Eduskunta

Suomijos parlamentas suom. Suomen eduskunta šved. Finlands riksdag
Apžvalga
Tipas	Vienerių rūmų parlamentas
Įkurta	1906 m. gegužės 9 d. (1906-05-09)
Vieta	Parlamento rūmai, Helsinkis
Vadovybė
Pirmininkas	Petteri Orpo (Kok.)
Vice- pirmininkai	Juho Eerola () Tarja Filatov (SDP)
Struktūra
Vietų sk.	200
Politinės grupės	Vyriausybė (100)      Socialdemokratų partija (43)      Suomijos centras (23)      (13)      (11)      (10) Opozicija (100)      Nacionalinė koalicija (48)      (46)      Krikščionys demokratai (5)      Judėjimas dabar (1)
Rinkimai
Rinkimų sistema	Visuotiniai tiesioginiai rinkimai pagal proporcinio atstovavimo sistemą
Paskutiniai rinkimai	2023 m. balandžio 2 d.
Nuorodos
Svetainė	eduskunta.fi

Suomijos parlamentas, arba Eduskunta (suom. Suomen eduskunta; šved. Finlands riksdag) – vienerių rūmų Suomijos parlamentas, veikiantis nuo 1906 m. gegužės 9 d. Parlamentą sudaro 200 narių, kurių 199 yra kas ketveri metai renkami pagal proporcinio atstovavimo sistemą (d'Hondt metodas) trylikoje daugiamandačių apygardų. Be to, vienas narys yra iš Alandų salų.

Parlamento pastatas (Eduskuntatalo)

Suomijos parlamentas renka vyriausybę - Valstybės tarybą, priima įstatymus, sprendimus susijusius su valstybės biudžetu, tvirtina tarptautines sutartis. Įstatymų projektus gali pateikti Vyriausybė arba parlamentarai savo arba partijos vardu. Parlamentas gali atstatydinti vyriausybę, atmesti prezidento veto, keisti konstituciją. Konstitucijos keitimai įsigalioja tik juos patvirtinus dviejose parlamento sesijose, kai tarp jų yra rinkimai. konstituciją taip pat gali pakeisti 166 narių iš 200 dauguma. Daugelis parlamentarų dirba parlamentinėse grupėse, kurios atitinka politines partijas. 2018 m. birželį Suomijos parlamente buvo 10 parlamentinių grupių ir vienas nepriklausomas parlamentaras. Nuo pat parlamento įkūrimo tik vieną kartą viena partija turėjo daugumą parlamente - socialdemokratai po 1916 m. rinkimų. Dėl to paprastai sudaromos koalicinės vyriausybės. Jas paprastai sudaro trys istoriškai svarbiausios partijos: socialdemokratai, Centras, Koalicijos partija. Ministrai paprastai, bet ne visada yra parlamento nariai.

Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2019 m. balandžio 14 d.

Istorija

Iki XIX a. Suomija buvo pilnateise Švedijos karalystės dalimi (oficialiai Švedijos provincija Suomija tapo 1362 m.). Dėl to jos parlamentarizmo tradicijas galima rasti Švedijos riksdage. Skirtingai nuo kitų Švedijos provincijų prie Baltijos jūros, kurios nebuvo pilnateisėmis karalystės dalimis, Suomija siuntė savo atstovus į riksdagą Stokholme. Pačioje Suomijos taip pat rinkosi seimas, tačiau ne visos šalies, bet provincijų lygmenyje.

Po Suomijos prijungimo prie Rusijos 1809 m. imperatorius Aleksandras I pasižadėjo išlaikyti pagrindinius galiojusius įstatymus. Nuo 1809 m. Švedijos Luomų susirinkimą riksdagą pakeitė luominis Suomijos susirinkimas (šved. lantdagen; suom. maapäivät). 1811 m. gruodžio 11 d. (23 d.) manifestu prie didžiosios kunigaikštystės buvo prijungta vadinamoji Senoji Suomija, t. y. ta Suomijos dalis, kuri Rusijai atiteko pagal Ništato taiką. Aleksandro I politika Suomijos atžvilgiu psireiškė tuo, kad luominiai susirinkimai nebebuvo šaukiami.

