Gedučių dvaras

56°12′7.52″ š. pl. 24°7′33.28″ r. ilg. / 56.2020889°š. pl. 24.1259111°r. ilg. / 56.2020889; 24.1259111

Gedučių dvaras
Gedučių dvaro statinys 2012 m.
Vieta	Gedučiai, Pakruojo raj.
Įkurtas	apie 1750–1775 m.
Parkas	sunykęs, liepų alėja neišlikusi
Pastatų būklė	Išlikęs avarinės būklės dvaro statinys (buvęs kumetynas)
Savininkas	Grotusai Dytrichas Evaldas fon Grotusas Ferdinandas Tornau Kaškulis Povilas Hahnas Gumbelevičiai Marija Čiurlienė ir Tomas Rudys

Gedučių dvaras – dvaras Gedučiuose, dab. Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, Guostagalio seniūnijoje, netoli kelio  209  Joniškis–Žeimelis–Pasvalys . Pagarsėjęs kaip dvaras, kuriame gyveno, mokėsi, dirbo pirmasis Lietuvos fizikochemikas Teodoras Grotusas (1785–1822).

Istorija

Kelio ženklu pažymėta Teodoro Grotuso gimtinė

Likęs dvaro pastatas, kaip manoma, galėjo būti garsioji T. Grotuso laboratorija. Dabar jau mirusios savininkės, Žeimelyje gyvenusios mokytojos Teodoros Gumbelevičiūtės–Misevičienės teigimu, kumetynas (dabar likę tik apie pusę pastato), galėjo būti statytas apie 1750 m. Upytės pavieto dūmų surašymo knygose dvaras paminėtas 1775 m. (1 dūmas) su jam priklaususiais Butniūnų (16 dūmų) ir Javydonių (16 dūmų) kaimais.

T. Grotusas šiame dvare tragiškai ir mirė. Pasakojama, kad palaidojo jį dvaro laidojimo rūsyje. Vėliau mokslininko palaikai buvo perkelti kitur, kapas taip ir liko nežinomas. Nėra aiškus ir dingusio archyvo bei Gedučiuose buvusios mokslinės laboratorijos bent kokie pėdsakai. T. Grotuso testamentas turėjo ir labai pažeidžiamą vietą: jam nepriklausė Gedučių dvaras, nes gyva buvo tikroji dvaro savininkė, jo motina (1755–1831). Gedučių dvaras buvo jos kraitinė dovana, ir jame jautėsi jos tvirta ranka. Pagal T. Grotuso paskutinę valią, iš dėkingumo Gedučių šeimynykščiams buvo nurodyta skirti kasmetines 300 sidabro rublių išmokas dvaro išlaikymui, vietos bažnyčios žemės mokesčiams, rekrutų prievolei. Tai buvo labai nebūdinga to laikmečio dvarininkų ir baudžiauninkų santykiams, 1831 m. ir vėliau privedusiems prie valstiečių sukilimų. Žmonės žinojo „gerąjį“ jaunąjį poną Grotusą ir po jo valdžiusį „blogą“ senąjį – dvarą nupirkusį generolą Tornow. Buvo padaryta viskas, kad ilgainiui net pats T. Grotuso kapas būtų pamirštas. Mokslininkas buvo paskelbtas psichiniu ligoniu, palikimo dokumentai anuliuoti.

