžvelgti didelius banguojančius miškų plotus. Parke auga seniausios Lietuvoje „Penkios Bubių tuopos“.

Kurtuvėnų regioninio parko draustinių sąrašas

• , kurio paskirtis – išsaugoti pelkinį kompleksą su būdingomis Žemaičių aukštumai biocenozėmis;
• , kurio paskirtis – išsaugoti aukštai iškylantį Dubysos slėnio atkirstą moreninį masyvą su Girnikų kalnu;
• , kurio paskirtis – išsaugoti ir melsvojo mėlityno bendrijas su augalais, įrašytais į Lietuvos Raudonąją knygą: raktažolėmis pelenėlėmis, vienalapiais gedučiais, dvilapiais purvuoliais, gausiomis gegūnių rūšimis;
• , kurio paskirtis – išsaugoti unikalų plokščiadugnį, užpelkėjusį, ežeringą Ilgežerio duburį – Ilgos upės ištakas ir užpelkėjusį Juodlės ežero duburį, vertingą botaniniu ir zoologiniu požiūriais, ir Gabriejolės piliakalnį;
• , kurio paskirtis – išsaugoti pušų populiacijų genetinę įvairovę kintančios aplinkos sąlygomis ir užtikrinti šių populiacijų atsikūrimą arba atkūrimą jų dauginamąja medžiaga;
• , kurio paskirtis – išsaugoti pelkinį kompleksą su būdingomis Žemaičių aukštumai biocenozėmis, retaisiais augalais, įrašytais į Lietuvos Raudonąją knygą: stačiaisiais atgiriais, paprastosiomis tuklėmis, gegūnėmis) ir savita entomofauna (auksuotosiomis šaškytėmis, nendrinukais, pelkiniais šerdinukais);
• , kurio paskirtis – išsaugoti nykstančius ir retuosius augalus (pūkuotąsias apuokes, paprastuosius burbulius, dėmėtąsias gegūnes) ir jų augavietes, retąsias vabzdžių rūšis (didžiuosius puikiažygius, marmurinius auksavabalius, juoduosius apolonus, auksuotąsias šaškytes);
• Pageluvio kraštovaizdžio draustinis, kurio paskirtis – išsaugoti vaizdingą Pageluvio kraštinių moreninių darinių bei prieledyninio baseino aplygintą ruožą su liekaniniais ir termokarstiniais Šermukšnyno, , Širvos, Kurtuvos, Dubuko, Barsukyno, Geluvos ežerėliais, taip pat retuosius augalus (tridantes bazanijas, skėstalapius paparčius, ) ir kultūros paveldo objektus;
• , kurio paskirtis – išsaugoti smulkiai kalvotą, daubotą masyvą, performuotą ryškias daubas palikusių termokarstinių procesų;
• , kurio paskirtis – išsaugoti Raudsparnės moreninį masyvą su aukštomis, mišku apaugusiomis plokščiakalvėmis, Dūkstos ežerą ir kultūros vertybes;
• , kurio paskirtis – išsaugoti pušų populiacijų genetinę įvairovę kintančios aplinkos sąlygomis ir užtikrinti šių populiacijų atsikūrimą arba atkūrimą jų dauginamąja medžiaga;
• , kurio paskirtis – išsaugoti antropogenizuotą, geomorfologiniu ir hidrografiniu požiūriais vertingą, stambiai kalvotą, daubotą, moreninio masyvo kraštovaizdį su unikaliu hidrogeologiniu gamtos paminklu – Svilės šaltiniais ir eolinėmis reljefo formomis;
• , kurio paskirtis – išsaugoti raiškų Ventos vidurupio senslėnį su ypač retu Žemaitijai paslėnio erozinio raguvyno kompleksu;
• , kurio paskirtis – išsaugoti unikalų ozų kompleksą;
• , kurio paskirtis – išsaugoti Vainagių mišką, Vainagių, Lestoniškio, Ešerinio ežerus, Vainagių–Šoniuko–Galvydiškės–Smirdelės pelkes, natūralias Šonos, , Šventjonio ir Smirdelės upelių vagos atkarpas, natūralų Vainagių upelį, taip pat vieną aukščiausių, mažai performuotą fliuvioglacialinių procesų, moreninį masyvą su ryškiu sudėtingos konfigūracijos kloniu ir Vainagių piliakalnį;
• , kurio paskirtis – išsaugoti Ventos–Dubysos senslėnį su perkasu;
• , kurio paskirtis – išsaugoti Dubysos aukštupio slėnio atkarpą su ryškiausiu eroziniu kalvynu dešiniajame krante.

Gražiausi reginiai matomi užkopus į Bubių, Badauskių, Galvydiškės, Kurtuvėnų, Vainagių piliakalnius, Girnikų kalną, nuo kurio atsiveria vaizdai Šiaulių, Kurtuvėnų ir Šatrijos kalno link.

