Šis straipsnis apie Niujorko mikrorajoną Apie Nyderlandų miestą skaitykite straipsnyje Harlemas Harlemas angl Harlem raj

Šis straipsnis apie Niujorko mikrorajoną. Apie Nyderlandų miestą skaitykite straipsnyje Harlemas.

Harlemas (angl. Harlem) – rajonas Manhatane, Niujorke, plačiai žinomas kaip afroamerikiečių kultūros bei verslo centras, XX amžiaus antrojoje pusėje garsėjęs skurdžiomis gyvenimo sąlygomis bei nusikalstamumu. Harlemo ribos tęsiasi nuo Rytų iki Hadsono upių, tarp 158-osios gatvės ir .

Harlemą įkūrė olandų imigrantai į apylinkes atkeliavę 1637 metais ir pavadino jį pagal Nyderlandų miestą Harlemą. Iki 1873 metų Harlemas buvo nuo Niujorko nepriklausomas kaimas, išgyvenęs įvairius pakilimo ir nuosmukio ciklus, atnešusius didžiules etnines permainas. Pradžioje būdamas žemdirbyste besiverčiančiu kaimu, Harlemas tapo vieta, kurioje vyko JAV nepriklausomybės karo kovos, 1850 metais kaimą okupavo airių naujakuriai. Vėliau Harlemas atgimė tapęs Niujorko miesto dalimi, žemutiniame Manhatane pasirodžius viešajam transportui, rajoną pasiekė masinių statybų banga, kurios metu būsto pasiūla ėmė viršyti paklausą, to pasekmėje rajonas patyrė net dvi nekilnojamo turto krizes 1890-ais ir 1904 metais. Į Harleme pradėjo kraustytis Žydų, Italų bei kitų tautybių žmonės, o po 1904 metų krizės į rajoną atsikraustė daugiau afroamerikiečių, kurie laikui einant tapo rajono etniniu pagrindu. Esant didžiajai depresijai ir pasibaigus antrajam pasauliniam karui rajone smarkiai išaugo nusikalstamumas bei skurdas, šios problemos išliko iki pat XX amžiaus pabaigos. Šiuo metu Harlemas išgyvena ekonominį atgimimą.

Kultūra ir aplinka

Juodaodžių gyvenimo centras

XX amžiaus 3-dešimtmetyje Harlemas tapo besivystančios juodaodžių kultūros centru, šis istorinis periodas yra gerai žinomas kaip „Harlemo Renesansas“. Renesanso laikotarpiu vystėsi menas bei įvairi kūryba, tačiau juodaodžiai meniniai dažnai būdavo ignoruojami ir neturėdavo galimybės matyti savo bendraminčių darbų. Į kai kurias džiazo koncertų salas, tarp jų „Connie's Inn“ bei žymųjį „Cotton Club“, kuriame grojo Diukas Elingtonas galėjo patekti tik baltaodžiai, kitos salės būdavo integruotos.

Šį laikotarpį praėjus 3-dešimtmečiui buvo pradėta smarkiai romantizuoti, tačiau tuo pačiu periodu rajonas ėmė tapti „lindyne“ ir daugelis aukštų renesanso tradicijų lėmė skurdą, nusikalstamumą bei kitas socialines ydas. Harlemas pradėjo garsėti savo neformaliais susibūrimais, kurių metu būdavo grojama muzika ir vartojamas alkoholis. Norėdami į jį patekti kaimynai mokėdavo mokestį, iš kurio priimantysis galėdavo susimokėti nuoma. Ketvirtadalis rajono namų ūkių, į savo namus priimdavo gyventi pašalinius asmenis ir tokiu būdu surinkdavo pinigus reikalingus susimokėti už nuomą. Pastogę gavę asmenys kartais turėdavo blogų įpročių ir net polinkį į nusikalstamumą, taip gadindami respektabilių šeimų gyvenimus. Iki 1940 metų, tokius asmenis priimančių šeimų skaičius išaugo iki 40 %.

Aukštos nuomos kainos bei prasta priežiūra, kankinusi Harlemo gyventojus didžiąja XX amžiaus dalį, nebuvo vien tik baltaodžių būsto savininkų rasizmo bruožas, nors tikslios statistikos nėra, turtingesni juodaodžiai rajone taip pat pirmo žemę ir iki 1920 metų jiems jau priklausė ne maža rajono dalis. Iki 1960 metų pabaigos, 60 % Harleme veikiančio verslo priklausė juodaodžiams bei didžioji dalis nuo to laiko įkurtų įmonių.