Gedučių „blogasis“ ponas – tai rusų armijos generolas leitenantas, Napoleono karų dalyvis (1785–1850), kuris išėjęs į atsargą grįžo į tėviškę ir čia iš (tuo metu jau mirusio) mokslininko T. Grotuso motinos nusipirko Gedučių dvarą. Savo karinės karjeros pabaigoje jis pasižymėjo malšinant lenkų-lietuvių 1830-1831 m. sukilimą, prie Vilniaus vadovavo sumušant lenkų ulonų pulką. Ferdinandas buvo vedęs savo pusseserę . Archyvuose yra patvirtintų faktų, kad žiauriai engė savo valstiečius ir dėlto net pateko į teismą. 1839 m. pranešime carui rašyta, kad „baronas Tornau žiauriai elgiasi su valstiečiais, juos prikausto prie girnapusių, versdamas malti miltus. Taip buvo laikoma viena moteris. Valstietis Adamovičius buvo sukaustytas už tai, kad elgetavo, kitas valstietis pasikorė. Dėl barono Tornau poelgių vykdomas tyrimas, o pas jį rastos grandinės valstiečiams kankinti sunaikintos“. Caro prierašas: „Apie eigą pranešti“. Šaltiniai teigė, kad baronas žuvęs dvikovoje su kaimynu dvarininku, nes medžioklėje nušovęs ano pono varovą. nekrologe atsiradęs įtartinas įrašas – „mirė nuo senų žaizdų“. Palaidotas Gedučiuose vadinamajame „generolo kape“.

Po mirties Gedučių dvarą valdė Jaunsaulės (pietų Bauskės apskr.) baronas Kaškulis. Dvare jis negyveno, atvykdavo čia tik pamedžioti. Vėliau, kaip pasakojama, dvarą pralošęs kortomis.

Apie 1892 m. Gedučius valdė Plonėno baronas . Jis dvarą perstatė, sumažino, o po kelių dešimtmečių jis buvo paverstas malūnu. Dar iki I Pasaulinio karo tai buvo garo malūnas. 1923 m. Gedučiuose buvo 1 ūkis ir 125 gyventojai. Dvare buvo 513 ha žemės, kuri 1924 m. išparceliuota vykdant žemės reformą.

1925 m. Gedučių dvaro centrą nupirko knygnešio sūnūs: ūkininkas Antanas ir mokytojas Povilas.

Gedučių dvaras buvo išdalintas naujakuriams. 1929 m. Gedučiuose gyveno sklypininkų Jono Grybės, Petro Grybės, Juozapo Jasiūno, Jurgio Vitulio, Simono Šlekonio, Jono Josvilo, Juozapo Pocevičiaus, Juozapo Rimkevičiaus, Jurgio Juškos, Petro Juškos, Juozapo Čepo, Petro Vaičiūno, Juozapo Šereikos, Jurgio Strumilos, Jono Bluzmos, Adomo Mikašio, Aleksandro Vanago, Povilo Šopio, Jono Bažadragio, Prano Ožalo, Juozapo Juknos, Karolio Kontauto šeimos.

Paskutiniai dvaro su aplinkiniu 1,7 ha sklypu paveldėtojai ir savininkai yra vilnietė pedagogė Marija Čiurlienė ir Kriukų ūkininkas Tomas Rudys.

Būklė

2014 m.

Per daugelį metų Gedučių dvaras sunyko, o likę pastatai sugriuvo arba buvo nugriauti ir perstatyti. Su T. Grotuso gyvenimu betarpiškai susijęs pastatas jau daugelį metų negyvenamas. Gedučių dvaro pastatų išsidėstymą galima atsekti pagal tose pat vietose vėlesniais laikais, po mokslininko valdžiusių dvarininkų iniciatyva, perstatytus pastatus. Iki šių dienų yra išlikęs vienintelis buvusio dvaro pastatas – kumetynas. Tačiau tikėtina, kad kumetynu jis tapo vėlesnių dvarininkų valdymo laikotarpiu. Dauguma mokslininkų, apžiūrėjusių šį pastatą neabejoja, kad pastatas „per daug geras“ kumetynui, netgi žinant, kad T. Grotusas buvo ypač humaniškas savo baudžiauninkams. Turint omenyje, kad pagrindinis Gedučių dvaro pastatas buvo medinis, manoma, kad būtent išlikusiame mūriniame pastate galėjo būti mokslininko laboratorija. Juk mokslininko tyrimų pobūdis buvo susijęs su sprogiomis ir degiomis medžiagomis: elektrolizė, fotochemija, dujų degimo ir panašūs eksperimentai.

