Kleptokratija gr κλέπτειν vagiu κράτος valdžia valstybės valdymo forma kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir val

Kleptokratija (gr. κλέπτειν 'vagiu' + κράτος 'valdžia') – valstybės valdymo forma, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos.

Ypatybės

Kleptokratija būdinga diktatūrai, autoritarizmui, nepotizmui. Neretai ją patiria žlungančios ir oligarchijomis tampančios demokratinės valstybės. Kleptokratinis vadovas savavališkai naudojasi valstybės iždu. Kleptokratinis režimas dažniausiai ignoruoja visuomenės poreikius, nesirūpina šalies ekonomikos, socialiniais, politiniais reikalais, pilietinėmis ir žmogaus teisėmis, atbaido užsienio investicijas, parduoda šalies resursus savanaudiškais praturtėjimo tikslais, smarkiai susilpnina vidaus rinką ir tarptautinę prekybą. Valdžia nesąžiningų operacijų būdu pasisavina piliečių pinigus, surenkamus kaip mokesčius, taip pat iš įvairių socialinių fondų ir juos švaisto. Kleptokratijai būdinga korupcija, lobizmas.

Kleptokratija skiriasi nuo plutokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia turtas), meritokratijos (kai asmens vietą valdžioje ar socialinėje hierarchijoje nulemia gabumai ir laimėjimai) ar technokratijos (kai valdo specialistai ir ekspertai).

Kleptokratinėmis valstybėmis laikytinos senovės Roma, Kartagina, Asirija. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kleptokratiniais valdovais laikytini kai kurie buvę prezidentai: (Nigerija), J. (Nikaragva), (Haitis), , Ferdinandas Markosas (Filipinai), Albertas Fudžimoris (Peru), Slobodanas Miloševičius (buv. Jugoslavija), Mobutu Sésé Seko (buv. Zairas), Manuelis Noriega (Panama), Suhartas (Indonezija).

Šaltiniai

Kleptokratija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 771 psl.

[1] Kleptokratija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 771 psl.