Kapituliacija Perevoločnoje

Kapituliacija Perevoločnoje
Švedijos invazija į Rusiją
Pajėgų išsidėstymo kapituliacijos metu schema. Raudona – rusai, mėlyna – švedai. Kairėje apačioje Karolis XII keliasi per Dnieprą tarp dviejų salų. Perevoločna – dešinėje pusėje, greta Vorsklos upės.
Data 1709 m. birželio 30 d. (Julijaus kalendorius) 1709 m. liepois 1 d. (Švedijos kalendorius) 1709 m. liepos 11 d. (Grigaliaus kalendorius) Vieta , ATR (dab. Ukraina) Rezultatas Rusijos pergalė
Priešininkai
Švedijos imperija	Rusijos carystė
Vadai
Adam Ludwig Lewenhaupt  (POW)
Pajėgos
12 tūkst.–20 tūkst. arba 14 tūkst.	9 tūkst. Visos Menšikovo pajėgos siekė iki 20 tūkst.
Aukos
Visa kariuomenė pasidavė

Kapituliacija Perevoločnoje – beveik visos Ukrainoje veikusios Švedijos imperijos kariuomenės grupuotės kapituliacija Rusijos carystės pajėgoms, įvykusi 1709 m. birželio 30 d. (pagal Julijaus kalendorių) / liepos 1 d. (pagal Švedijos kalendorių) / liepos 11 d. (pagal Grigaliaus kalendorių). Kapituliacija Perevoločnoje buvo Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje tęsinys, reiškęs buvusios didžiulės Švedijos armijos sunaikinimą, atvėręs kelią Rusijos pergalei Didžiajame Šiaurės kare. Po Poltavos mūšio Karolis XII pabėgo į Osmanų imperijos vasalinę valstybę Moldaviją.

Kontekstas

Po pralaimėjimo Poltavos mūšyje liepos 8 d. apie 19 val. Švedijos kariuomenės likučiai vakariniu Vorsklos upės krantu iš Puškariovkos patraukė į pietus link Dniepro. Nukeliavę apie 20 km prie Stary Sanžary miestelio bagažo vežimai sustojo iki paryčių, o artilerija, turtu pakrauti vežimai ir kariuomenė toliau judėjo į . Šią vietovę artilerija pasiekė po vidurnakčio, Karolio XII štabas – apie 1.30 val., o pagridinė kariuomenės dalis – auštant. Besitraukusių švedų persekiojimui caras Petras I išsiuntė kunigaikščio vadovaujamą Semionovsko pulką ir vadovaujamus dešimt dragūnų pulkų.

Karolis XII ir Ivanas Mazepa prie Dniepro

Kitos dienos ryte nuo 7:00 švedai atnaujino žygį ir pajudėjo į Bielikus, o generolas majoras buvo nusiųstas atgal derėtis su caru. Vėlyvą popietę prie Kobeliakų vilkstinė susijungė su pulkininko leitenanto Gorano Silfverhielmo vadovaujamų 500 vyrų pajėgomis. Birželio 30 d. vilkstinė pasiekė Taštaiką prie Dniepro, kur anksčiau buvo išsiųstos Akselio Gylenkroko vadovaujamos pajėgos su užduotimi parengti perėją. Ši užduotis nebuvo įvykdyta, nes Dniepras toje vietoje buvo platus, o apylinkėse buvo sunku rasti medžiagų perkėlai įrengti. Gylenkrokas siūlė Karoliui XII sustoti ties Kišenkoje ir apsispręsti ar forsuoti Vorsklą per brastą brastos ir judėti į Krymą, ar judėti toliau į pietus, į Turkiją ir bandyti forsuoti Dnieprą. Nelaukdami švedų sprendimo, Ivano Mazepos vadovaujami kazokai bei Silfverhielmo vadovaujami daliniai pradėjo keltis per upę apylinkėse surastomis valtimis.  Į valtis netilpusių karių pastangos perplaukti upę baigėsi tiek vyrų, tiek arklių žūtimi. 

