Kalėjimas

Kalėjimas – pataisos įstaiga, skirta valstybės vardu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas ir nuteistiems laisvės atėmimo bausme asmenims nubausti, per prievartą izoliuojant juos nuo visuomenės bei apribojant įvairias laisves ir teises. Autoritariniai režimai kalėjimus taip pat dažnai naudoja kaip prieš politinius oponentus įrankį. Asmens įkalinimas be teismo ar valstybės garantuojamo teisingo teismo proceso tarptautinės teisės, reguliuojančios nešališką teisingumo vykdymą, laikomas neteisėtu. Karo metų karo belaisviai gali būti laiko kariuomenės kalėjimuose arba karo belaisvių stovyklose, o didelės civilių grupės gali būti kalinamos internuotų asmenų stovyklose.

Kalinių iš 100 000 gyventojų 2012 m.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas

Kalėjimai Lietuvoje

Lietuvoje atsirado LDK laikais. Kunigaikščių ir didikų pilyse buvo įrengiamos kalinimo vietos – dažniausiai bokštai ir požemiai. Kaliniai dažniausiai buvo grandinėmis prirakinti prie sienų. Už laikymą ir maitinimą iš kalinių buvo imamas kalinių mokestis. Trakų salos pilyje buvo įrengtas pietvakarių bokšto rūsyje; kaliniai ten būdavo nuleidžiami per lubų angą. Be valstybinių (Didžiojo kunigaikščio) ir didikų kalėjimų buvo ir kalėjimų savivaldžiuose miestuose, bažnyčiose, vienuolynuose ir bajorų dvaruose.

Caro valdžia XVIII a. pab. – XIX a. pastatė kalėjimus Kalvarijoje, Kaune, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Ukmergėje; Vilniuje (Antakalnyje) buvo įrengtas politinių kalinių – vad. citadelė Nr. 14; čia buvo kalinami 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviai, vėliau – revoliucinio judėjimo veikėjai. 1864 m. Kaune pastatytas Kauno kalėjimas, XX a. pr. Vilniuje - Lukiškių kalėjimas.

Atkurta Lietuvos valstybė iš caro Rusijos ir kaizerinės okupacinės administracijos paveldėjo 24 kalėjimus bei kitas kalinimo įstaigas. Pagal Baudžiamąjį statutą laisvės atėmimo bausmė turėjo būti atliekama sunkiųjų darbų, pataisos, tvirtovės, paprastuose ir arešto namuose.

Naujiems kalėjimams statyti, seniems plėsti, taip pat kitoms kalinimo įstaigoms įrengti valdžia 1923–1939 m. išleido apytiksliai 6,5 mln. Lt. Nauji kalėjimai ir arešto namai pastatyti Utenoje (1929 m.), Raseiniuose (2 pastatai, 1930 ir 1936 m.), Marijampolėje (1931 m.); kalėjimais paversti fortifikaciniai statiniai prie Kauno – IX fortas (kaip Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialas) ir VI fortas (karių kalėjimas). Kalėjimai ar arešto namai įrengti ir visuose kituose apskričių centruose ar netoli jų – Telšiuose, Mažeikiuose, Bajoruose, (prie Kretingos, dabar jos dalis), Vilkaviškyje, Ukmergėje, Kaišiadoryse, Alytuje ir kitur. 1928–1936 m. naujos areštinės pastatytos Garliavoje, Vilkijoje (Kauno raj.), Aukštadvaryje (Trakų raj.), Panemuniuose (Rokiškio raj.) ir daugelyje kitų centrų.

Taip pat skaitykite

• Atviroji kolonija

Šaltiniai

1. Kalėjimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Vikiteka: Kalėjimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga