Kotryna Mediči

Kotryna Mediči (it. Caterina de' Medici, pranc. Catherine de Médicis, 1519 m. balandžio 13 d. Florencija – 1589 m. sausio 5 d. Blua pilis) – italų didikė, kuri, kaip Henriko II žmona, 1547–1559 m. buvo Prancūzijos karalienė. Trys iš jos sūnų vėliau tapo Prancūzijos karaliais, per juos Kotryna Mediči turėjo ilgalaikę įtaką Prancūzijos politiniam gyvenimui. Kurį laiką Prancūziją ji valdė kaip regentė.

Kotryna Mediči
Kotryna Mediči apie 1555 m.
Medičiai
Kotrynos Mediči herbas
Visas vardas	Caterina Maria Romula di Lorenzo de' Medici
Gimė	1519 m. balandžio 13 d. Florencija
Mirė	1589 m. sausio 5 d. (69 metai) Blua pilis
Palaidotas (-a)	perlaidotas Sen Deni bazilika
Tėvas	Lorencas de Medičis
Motina	Magdalena de la Tur
Sutuoktinis (-ė)	Henrikas II
Vaikai	Pranciškus II Elžbieta Valua Klaudija Valua Liudvikas Valua Karolis IX Henrikas Valua Margarita de Valua Pranciškus Valua Žana Valua Viktorija Valua
Prancūzijos karalienė
Valdė	1547 m. kovo 31 d. – 1559 m. liepos 10 d. (12 metų)
Pirmtakas
Įpėdinis	Marija Stiuart
Vikiteka	Kotryna Mediči

1533 metais, būdama keturiolikos metų Kotryna ištekėjo už antrojo Pranciškaus I ir Klaudijos sūnaus Henriko. Pasikeitusi vardą į jo prancūzišką versiją, Kotryna, kaip Henriko II žmona, 1547–1559 m. buvo Prancūzijos karalienė. Savo valdžios laikotarpiu, Henrikas neįsileido Kotrynos į valstybės valdymą, tačiau suteikė daug malonių savo favoritei Dianai de Puatjė, kuri jam turėjo didžiulę įtaką. Mirus Henrikui II, Kotryna įsiliejo į politinį šalies gyvenimą kaip silpno penkiolikmečio savo sūnaus Pranciškaus II motina. Jam mirus 1560 metais, ji tapo savo dešimtmečio sūnaus Karolio IX regente, jai buvo suteiktos pašalinimo galios. Po Karolio mirties 1574 metais Kotryna atliko svarbų vaidmenį savo trečiojo sūnaus Henriko III valdymo metu. Jos patarimais Henrikas nebesivadovavo likus vos keliems mėnesiams iki Kotrynos mirties.

Visi trys Kotrynos sūnūs Prancūziją valdė beveik nuolatinio pilietinio ir religinio karo metu. Problemos, su kuriomis susidūrė monarchija buvo sunkios ir painios, tačiau Kotryna Mediči sugebėjo išlaikyti monarchijos ir valdžios institucijų funkcijas bent jau minimaliu lygiu. Iš pradžių Kotryna išsprendė maištaujančių protestantų (hugenotų) problemą, padarydama tam tikrų nuolaidų. Tačiau ji nesugebėjo perprasti protestantiškų religinių problemų. Vėliau ji sugrįžo prie griežtos politikos hugenotų klausimu. Dėl to ji buvo kaltinama perdėtu persekiojimu, prisidengiant savo sūnaus karaliaus vardu. Garsiausias to atvejis buvo 1572 m. Šventojo Baltramiejaus nakties skerdynės, kurių metu Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje buvo nužudyta tūkstančiai hugenotų.

Kai kurie istorikai išteisina Kotryną dėl blogiausių karūnos sprendimų, nors jos žiaurumo įrodymus galima pamatyti jos laiškuose. Iš tikrųjų jos įtaką visuomet ribojo pilietinių karų padariniai. Dėl to jos politiką galima laikyti beviltišku bandymu bet kokia kaina išlaikyti Valua dinastiją valdžioje, o jos globą menams – būdu išaukštinti monarchiją, kurios prestižas greitai prastėjo. Abejotina, ar be Kotrynos jos sūnūs būtų sugebėję išlikti valdžioje. Metai, kada jie valdė, vadinami „Kotrynos Mediči amžiumi". Anot jos biografo Marko Streidžo, Kotryna buvo galingiausia moteris XVI amžiaus Europoje.