1928 metais buvo siekiama įgyvendinti reformą, kurios tikslas buvo pastatyti naujų namų ir jose leisti gyventi žmonėms, kurie laikui einant išpirktu būstą. Tačiau vos tik pastačius naujus pastatus prasidėjo Didžioji depresija ir eksperimentas žlugo. Tai buvo mėginama pakartoti 1936 metais pastačius kelis naujus daugiabučius ir jose už nedidelį mėnesinį mokestį leidus gyventi žmonėsms bei 1964 metais, kai buvo įvykdyti net devyni projektai apgyvendinę daugiau kaip 41 000 žmonių.

1934 metų sausio 26 diena, 125-oje gatvėje atidarė bei naujam gyvenimui buvo prikelta Lenokso gatvėje esanti šokių salė. 2 ir 3-dešimtmečiuose tarp Lenokso ir 7-os aveniu esančiame centriniame harleme, veikė daugiau kaip 125 pramogų centrai. Tačiau toliau buvo griaunami senieji XIX ir XX amžiaus teatrai, kai kurie iš jų pavirto į bažnyčias, tad laikui einant rajonui pradėjo trūkti nuolatinių saviraiškos vietų.

Praėjus antrojo pasaulinio karo metams, Harlemas jau nebebuvo daugumos juodaodžių namais, tačiau išliko kultūriniu bei politiniu juodaodžių centru Niujorke ir galbūt net visoje Amerikoje. Rajone pradėjo keistis bendruomenės sudėtis, vidutinės klasės gyventojai paliko rajoną ir persikėlė gyventi kitur, tad iki 1950 metų, juodaodžiai sudarė 98,2 % visų Harlemo gyventojų. Kiek vėliau rajone padaugėjo ispanų kilmės gyventojų, o pastaraisiais metais į rajoną persikelia vis daugiau baltaodžių.

Juodasis Harlemas visuomet buvo religingas, tad jame stovi daugiau kaip 400 bažnyčių. Pagrindines sektas sudaro Baptistų, Metodistų, Anglinų bei Katalikų bažnyčios. „Islamo tauta“ ir „Juodieji musulmonai“ turi mečetes, o 2005 metais buvo pastatyta Mormonų koplyčia. Rajone taip pat yra išpažįstančių Judaizmą, stovi sinagogos.

Nuo juodaodžių atvykimo į Harlemą laikų, rajonas kentėjo nuo aukšto nedarbingumo lygio, kuris dažnai būdavo net du ir daugiau kartų didesnis už Niujorko vidurkį, bei aukšto mirtingumo skaičiaus. Abiem atvejais rodikliai būdavo gerokai prastesnė vyru atžvilgiu, nei moterų. 7-dešimtyje neišsilavinusiam juodaodžiui buvo lengviau rasti darbą nei išsilavinusiam, dėl to išsilavinusiems juodžiams buvo sunku pagerinti savo gyvenimo lygį. 1928 metais juodaodžių mirtingumo lygis rajone buvo dvigubai aukštesnis nei baltaodžių, 1940 metais mirtingumo lygis rajone buvo 5 %, tai reiškė, kad vidutiniškai miršta kas dvidešimtas naujagimis. 1990 metais atliktas tyrimas parodė, jog 15-metės Harleme gyvenančios moters tikimybė sulaukti 65-erių buvo lygi 65 %, tuo tarpu vyrų tikimybė sulaukti 65 metų, buvo tik 37 %. Dėl aukšto užterštumo lygio, Harleme yra viena iš didžiausių astma sergančių žmonių grupių visoje JAV.

Nepaisant to, kad gyvenimo sąlygos rajone gerėja, pagal 2015 metų statistiką juodaodžiai vis dar sudaro didžiąją Harlemo gyventojų dalį - 62 %, tuo tarpu baltaodžiai sudaro tik 10 %.