Likęs pastatas labai platus, durų angos įrengtos tik galuose. Per visą ilgį driekiasi koridorius. Neįprastai įrengti : jie iš abiejų pusių nuožulniai kyla į viršų, paskui susijungia, o viršuje baigiasi pro stogo kraigą išvestais dviem kaminais. Tokia dūmtraukių sistema Lietuvoje nebuvo paplitusi. Vidinėse erdvėse matyti krosnių liekanos, taip pat į sienas įkomponuotos neaukštos apvalios kolonos – į viršų siaurėjantys piliastrai, tuomet populiarūs architektūriniai puošybos elementai.

Nuo dvarvietės vedusi liepų alėja link Grotusų giminės kapavietės prie miško neišlikusi. Aplink laidojimo rūsį apskritimu sumūryta neaukšta minkšto akmens – dolomito uolienos – skeveldrų siena su plačiais vartais. Ilgai buvusi atvira rūsio anga neseniai užmūryta šiuolaikinėmis baltomis plytomis, siekiant apsaugoti vietą nuo įsilaužėlių. Netoliese auga Grotuso ąžuolas, po kuriuo, spėjama, mėgdavo ilsėtis pats T. Grotusas. Kapavietę nuo didingo medžio skiria plentas, vedantis iš Žeimelio į Pasvalį.

Prie buvusio dvaro tvenkinio, 1985 m. minint mokslininko 200 metų gimimo sukaktį, buvo atidengtas paminklinis akmuo su T. Grotuso bareljefu. Metalinė plokštė su reljefiniu mokslininko atvaizdu neišlikusi. Giminaičiai iš Vokietijos turi jos kopiją, kurią laikinai užkabina ant šio akmens per savo susibūrimus tolimo protėvio gimtinėje.

Buvusio dvarininko atminimu rūpinasi 1994 m. Mokslų akademijoje įsteigtas Teodoro Grotuso fondas. Vienintelis išlikęs dvaro pastatas pažymėtas kelio nuoroda. Statinys (buvęs kumetynas) avarinės būklės. Gedučių dvaro namo vietoje, vadinto pilimi, įrengta lentpjūvė.

2003 m. Gedučių dvarvietėje atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai, vadovaujami archeologo Rimvydo Laužiko. Šių tyrimų tikslas buvo rasti Teodoro Grothusso mokslinės laboratorijos liekanas. Visgi, tyrimų metu šio tikslo pasiekti nepavyko. Tačiau tiriant buvo aptikti nenustatytos paskirties pastato pamatai, siejami su Gedučių dvarviete, kuriuos archeologas hipotetiškai datavo XIX a.

Literatūra

• . „Mūšos kraštas“. Kaunas: Morkūnas ir Ko., 2007. p. 310, 311, 440, 441.
• Vytautas Leščinskas. „Dvarelis: vienos giminės istorija“. Vilnius : Žuvėdra, 2010. p. 50–58.
• Juozapas Algimantas Krikštopaitis. „Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss“. Vilnius : Pradai, 2001.

Šaltiniai

1. „EPD’2005 metu visuomenei pristatomi objektai Šiaulių apskrityje“. heritage.lt. iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2017-03-05.
2. „Gedučiams reikia pagalbos“. mokslasplius.lt. 2008-12-11. iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2017-03-05.
3. Laužikas, R (2003). TEODORO GROTTHUSSO MOKSLINĖS LABORATORIJOS LIEKANŲ PAIEŠKA GEDUČIŲ DVARVIETĖJE. XVII. Dvarvietės ir kaimavietės. ATL. 160-161 Nuoroda: https://www.atl.lt/2003/160-161.pdf

Nuorodos

• Sąrašas:Lietuvos dvarai
• Teodoro Grothuso 180–ųjų mirties metinių paminėjimas 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.