Juozas Tonkūnas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Juozas Tonkūnas
Gimė	1894 m. kovo 30 d. Stačiūnai, Pasvalio valsčius
Mirė	1968 m. gegužės 6 d. (74 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)
Tautybė	lietuvis
Tėvas	Mykolas
Vaikai
Veikla	Lietuvos švietimo ministras, LŽŪA rektorius, profesorius, agronomas
Alma mater	1917 m. Maskvos žemės ūkio akademija

Juozas Tonkūnas s.Mykolo (gim. 1894 m. kovo 30 d. Stačiūnuose, Pasvalio valsčius – mir. 1968 m. gegužės 6 d. Vilniuje) – Lietuvos švietimo ministras, LŽŪA rektorius, profesorius, agronomas. Palaidotas Gėlainių kaimo kapinėse, Kėdainių rajone.

Biografija

1913 m. baigė Mintaujos gimnaziją. Išvyko mokytis į Maskvos žemės ūkio akademijos agronomijos skyrių, kurį baigė 1917 m. Ten jis klausėsi garsaus dirvožemio mokslo dėstytojo ir tyrinėtojo profesoriaus V. R. Viljamso (1863–1939) paskaitų.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Užėjus bolševikams, Pasvalio apylinkėse suorganizavo partizanų būrį, kurį sugebėjo apginkluoti ir sulaikė bolševikus Panevėžio ir Latvijos sienos ruože.

Išstūmus bolševikus, buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamentą. Buvo Marijampolės, Seinų ir Alytaus apskričių žemės ūkio inspektoriumi, Vyriausios žemės reformos komisijos pirmininku. Nuo 1922 m. gegužės 1 d. iki 1923 m. gruodžio 1 d. Žemės reformos departamento direktorius. Nuo 1924 m. sausio 1 d. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Žemdirbystės katedros vedėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete.

Įkūrus Dotnuvoje Žemės ūkio akademiją, 1924 m. rugsėjo 23 d. paskirtas docentu ir Žemdirbystės katedros vedėju. 1924 m. rugsėjo 24 d. išrinktas pirmuoju profesorių tarybos sekretoriumi. 1927 m. gegužės 16 d. pakeltas į ekstraordinarinius profesorius. 1927 m. lapkričio 11 d. išrinktas LŽŪA prorektoriumi. Nuo 1928 m. gruodžio 1 d. iki 1934 m. liepos 28 d. LŽŪA rektorius. Nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1939 m. kovo 27 d. LR švietimo ministras.

1941 m. birželio mėn. išvežtas į Sibirą, kur išbuvo 14 metų. 1955 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1955 m. spalio mėn. paskirtas Lietuvos valstybinės selekcijos stoties Dotnuvoje agrotechnikos skyriaus vedėju. Nuo 1956 m. iki 1962 m. dirbo Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvoje pievų ir ganyklų skyriaus vedėjas. Nuo 1956 m. iki 1960 m. dar dėstė pievininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Vienas pirmųjų pradėjo pievų tręšimo ir kultūrinių ganyklų tyrimus. Iš rusų kalbos 1920 m. išvertė ir išleido „Botanikos vadovėlį“. Svarbiausi veikalai: „Lauko bandymai“ – 1940 m., „Lauko bandymų metodas“ – 1957 m., Pašarinės žolės, pievos ir ganyklos" su kitais autoriais – 1958 m. „Pievos ir ganyklos“ su L.Kadžiuliu – 1966 m. ir 1977 m.

Valančiaus blaivystės sąjūdžio prezidiumo narys.

Tremtyje

1942 m. balandžio 13 d. kaltinamajame akte J. Tonkūnui siūloma skirti mirties bausmę.

Iki 1944 m. gegužės mėn. buvo laikomas įvairiuose Kraslago punktuose, Kansko kalėjime, Kraslago tardymo izoliatoriuje, 1944 m. birželio mėn. pervežtas į Temlagą (1948 m. pervadintą Dubravlagu), kur buvo laikomas 2-ajame, 13-ajame, 22-ajame ir 24-ajame lagerio punktuose, nuo 1949 m. vasario mėn. – 14-ajame lagerio punkte.