Politika ir aktyvizmas

1910–1945, Harlemas tampa juodosios Amerikos sostine

Netrukus po to, kai į rajoną pradėjo kraustytis juodaodžiai, bendruomenė tapo žinoma kaip protestuojančių juodaodžių judėjimo namai. 1910 metais Harleme veiklą pradėjo , o 1916 metais Marcus Garvey įkurta UNIA. Rajono NAACP padalinys netrukus tapo didžiausiu šalyje. Aktyvistas A. Philip Randolph 1917 metais pradėjo spausdinti leidinį The Messenger. Per artimiausius metus rajone įsikūrė dar keletą už juodaodžių teises kovojančių organizacijų.

Viena iš pirmųjų juodaodžių aktyvizmo akcijų buvo „Nepirk ten, kur negali dirbti“ (angl. Don't Buy Where You Can't Work). Akcija buvo siekiame 125-ojoje gatvėje įsikūrusias parduotuves priversti samdyti juodaodžius darbuotojus. Piliečių lyga 1934 metų birželį surengė boikotą prie Blumstein'o universalinės parduotuves, kuri netrukus sutiko priimti juodaodžius darbuotojus. Pasiekti laimėjimai padrąsino Harlemo gyventojus, tad protestai tesėsi toliau, jiems pradėjo vadovauti pamokslininkas, vėliau tapęs kongreso nariu , kuris siekė priversti darbdavius samdyti juodaodžius.

4-ame dešimtmetyje rajone pasekėjų sulaukė komunistinis judėjimas, kuris ir 5-ame dešimtmetyje užėmė svarbią rolę. 1935 metais kilo pirmosios Harlemo riaušės. Incidentas prasidėjo, kai po rajoną pasklido apgaulingas gandas, jog policija nužudė iš 125-ojoje gatvėje įsikūrusios parduotuvės vagiantį berniuką. Neramumų metu žuvo trys vyrai ir buvo apiplėšta 600 parduotuvių. Tais pačiais metais protestuodami prieš Italijos invaziją į Etiopiją, rajono gyventojai surengė masinius mitingus, pasirašė peticijas ir išsiuntė apeliaciją į Tautų Lygą.

Iš 4-ame dešimtmetyje įgyvendinamo masinių viešųjų darbų projekto, rajonas sulaukė tik keleto parkų ir viešųjų rekreacinių vietų. Mieste buvo pastatytos 255 naujos žaidimų aikštelės ir tik viena iš jų buvo pastatyta Harleme.

1937 metais buvo pastatyti „Harlemo upės namai“, tai buvo pirmasis federaliai subsidijuojamas apgyvendinimo projektas Amerikoje.

Harlemo gyventojai prisidėjo prie Niujorko politinės infrastruktūros rinkimų, 1941 metais jiems pavyko į miesto tarybą išrinkti Adam Clayton Powell Jr. 1944 metais jis buvo išrinktas į kongresą, palikdamas savo vietą miesto taryboje kitam juodaodžiui, Benjamin J. Davis, tačiau nepaisant to Harlemo politinė jėga netrukus pradėjo silpti. Clayton Powell didžiąją dalį savo laiko leido Vašingtone arba savo atostogų namuose Puerto Rike, tuo tarpu Benjamin Davis už Smito akto pažeidimą 1951 metais buvo uždarytas į kalėjimą.

1943 metais kilo antrosios Harlemo riaušės, kai juodaodis kareivis smūgiu nuvertė policininką, kuris jį nušovė. Praeivis pastebėjęs šį incidentą sušaukė jog buvo nušautas juodaodis kareivis, žinia pasklido po juodaodžių bendruomenę ir išprovokavo riaušės. Konfliktą malšino 6 600 policininkų, 8 000 apsaugininkų bei 1 500 savanorių. Konflikto metu buvo apiplėšta daugybė parduotuvių ir padaryta 225 000 dolerių žala. Riaušiu metu žuvo 6 žmonės, 185 buvo sužeisti, buvo suimti 500 žmonių susijusių su riaušėmis.

