Ignas Urbaitis

Ignas Urbaitis
Ignas Urbaitis Gerardo Bagdonavičiaus šaržas, 1932 m. Šiaulių Aušros muziejus
Gimė	1896 m. vasario 16 d. Raginėnuose, Šeduvos valsčius
Mirė	1952 m. liepos 12 d. (56 metai) Ozerlagas, Taišetas, Sibiras
Sutuoktinis (-ė)	Elena Bražionytė
Vaikai	Elena Urbaitytė, Algirdas Urbaitis, Liudvikas Urbaitis
Veikla	teisininkas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas
Partija	1919 m. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija; 1935 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga.
Alma mater	1929 m. Lietuvos universitetas

Ignas Urbaitis (1896 m. vasario 16 d. Raginėnuose, Šeduvos valsčius – 1952 m. liepos 12 d. Ozerlagas, Taišetas, Sibiras) – teisininkas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas.

Biografija

Šeima

Gimė ūkininkų Juozo Urbaičio (1865–1925 m.) ir Domicelės Tamošaitytės (1869–1943 m.) šeimoje. Vyriausias brolis Jonas (1888–1970 m.) paveldėjo tėvo ūkį, turėjo tris sūnus ir tris dukteris. 1947 m. su dukra Barbora ištremtas į Sibirą, 1957 m. grįžo į Lietuvą. Vyresnysis brolis Kazimieras (1891–1918 m.), Odesoje baigė medicinos studijas, dirbo gydytoju Jekaterinoslave, vedė, susilaukė dviejų sūnų, bolševikų nužudytas.

1921 m. vedė. Žmona Elena Bražionytė, (1899–1990 m.), Rusijos caro Nikolajaus II rūmų arklių ūkio vedėjo Juozo Bražionio duktė, baigusi Kilmingųjų mergaičių gimnaziją. Jos sesuo Ona (1900–1973 m.), Astravo dvaro savininko agronomo Petro Variakojo (1892–1970 m.) žmona, jų sūnūs Saulius Variakojis, Petras Variakojis, duktė Rita Kiguolienė. Jauniausia sesuo Valerija (1913–2005 m.) – teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko (1885–1942 m.), vėliau pulkininko Juozo Narako (1899–1989 m.) žmona.

Duktė Elena Urbaitytė, JAV lietuvių dailininkė, skulptorė. Sūnūs pedagogas Algirdas Urbaitis (1931–1987 m.) ir inžinierius konstruktorius Liudvikas Urbaitis (g. 1933 m.)

Studijos

1915 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, įstojo į Odesos Prekybos institutą, dalyvavo lietuvių organizacijų, kurioms vadovavo Mykolas Sleževičius, veikloje. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Kazanės karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą.

Veikla

1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1924 m. kapitono laipsniu išėjo į atsargą.

Nuo 1919 m. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys. 1924–1926 m. Zarasų apskrities viršininkas, 1926 m. demokratinės valdžios perkeltas į Šiaulių apskrities viršininko pareigas, bet po valstybės perversmo, 1927 m. iš pareigų atleistas.

Baigęs teisės studijas dirbo advokato padėjėju, vėliau prisiekusiuoju advokatu Šiauliuose ir Joniškyje, į kurį važinėjo motociklu. Neturtingus klientus gindavo be užmokesčio, todėl buvo populiarus ne tik Šiauliuose.

1935 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro valdybos narys. 1935 m. kovo 15 d. rinkimuose išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. Dalyvavo kalinių globos draugijos veikloje. 1932 m. jis, Kazimieras Venclauskis ir Vladas Sirutavičius savo lėšomis įsteigė fondą, kurio lėšomis 1940 m. pastatytas Šiaulių dramos teatras. Vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų ir rėmėjų. 1938 m. Šiauliuose įkūrė „Rotary” klubą ir jam vadovavo.

1941 m. liepos mėn. vokiečių karinis komisaras jį vėl paskyrė Šiaulių apskrities viršininku, bet dėl humanistinių įsitikinimų negalėdamas pasirašyti kai kurių sprendimų, rugpjūčio 3 d. (kitais duomenimis rugpjūčio 5 d.) iš pareigų pasitraukė.

Tremtis

1944 m. lapkričio 11 d. apsilankęs Šiauliuose, pažiūrėti, kaip praėjusio fronto ugnį atlaikė jo namas, NKVD suimtas ir 1945 m. sausio 10 d. nuteistas 15 metų konclagerio. Išvežtas į Vorkutą, kur dirbo anglių kasykloje. 1945 m. lapkričio 7 d. darbe buvo sužeista koja, po 9 mėn. gydymo ligoninėje perkeltas Čiusovojaus lagerį (Molotovo, dab. ). 1949 m. perkeltas į Irkutsko srities Alzamajaus rajono Čiukšos, 1951 m. į Taišeto lagerius. Dėl sužeistos kojos negalėjo sunkiai dirbti, bet likimo draugams padėjo rašyti laiškus, kuriuos, kad galėtų perskaityti sargybiniai, buvo privalu rašyti rusų kalba. Bet dėl to buvo nemėgiamas lagerio vadovybės. Vienais liudijimais, 1952 m. liepos 15 d. buvo išvarytas į darbus ir, negalėdamas paeiti, sargybinio nušautas pakeliui. Kitais duomenimis, sargybinio pasiųstas valyti teritorijos už zonos ribų, peršautas vos tik peržengęs ribą ir mirė ligoninėje.

Šaltiniai

1. Elena Urbaitis. Nubaustieji. Igno Urbaičio ir jo artimųjų likimas okupuotoje Lietuvoje. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2007 m.
2. http://genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_noreika_pazyma01.pdf p. 2