Valdant Nikolajui I Suomija tvarkėsi remiantis vietiniais įstatymais, tačiau Suomijos susirinkimas taip pat nei karto nebuvo sušauktas. Tai nepažeidė Suomijos įstatymų, nes susirikimo šaukimo periodiškumas buvo nusatytas tik 1869 m. Suomijos susirinkimo nuostatais. Siekdama išvengti rimtų reformų vyriausybė galėjo valdyti be luominio susirinkimo, nes turėjo plačias teises vadinamoje ekonominėje įstatymų leidyboje. Kai kuriais atvejais be Suomijos susirinkimo buvo priimami sprendimai, kurių priimti be jo buvo negalima. Taip, apeliuojant į tai, kad neįmanoma nedelsiant sušaukti Suomijos susirinkimą, 1827 m. buvo nuspręsta priimti į valstybės tarnybą stačiatikius, kurie turėjo Suomijos pilietybę.

Parlamentas įkurtas 1906 m. keturių luomų susirinkimo pagrindu, kai plačią autonomiją turinti Suomijos Didžioji kunigaikštystė priklausė Rusijos imperijos sudėčiai. Pirmieji rinkimai surengti 1907 m. kovo 15 d., o pirmasis posėdis įvyko 1907 m. gegužės 25 d. Suomija tapo antrąja valstybe pasaulyje (po Naujosios Zelandijos) ir pirmąja Europoje suteikusi moterims balsavimo teisę. Moterys galėjo rinkti atstovus ir būti renkamos, balsavimo teisę turėjo ir bežemiai bei mažumos. Pirmuosiuose rinkimuose į parlamentą iš 200 vietų 19 laimėjo moterys, 1913 m. moterų atstovių parlamente buvo 21.

Pirmieji naujojo parlamento veiklos metai buvo sunkūs. Tarp 1908 ir 1916 m. Suomijos parlamento galias beveik visiškai neutralizavo Rusijos imperatorius Nikolajus II ir jo biurokratinė vyriausybė, sudaryta iš Rusijos armijos karininkų per antrąją rusifikacijos bangą. Parlamentas buvo beveik kasmet paleidžiamas ir šaukiami nauji rinkimai.

Realią politinę galią Suomijos parlamentas įgavo tik po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę, o 1918 žiemą ir pavasarį vyko pilietinis karas, kurio metu Senato pajėgos, vadinamieji "baltieji" nugalėjo socialistus "raudonuosius".

Po karo monarchistai ir respublikonai susigrūmė dėl šalies valdymo formos. Atrodė, kad monarchistai laimėjo, kai 1918 m. rudenį parlamentas Suomijos karaliumi išrinko Vokietijos princą. Šis sprendimas priimtas kopijuojant kitas Skandinavijos šalis, kurios turėjo monarchus. Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare išrinktasis karalius atsisakė sosto. 1919 m. parlamento rinkimuose respublikonai laimėjo tris ketvirčius parlamento vietų taip numalšinant monarchistų ambicijas. Suomija tapo parlamentine respublika, o siekiant nuraminti monarchistus, kurie siekė stipraus valstybės vadovo, daug galių buvo suteikta Suomijos prezidentui.

Nuorodos

1. "Eduskunnan historia". www.historianhavinaa.net. Tikrinta 2018-01-02.
2. "Eduskuntaryhmät". www.eduskunta.fi. Tikrinta 2018-06-13.
3. Official Report of Debates. Council of Europe. 1991. p. 113.
4. "A Kansas Woman Runs for Congress". The Independent. 13 July 1914. Tikrinta 2012-08-14.
5. Apunen, Osmo (1987), Rajamaasta tasavallaksi. In: Blomstedt, Y. (ed.) Suomen historia 6, Sortokaudet ja itsenäistyminen, pp. 47–404. WSOY. .