1946-1969, pilietinių teisių judėjimas

1950-ųjų pabaigoje ir 1960-ųjų pradžioje, Harleme prasidėjo butų nuomininkų streikai, kuriems vadovavo aktyvistas Jesse Gray kartu su rasinių lygybių kongresu, Harlemo neribotų jaunimo galimybių organizacija (HARYOU) bei kitomis grupėmis. Šios grupės norėjo priversti šeimininkus, gerinti namų kokybę, imtis priemonių prieš žiurkes ir tarakonus, tiekti šilumą žiemos metu ir išlaikyti nuomos kainas atitinkančias nuomos įstatymus. Pasak Metropoliteno būsto tarybos, 1960-ųjų viduryje 25 % šeimininkų už nuomą reikalaudavo daugiau, nei buvo leidžiama pagal įstatymus.

Įvairios grupės pradėjo kovoti dėl geresnių mokyklų bei darbo vietų. Kai kurios iš jų buvo taikios, kitos ragino tai daryti smurtu. 1960-ųjų pradžioje rasinių lygybių kongresas 125-oje gatvėje įkūrė savo biurus, organizacija veikė kaip derybininkai tarp bendruomenės ir miesto ypač tuo metu kai vykdavo įvairūs rasiniai neramumai. Jie taip pat vertė pilietinės priežiūros tarybas išklausyti skundus dėl policijos piktnaudžiavimų. 1960-ais, Adam Clayton Powell Jr. tapo švietimo ir darbo komiteto pirmininku, pasinaudodamas savo politine situacija jis turėjo galimybę daugiau federalinių lėšų skirti Harlemo rajono projektams.

Taikių protestų įtaka iš pietų, Harleme buvo numalšinta. Martinas Liuteris Kingas buvo labiausiai gerbiamas juodaodžių politikas, tačiau Niujorke vis vien veikė keletas juodųjų nacionalistų grupių. Svarbiausia iš jų buvo „Islamo Tauta“ (angl. Nation of Islam), kurios septintąja šventyklą nuo 1952 iki 1963 metų valdė Malcolm X. 1965 metais Malcolm buvo nužudytas.

Stambiausias tų metų viešasis projektas Harleme buvo gyvenamųjų namų statyba, kuris buvo daugiausiai koncentruojamas į rytinę rajono dalį. Pagal projektą seni namai būdavo nugriaunami ir jų vietoje pastatomi nauji, kurie bent jau teoriškai turėjo reprezentuoti saugesnę ir malonesnę aplinką, tačiau bendruomenės prieštaravimai sustabdė naujų projektų statybą.

Nuo XX amžiaus vidurio, Harlemą slėgė prastas vietinių mokyklų darbas. 7-ame dešimtyje maždaug 75 % rajono moksleivių prastai skaitė, 80 % prastai mokėjo matematiką. 1964 metais Harlemo gyventojai surengė du boikotus, skirtus atkreipti dėmesį į siaubingą vietinių mokyklų darbo kokybę. Centriniame Harleme 92 % moksleivių liko namie. 1977 metais Niujorko miesto švietimo tarybos prezidentas Isiah Robinson, teigė, jog mokyklų darbo kokybė Harleme degeneravo iki kalėjimų darbo kokybės.

1963 metais inspektorius pateko į istoriją kaip pirmasis afroamerikiečių kilmės NYPD pareigūnas, tapęs policijos nuovados viršininku. Sealy tapo 28-osios nuovados esančios Harleme vadovu, tuomet kai santykiai tarp bendruomenės narių ir policijos buvo gan įtempti, mat už pilietines teises kovojantys aktyvistai reikalavo, kad policija samdytų kuo daugiau juodaodžių darbui Harlemo rajone. 1964 metais visose trijose Harlemo nuovadose, policininkų rasinis santykis buvo 1 juodaodis kas 6 baltaodžius. Rajono gyventojai skundėsi policijos brutalumu ir korumpuotumu, kadangi tik maža dalis policininkų buvo juodaodžiai, santykiai tarp gyventojų ir policijos išliko įtempti. 1964 metų vasarą baltaodis leitenanto laipsnį turintis policininkas nedarbo metu nušovė beginklį juodaodį paauglį, po šio įvykio rajone vėl kilo riaušės. Neramumų metu vienas žmogus žuvo, daugiau kaip šimtas buvo sužeistą ir šimtai buvo suimti. Riaušės pradėjo plisti už Manhetono ribų ir pasiekė Bruklino rajono afroamerikiečių bendruomenę. Po riaušių vyriausybė finansavo bandomąja programą „Project Uplift“, kurios dėka tūkstančiai jaunų žmonių gavo darbą 1965 metų vasaros sezono metu. Programą įkvėpė HARYOU organizacijos pranešimas, pavadinimu „Jaunimas Gete“ (angl. Youth in the Ghetto), ta proga HARYOU gavo svarbią rolę įgyvendinant projektą, jai talkino nacionalinės miesto lygos organizacija, bei dar apie 100 smulkesnių organizcijų.