Švedijos kariuomenės vadovybė įtikino Karolį XII gelbėtis, keltis per Dnieprą ir vykti link Očakovo, o kariuomenę palikti A. L. Levenhaupto žinioje, davus įsakymą keltis per Vorsklą ir judėti į Krymą. Tą pačią dieną ir naktį kartu su karaliumi per Dnieprą persikėlė apie 3 tūkst. žmonių, daugiausia karininkų ir karališkojo dvaro pareigūnų. 

Kapituliacija

Kitą rytą švedų stovykloje pasklido žinia, kad aukščiau pagal srovę esančioje plynaukštėje pusmėnulio forma išsirikiavo apie 9 tūkst. dydžio Rusijos pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos korpusas, vadovaujamų generolo Menšikovo. Rusų pusėje kovoję kazokai pradėjo puldinėti ir plėšti švedų gurguolės vežimus. Pagrindinės Rusijos kariuomenės pajėgos pajudėjo į priekį ir užblokavo kelią į Kišenką bei atkirto švedų atsitraukimo galimybes. Švedijos kariuomenė įstrigo tarp upės pakrantės smėlio kopų bei plynaukštėje išsidėsčiusios rusų armijos. 

Levenhauptas nenorėjo veltis į mūšį, todėl išsiuntė Prūsijos karo atašė pradėti derybas dėl paliaubų. Po keleto pasitarimų ir vyriausiųjų karo vadų balsavimo, tarp 12 tūkst. ir 20 tūkst. karių dydžio Švedijos pajėgos sutiko kapituliuoti. Karolis XII iš pietinio Dniepro kranto išvyko 9.45 val., o pranešimas apie likusių Švedijos pajėgų pasidavimą buvo paskelbtas 11 val. Po švedų pajėgų kapituliacijos rusai įvykdė mirties bausmę į nelaisvę patekusiems švedų pusėje kovojusiems ir per Dnieprą nespėjusiems persikelti kazokams. 

Poveikis karo veiksmų eigai

Švedijos pajėgų kapituliacija prisidėjo prie Rusijos pergalės Didžiajame Šiaurės kare. Kontinentinė Švedijos armija nustojo egzistuoti, Švedijos imperijos karinis pajėgumas labai sumažėjo. Strategiškai Rusija perėjo į puolimą, o Švedija turėto labai ribotas galimybes surinkti naują kariuomenę gynybai. Karolis XII pabėgo į Benderus, priklausiusius tuometinei Osmanų imperijai ir faktiškai nebedalyvavo karo veiksmų planavime ar įgyvendinime. 

Generolas Levenhauptas buvo įkalintas Maskvoje ir 1719 m. mirė rusų nelaisvėje. Karalius Karolis XII nesiėmė jokių veiksmų jam išvaduoti. nieko nepadarė, kad būtų paleistas.

Literatūra

• (DE) Bodart, Gaston (1908). Militär-historisches Kriegs-Lexikon (1618–1905). Nuoroda tikrinta 6 June 2021.
• (EN) Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN ,
• (RU) Егоршина, Петрова (2023). История русской армии (rusų). Moscow: Edition of the Russian Imperial Library. ISBN .
• (EN) Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC, ISBN

Išnašos

1. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe
2. Егоршина, Петрова (2023). История русской армии, p=739
3. Bodard, Gaston, Militär-historisches Kriegs-Lexikon p. 159
4. Егоршина, Петрова (2023). История русской армии, p. 69
5. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, p. 231
6. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, p. 246
7. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, p. 246
8. Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, p. 710
9. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 210, 213.
10. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 214.
11. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 216.
12. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 220.
13. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 222.
14. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 218.
15. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 224.
16. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 225.
17. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 227.
18. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 231.
19. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 233.
20. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 234.
21. Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC, ISBN , p. 710.
22. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 243.
23. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 236, 243.
24. Englund, P., 1992, The Battle that Shook Europe, London: I.B. Tauris & Co. Ltd., ISBN , p. 294.