Biografija

Kotryna Mediči vaikystėje

Kotryna Mediči 1559 m. našlės drabužiais

Urbino kunigaikščio Lorenco de Medičio (1492–1519 m.) duktė. Paskutinių trijų Valua dinastijos karalių motina. 1533 m. ištekėjo už Orleano kunigaikščio, kuris 1547 m. tapo Prancūzijos karaliumi Henriku II. Vaikai:

• Pranciškus II (1544–1560 m.), 1559–1560 m. Prancūzijos karalius
• Elžbieta Valua (1545–1568 m.), jos vyras Ispanijos karalius Pilypas II Habsburgas
• Klaudija (1547–1575 m.), jos vyras Karolis III Lotaringietis
• Liudvikas (1549–1550 m.)
• Karolis IX (1550–1574 m.), 1560–1574 m. Prancūzijos karalius
• Henrikas Valua (1551–1589 m.), 1574–1589 m. Prancūzijos karalius
• Margarita de Valua (1553–1615 m.), jos vyras Prancūzijos karalius Henrikas IV Burbonas
• Pranciškus Valua (1555–1584 m.), Alansono ir Anžu kunigaikštis
• Viktoras ir Žana (1556 m.)

Valdymas

Mirus vyrui, vėliau ir jo įpėdiniui pirmagimiam sūnui Pranciškui II, 1560–1563 m. Kotryna buvo antrojo sūnaus Karolio IX regentė, be to, ir vėliau turėjo didžiulę įtaką Prancūzijos politikoje.

Iš pradžių mėgino laviruoti tarp hugenotų ir katalikų šalininkų, vieną dukterų ištekino už uolaus kataliko Ispanijos karaliaus Pilypo II, kitą – už protestanto Henriko Navariečio. Per 1562 m. kilusius Prancūzijos vidaus religinius karus dažniausiai rėmė katalikus. 1572 m. paskatino hugenotų žudynes, surengtas Baltramiejaus naktį.

Greta politinės veiklos pasižymėjo menų globa: inicijavo rūmų, vieno iš Luvro muziejaus pastatų statybą. Kotrynos asmeninėje bibliotekoje surinkti rečiausi Renesanso Prancūzijos rankraščiai.

Šaltiniai

1. Kotryna Mediči. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 679 psl.

Literatūra

• Jean-Hippolyte Mariéjol, Catherine de Médicis, Hachette, 1920. Réédition: Tallandier, coll. « Biographie », 2005. 646 p. – ().
• Jean Héritier, Catherine de Médicis, Paris, 1937.
• Jacques Castelnau, Catherine de Médicis, Paris, Hachette, 1954.
• Nicola Mary Sutherland :
  • The French Secretaries of State in the Age of Catherine de Medici, Londres: Athlone Press, 1962.
  • Catherine de' Medici and the Ancien Régime, Londres: Historical Association, 1966. Réédition dans Princes, Politics and Religion, 1547–1589, Londres: The Hambledon Press, 1984. (pp. 31-54)
  • The Legend of the Wicked Italian Queen », in Princes, Politics and Religion, 1547-1589, Londres : The Hambledon Press, 1984. (pp.237-248)
• Ivan Cloulas, Catherine de Médicis, Fayard, 1979 - ().
• Ivan Cloulas : Catherine de Médicis: Le destin d'une reine, Ed.: Tallandier, 2007, ()
• Jean Orieux, Catherine de Médicis ou La Reine noire, Flammarion, collection « Grandes Biographies », 1986. Hagiographie très romancée, comportant de nombreuses inexactitudes.
• Janine Garrisson, Catherine de Médicis : l'impossible harmonie, Payot, collection « Portraits intimes », 2002. 165 p. - ().
• Robert Jean Knecht, Catherine de Médicis. Pouvoir royal, Amour maternel, Le Cri, collection « Histoire », 2003. 352 p. - ().
• Jean-François Solnon, Catherine de Médicis, Perrin, 2003 - ().
• Denis Crouzet, Le haut cœur de Catherine de Médicis. Une raison politique aux temps de la Saint-Barthélemy, Albin Michel, collection « Histoire », 2005 - ().
• Thierry Wanegffelen, Catherine de Médicis : le pouvoir au féminin, Payot, collection « Biographie Payot », 2005. 444 p. – ().
• Patronnes et mécènes en France à la Renaissance, études réunies par Kathleen Wilson-Chevalier, Publications de l’université de Saint-Etienne, 2007.

Nuorodos