1966 metais Juodosios Panteros įkūrė savo padalinį Harlemo rajone, agituojantį už smurtą pasikeitimų vardan. Kalbėdamas studentų nesmurtinio koordinavimo komiteto susirinkime, Max Stanford, Juodųjų Panterų spikeris, pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „galėtu būti paklupdytos ant kelėnų, su skuduru, truputėliu benzino ir buteliu“, Molotovo kokteilio ingredientais.

1968 metais, po Martino Liuterio Kingo mirties Harleme kilo riaušės, kurių metu žuvo du žmonės, vienas buvo mirtinai subadytas žmonių minioje, kitas žuvo įkalintas degančiame pastate. Meras John Lindsay padėjo numalšinti įsisiautėjusią minią „plytų kruša“.

1970-1989, sunkusis periodas

Atsižvelgus į kai kuriuos aspektus 1970-ieji buvo sunkiausias periodas Harlemo istorijoje. Daugybė gyventojų galėję pabėgti iš skurdo, paliko rajoną ir persikėlė gyventi į saugesnius rajonus turinčius geresnes mokyklas, bei namus. Rajone liko patys neturtingiausi ir žemiausią išsilavinimą turintys žmonės, kurių galimybės ką nors pakeisti buvo menkos. Nors vyriausybės administracija išleido 100 milijonų dolerių, žmonių apmokymams darbe, sveikatos apsaugai, išsilavinimui, saugumui, sanitarinėms sąlygoms, bei kietiems projektams trukusiems dešimties metų periode, situacija rajone nė kiek negerėjo.

Statistikoje ryškiai matomas gyvenimo sąlygų pablogėjimas šiame periode. 1968 metų naujagimių mirtingumo lygis rajone buvo 37 iš 1000, lyginant su miesto 23,1/1000. Per ateinančius aštuonerius metus, naujagimių mirtingumo skaičius mieste pagerėjo iki 19, tuo tarpo Harleme padidėjo iki 42,8. Statistikos apibrėžiančios ligų, narkomanijos, būsto kokybės, švietimo ir panašių dalykų lygį rajone rodikliai taip pat rodė prastėjančią situaciją. Situacija rajone buvo tokia prasta, kad tarp 1976 ir 1978 metų centrinį Harlema paliko, beveik trečdalis jo gyventojų, o rytų Harlema apie 27 % žmonių. Rajonas nebeturėjo funkcionuojančias ekonomikos, parduotuvės buvo uždaromos ir pagal 1971 metų duomenis, 60 % rajono ekonominio gyvenimo buvo priklausė nuo nelegalios veiklos.

Planai, skirti ištaisyti Harlemo padėčiai dažnai prasidėdavo nuo 125-os gatvės, juodojo Harlemo ekonominės širdies. Iki 1970-ųjų pabaigos rajone išliko tik mažos neturtingos parduotuvės. Buvo rengiami planai tarp 125-os ir 126-os gatvės, bei tarp Lenox ir Adam Clayton Powell Jr. bulvarų esančiame bloke statyti „Harlemo Tarptautinį Prekybos Centrą“, kur vyktų prekyba su trečiosiomis pasaulio šalimis. Vakarinėje dalyje buvo planuojama statyti mažmeninės prekybos kompleksą. Tačiau įgyvendinti šiems planams reikėjo 30 milijonų dolerių investicijos iš vyriausybės, o išrinkus Ronaldą Reiganą į JAV prezidentus, viltis ją gauti žlugo.

Nors ankstesnių projektų įgyvendinimas nepavyko, viena stambų projektą miestui vis dėlto pavyko įgyvendinti, nors jis rajono gyventojų per daug nedžiugino. Per 1960-us ir 1970-us metus Harleme buvo pastatyti šiaurinės upės vandens taršos valymo įrenginiai. Buvo pasiektas kompromisas, jog statant įrengimus bus pastatytas ir viešasis parkas, kuris buvo atidarytas 1993 metais (Įrengimai buvo pastatyti keleriais metais anksčiau).

