Ipohas

Ipohas (malaj. Ipoh) – Malaizijos miestas, Perako valstijos sostinė. Jis yra apie 200 kilometrų į šiaurę nuo Kvala Lumpūro. 70 procentų miesto populiacijos sudaro kinai. Dabartiniais laikais Ipohas labiausiai žinomas dėl prabangių restoranų, įspūdingų olų bei šventyklų.

Ipohas isp. Ipoh
Rotušė
Ipohas 4°36′0″ š. pl. 101°4′0″ r. ilg. / 4.60000°š. pl. 101.06667°r. ilg. / 4.60000; 101.06667 (Ipohas)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Malaizija
Valstija	Perakas
Meras	Datuk Haji Roshidi Hashim
Gyventojų (2005)	710 798
Altitudė	21 m

Etimologija

Miesto pavadinimas kildinamas nuo medžio rūšies pavadinimo – pohon epu. Miesto pavadinimas kai kada Kinijoje tariamas Paloh kuris tapatinimas su alavo kasyklomis kurios buvo pastatytos po miesto įkūrimo.

Istorija

Pirma kartą miesto pavadinimas buvo paminėtas 1920 metais. Šiuolaikiškas miestas buvo pradėtas statyti 1890 metais, o kai kurie pastatai išliko iki šiol. Nuo XIX amžiaus kada Britų alavo kasimo kompanijos čia pastatė savo kasyklas ir įrengė biurus, miestas įgavo daugiau reikšmės. Miestas pradėjo ypač sparčiai augti nuo 1920 metų. 1941 metais miestas buvo užimtas Japonų kariuomenės. Per Antrąjį pasaulinį karą šis miestas tapo Perako valstijos sostine. 1950–1960 metais mieste buvo pastatyta nemažai pastatų kaip kinoteatrai, parkai, kabaretai. Su alavo kainų kritimų 1970 metais, buvo pradėtos uždarinėti visos šio metalo kasyklos. Nuo to laiko Ipohas tapo žinomas kaip „miręs“ miestas ir įgavo reputacijos tarp pagyvenusių žmonių, kaip puiki vieta į pensiją išėjusiems žmonėms.

Sportas

• Perak FA
• PKNP FC
• „Perak“ stadionas.

Populiacija

Ipoho senamiestis

Nors ir pergyvenęs krizes, Ipohas lieka vienas didžiausių Malaizijos miestų.

• Gyventojų skaičius: 702 464 (2009)
• Miesto zonos gyventojų: 1 143 778 (2009)

Etninės grupės Ipohe
Tautybė	Gyventojai	Procentaliai
Kinai	451 361	70,0%
Malajai	109 616	17,0%
Indai	80 600	12,5%
Kiti	3225	0,5%

Miestai partneriai

• Naningas, Kinija.
• Fukuoka, Japonija.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 170