Kultūros paveldas

Parke yra 49 nekilnojamojo kultūros paveldo objektai, iš jų 17 pripažinti kultūros vertybėmis ir vienas kultūros paminklas – Kurtuvėnų piliakalnis. 1495 m. Kurtuvėnuose pastatyta pirmoji bažnyčia. Kurtuvėnų bajoro sodyba išaugo į turtingą dvarą, kuris daugiau nei 450 m. buvo regiono ekonominis ir kultūrinis centras. Išlikę Bubių, Gėlučių, Mirskiškės, Žadvainių dvarų sodybos, Šilo Pavėžupio dvare gyveno Vladas Putvinskis – tautinio pasipriešinimo carinei priespaudai organizatorius, Šaulių sąjungos kūrėjas ir ideologas.

Tarp Ventos ir Dubysos yra išlikęs įdomus technikos paminklas – 1825–1831 m. kastas perkasas (kanalas). Kiti vertingi technikos paveldo objektai – Dengtilčio ir Mirskiškės vandens malūnai. Kurtuvėnuose – sena ir įspūdinga bažnyčia (statyta 1792 m.).

Kurtuvėnų apylinkėse yra 6 piliakalniai – Kapos, Bubių, Vainagių, Galvydiškės, Gaidžpilio, Badauskių piliakalniai, Jusaičių alkakalnis. Kurtuvėnų dvaras priskiriamas prie pirmųjų XV a. Lietuvoje susiformavusių dvarų. Netoli Kurtuvėnų stūkso Girnikų kalnas.

Turizmas ir poilsis

Parko lankytojams skirtos 7 rekreacinės poilsio zonos. Masiniai renginiai vyksta prie Geluvos, , Bijotės ežerų. Šiauliečių mėgiamas Geluvos paplūdimys, Juodlės ežeras. Nuo Šiaulių iki Kurtuvėnų nutiestas . Dviračius taip pat galima išsinuomoti Kurtuvėnuose ir Bubiuose. Kurtuvėnų jojimo paslaugų centras, įsikūręs grafo Pliaterio arklidėse, organizuoja žirginį turizmą – išvykas žirgais ir bričkomis, poilsio ir mokymo programas. Veikia visus metus. Čia galima atvykti poilsiauti ir su nuosavu žirgu. Jojimo paslaugų centras organizuoja turizmą ne tik žirgais, bet ir dviračiais, pažinties išvykas, jojimo kursus, poilsines programas. Čia galima išsinuomoti dviračius, slides. Yra svečių namai, rengiamos pažintinės ekskursijos – instruktorių lydimos raitųjų grupės keliauja po Kurtuvėnų apylinkes. Galima keliauti karietomis ar derinti įvairias žirginio turizmo formas. Žiemą nuomojamos slidės, turistai vežiojami rogėmis.

Parko lankytojams įrengtos poilsiavietės prie Bijotės, Pašvinio, Geluvos ežerų, Dubysos upės, geros sąlygos žvejybai. Parko direkcijoje įsigijus leidimus galima žvejoti 13-oje ežerų, o UAB „Šventjonis“ – karpius ir komerciniuose tvenkiniuose.

Kurtuvėnų Užgavėnių šventė, turinti senas tradicijas, pripažinta viena gyvybingiausių tradicinių bendruomenės švenčių Lietuvoje. Senas tradicijas turi šv. Jokūbo (paskutinį liepos sekmadienį) ir Nevalnikų (rugsėjį) atlaidai. Parke vyksta Klojimo teatrų festivalis (liepos 25 d.), Ugnies sąšauka ant Girnikų kalno, švenčiamos Velykos, Rasos (Joninių) šventė. Vainagių piliakalnis tarpukariu garsėjo teatro vaidinimais. Taip pat parke švenčiamos Kalėdos – Saulės sugrįžtuvės, vyksta Medžiotojų ir žvejų šventė, Žiemos šventė (vasarį), turizmo sezono atidarymo konkūro varžybos (gegužę), Kurtuvėnų taurės konkūro varžybos (rugsėjį), kiti renginiai, kuriuos organizuoja Jautmalkės gamtos centras. Centras parengė kelis turistinius pažintinius maršrutus pėsčiomis vietomis, kurios nepasiekiamos jokiu transportu.

• Kurtuvėnų bažnyčia
• Girnikų piliakalnis nuo 1915–1918 m. karo vokiečių karių kapų aikštelės
• Napoleono pušis Gailiškėje
• Pumpurio ežeras
• Ešerinis ežeras neturi krantų
• Linartų akmuo
• Akmuo su Dievo pėda
• Ešerinio ozas
• Valdovų rūmai Liepkalnyje
• Laisvučių klevas
• Deguto degykla Gailiškėje
• Pustlaukio duobė
• Svilės šaltinių vandens pasisemti suvažiuoja daugybė žmonių

Šaltiniai

1. „Dėl Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“. 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 1519. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.

Nuorodos

• Parko svetainė 2017-12-27 iš Wayback Machine projekto.