Iki 1980 metų, Niujorko miestas rajone valdė 60 % gyvenamosios paskirties butų, kuriuos 1985 metais pradėjo pardavinėti aukcionuose. Tuo metu buvo parduota tik maža dalis butų, vėliau kilę skandalai aukcionus laikinai sustabdė.

1990-dabar, atgimimas

Vienas iš likimo valioje paliktų Harlemo pastatų

Siekiant pagerinti bendruomenės gyvenimą, miestas pardavinėjo konfiskuotus butus tokiems žmonėms, kurie patys juose gyventų ir juos išlaikytų. Daugelyje atvejų prieš parduodamas butus miestas juos suremontuodavo ir parduodavo (loterijos būdu) už kainą, kuri būdavo mažesnė nei rinkos vertė. Programa buvo greitai įvelta į skandalą, kai pirkėjai nusipirkę butus iš miesto, sudarydavo sutartis su bažnyčiomis ir kitokiomis labdaros organizacijomis, pakeldavo busto kainas ir parduodavo jį bažnyčioms arba labdaros organizacijos, kurios jį įsigydavo pasinaudojusios jiems valstybes garantuota 203 tūkst. dolerių suma. Apleisti pastatai ir toliau buvo palikti griūti. Trečdalis miesto parduotos nuosavybės buvo nuomojami butai, kuriuose vis dar gyveno nuomininkai atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje.

Tarp 1987 ir 1990 metų iš 125-os gatvės buvo pašalinti ilgai nebenaudojami tramvajų bėgiai, nutiestos naujos vandentiekio magistralės ir nuotėkų surinkimo įrenginiai, pastatyti nauji šaligatviai, šviesoforai ir pasodinti medžiai. Po dvejų metų, 125-oje gatvėje įsikūrė kelių nacionalinių prekybos tinklų parduotuvės, tokios kaip ir ledų parduotuvių tinklas, kuris įdarbino anksčiau benamiais buvusius žmones. Rajono plėtra dar padidėjo, kai buvo pristatyta aukštutinio manheteno įgaliojimo zona, kuri į rajono plėtros fondą atnešė 300 mln. dolerių ir 250 mln. dolerių mokesčių lengvatas.

Rajone buvo planuojama statyti prekybos centrus, kino teatrus, bei muziejus, tačiau tam kartui planai žlugo, kadangi 1995 metais kilo "Freddy's Fashion Mart" riaušės, kurių kulminacija pasiekė politinius padegimus, ir 8 mirtis. Šios riaušės nebuvo susijusios su ankstesnėmis, jas organizavo juodaodžių aktyvistai nusiteikę prieš 125-os gatvės parduotuvių savininkus žydus.

Praėjus penkeriems metams, į 125-ają gatvę vėl bus pradėta investuoti. Gatvėje buvo atidaryta Starbucks kavinukė, bei pirmas naujas prekybos centras per paskutinius 30 metų - „Harlem USA“. Prekybos centre įsikūrė naujausius filmus rodantis kino teatras (2000), Harlemas tapo naujais namais studijų muziejui (2001). Tais pačiais metais buvęs prezidentas Bill Clinton rajone įsigijo biuro patalpų. 2002 metais buvo atidarytas mažmeninės prekybos ir ofisų kompleksas, 125-os ir Lenox gatvių sankryžoje.

Pastarieji rajono pasikeitimai sulaukė ir kiek prieštaravimų. ATLAH pasaulinės misionierių bažnyčios pastorius James David Manning, sulaukė vietinės spaudos dėmesio po to, kai paskelbė boikotą visoms Harlemo parduotuvėms, restoranams, kitiems verslams ir visoms bažnyčioms, išskyrus jo paties. Jo manimu visai tai sukels ekonominę krizę, per kurią iš rajono pabėgs baltaodžiai ir smuks nekilnojamo turto kainos.

Šaltiniai

https://www1.nyc.gov/assets/doh/downloads/pdf/data/2015chp-mn10.pdf

[1] ttps://www1.nyc.gov/assets/doh/downloads/pdf/data/2015chp-mn10.pdf