J. Tonkūnas keletą kartų kreipėsi į Temlago (vėliau – Dubravlago) prokurorus prašydamas paaiškinti, kuo remiantis jis suimtas, bet gaudavo tik formalius atsakymus, kad iš atitinkamų įstaigų laukiama papildomų duomenų arba kad „bylai duota eiga“ ir pan. Iš Dubravlago valdybos sužinojęs, kad jo byla yra GULAG’e, prašė jo viršininko atkreipti į bylą ypatingą dėmesį ir kuo greičiau paleisti į laisvę, o jei to padaryti neįmanoma, tai, remiantis 1941 m. birželio 14 d. nutarimu, nukreipti pas šeimą į Altajaus kraštą.

1950 m. gruodžio 20 d. pareiškime SSRS vidaus reikalų ministrui J. Tonkūnas rašė, jog praėjo daugiau kaip 9,5 m., kai yra suimtas, bet jam nepranešta, kad yra nuteistas. Netrukus gavo atsakymą. 1952 m. vasario 27 d. SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas J. Tonkūną „už pagalbą tarptautinei buržuazijai, dalyvavimą kontrrevoliucinėje grupuotėje ir antisovietinę agitaciją“ nuteisė 25 m. kalėjimo; bausmės pradžia – 1941 m. birželio 9 d.

1952 m. vasario 22 d. J. Tonkūno sveikatos būklės medicininėje išvadoje rašoma, jog skundžiasi ūžesiais ausyse, stipriu dusimu, kosuliu, galvos svaigimu, bendru silpnumu. Invalidas. Fizinio darbo sistemingai dirbti negali; apsirūpinti būtinais dalykais savo egzistencijai palaikyti negali. Keliauti savarankiškai gali. Diagnozė: hipertonija, bendra aterosklerozė, plaučių emfizema. SSRS MGB kalėjimų skyrius 1952 m. kovo 21 d. J. Tonkūną, kalinį Nr. 32, pagal paskyrą Nr. 32/3-983 įkalino Vladimiro kalėjime.

1953 m. J. Tonkūnas parašė SSKP CK pareiškimą, iš kurio matyti, jog Vladimiro kalėjime Nr. 2 jam buvo taikomas ypatingas režimas: neleido susirašinėti su giminėmis, jis neturėjo teisės gauti siuntinius ar perlaidas, nors būdamas lageriuose vykdė visus vyresnybės nurodymus, ne kartą buvo giriamas, nepadarė nė vieno nusižengimo, negavo nė vieno priekaišto ir netgi karo metu galėjo susirašinėti su giminėmis ir gauti iš jų materialinę paramą. J. Tonkūnas prašė SSKP CK padėti jam, kad: 1) kuo greičiau būtų paleistas iš kalėjimo ir 2) kad būtų grąžintas šeimai, ištremtai į Altajaus kraštą.

1954 m. birželio 2 d. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija priėmė nutarimą bausmę sumažinti iki išbūto laiko ir paleisti. J. Tonkūnas iš Vladimiro kalėjimo Nr. 2 buvo išleistas birželio 23 d. ir nuvyko pas tremtyje buvusią šeimą į Altajaus kraštą. Ten buvo įrašytas į spec. tremtinio įskaitą. J. Tonkūnas teigė, kad į spec. tremtinio įskaitą jis įtrauktas nepagrįstai, ir prašė jį su šeima iš tremties paleisti. Pareiškimą svarsčiusi SSRS VRM atsižvelgė į LKP CK sekretoriaus Antano Sniečkaus ir Ministrų Tarybos pirmininko Mečio Gedvilo nuomonę, kad tikslinga J. Tonkūną, profesorių ir žymų žemės ūkio specialistą, su šeima iš spec. tremties išleisti. Į Lietuvą grįžo 1955 m. Teistumas panaikintas 1958 m.