Didžioji Vengrija

Didžioji Vengrija (vengriškai: Nagy Magyarország) reiškia:

Austrijos-Vengrijos žemėlapis: šviesiai žalia spalva pažymėta Vengrija, o tamsiai žalia autonominė Kroatija-Slavonija. Šiose teritorijose įsivaizduojama Didžioji Vengrija

Magna Hungaria madjarų migracijos žemėlapyje

1. Vengriją, kurios teritorija apima didesnius plotus, nei nustatyta :

1.1. su sienomis iki 1920 m. arba visas teritorijas gyvenamas vengrų (plg. , ). Tai priešingybė vadinamajai "Mažajai Vengrijai" sudarytai 1920 m.

1.2. neformalus Stepono karūnos žemių monarchijos pavadinimas: Vengrijos karalystė su priklausomomis teritorijomis, t. y. su Slovakija, Užkarpate, Banatu, Vojevodina, Burgenlandu, Transilvanija ir dalimis dabartinės Lenkijos, Kroatijos-Slavonijos bei Rijeka.

Šiais laikais Didžioji Vengrija išlieka kolektyvinėje atmintyje kaip nostalgiškas prisiminimas bei yra puoselėjamas iredentistinių pažiūrų nacionalistų.

Nors toks atviras teužima Vengrijos politikos paraštę, tačiau šios pozicijos šalininkai dažnai politiškai palaiko švelnesnių panmadjariškos ideologijos organizacijų atstovus, pvz., (sąlyginai nuosaikią) Rumunijos vengrų demokratinę sąjungą ar tuos, kurie siekia autonominio sukūrimo Transilvanijoje, kuri yra dabartinėje Rumunijoje.

2. Magna Hungaria buvusi maždaug dabartinėje Baškirijoje, kur pasak pasakojimų apsistojo viena pečenegų išvytų madjarų šaka. Šios šakos madjarai išliko pagonimis ir buvo išnaikinti XIII a. mongolų antpuolių, taip pat kaip ir Volgos bulgarai.

Istorinė apžvalga

Nepriklausoma Vengrijos karalystė buvo įkurta apie 1000 m. ir išliko svarbia Europos valstybe iki Osmanų užkariavimo 1526 m. po Mohačo mūšio. Po šio mūšio Vengrijos teritorija buvo padalinta į tris dalis: vakarinė buvo įjungta į Habsburgų Austrijos monarchiją ir tapo Habsburgų provincija; Osmanai valdė pietinę ir centrinę buvusios Vengrijos dalį (įskaitant Pėčą ir Budapeštą; rytinėje dalyje Transilvanija liko pusiau nepriklausoma kunigaikštyste, laviruojančia tarp turkų ir austrų. Tarp 1699 ir 1718 Austrija užkariavo Osmanų teritorijas, kurios buvo Vengrijos dalimi iki 1526 m. ir įjungė jas į Vengrijos karalystę, kuri tebebuvo Habsburgų provincija.

Po sukilimo Vengrijoje 1848–1849 m. numalšinimo Vengrijos Karalystė ir jos luominis susirinkimas buvo panaikinti, o Vengrija suskaidyta į daugybę smulkių sričių, tiesiogiai valdomų iš Vienos. Šis centralizuotas valdymas neužtikrino stabilumo ir po keleto Austrijos imperijos karinių pralaimėjimų monarchija 1867 m. buvo pertvarkyta į Austriją-Vengriją, kurioje Vengrija buvo autonominė dalis.

Po to sekė politika, nukreipta prieš ne vengrų gyventojus. Autonominės Vengrijos vyriausybė manė, kad Vengrija turi tapti madjarų nacionaline valstybe ir, kad čia gyvenančios kitos tautos – vokiečiai, žydai, rumunai, rusinai, serbai ir kitos tautinės mažumos – turi būti asimiliuotos. Tam tikrą išimtį sudarė tik kroatai, kurie turėjo tam tikrą savivaldą Kroatijos-Slavonijos karalystėje, kuri priklausė Vengrijai. Madjarizacijos procesas buvo rezultatyvus: pagal Austrijos gyventojų surašymą 1850 m. vengrai sudarė 36,5 % Vengrijos karalystės gyventojų, o pagal 1910 m. surašymą šis procentas išaugo iki 48 %. Daugiausia asimiliuota vokiečių ir žydų, kurie buvo pasklidę po šalį nedidelėmis bendruomenėmis. Rumunai ir slavų tautos, kurių daugumą sudarė valstiečiai gyvenantys teritorijose, kur jie sudarė daugumą, sunkiai pasidavė vyriausybės pastangoms.

Nuorodos

1. Árpád v. Klimó: Trianon und „1956“ – Öffentliche Erinnerung in Ungarn. In: OWEP 8, 2, 2007 (http://www.owep.de/2007_2_klimo.php 2007-06-18 iš Wayback Machine projekto.)
2. Marion Michaela Steinicke: Apokalyptische Heerscharen und Gottesknechte. Wundervölker des Ostens vom Untergang der Antike bis zur Entdeckung Amerikas. Dissertation, Berlin 2005, Kap. IV (http://www.diss.fu-berlin.de/2005/290/KapIV.pdf)