Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Darašuko

Didieji Mogolai
Visas vardas	Padshahzada-i-Buzurg Martaba, Jalal ul-Kadir, Sultan Muhammad Dara Shukoh, Shah-i-Buland Iqbal
Gimė	1615 m. kovo 20 d. Adžmeras
Mirė	1659 m. rugpjūčio 30 d. (44 metai) Delis
Palaidotas (-a)	Humajuno kapavietė
Tėvai	Džahanšachas,
Vaikai	Sifiras, Suleimanas
Religija	islamas

Veikla	Mogolų princas

Vikiteka	Darašuko

Darašuko (urd. داراشکوہ = Dārāšukoḥ; g. 1615 m. kovo 20 d. – 1659 m. rugpjūčio 30 d.) – Mogolų dinastijos princas, Džahanšacho sūnus.

Jaunystėje buvo armijos generolu. Tėvas jį paskyrė savo įpėdiniu. 1645 m. Darašuko paskirtas Alachabado gubernatoriumi, 1648 m. jam paskirtas Gudžaratas. Silpstant Džahanšacho sveikatai, Darašuko gavo vis daugiau įgaliojimų. Tačiau kiti jo broliai taip pat siekė sultono titulo, todėl 1657 m. kilo karas dėl valdžios. pasiskelbė Bengalijos valdovu, o ir Aurangzebas susivienijo.

Nors Džahanchašas rėmė Darašuko, kiti jo sūnūs nugalėjo jų pajėgas 1658 m. Samugarho mūšyje. Darašuko atsitraukė į Agrą, iš ten išvyko į Gudžaratą, kur gavo vietinio valdovo Šachnavazchano palaikymą. Nesėkmingai bandė užsitikrinti radžputų paramą. Darašuko vėl pralaimėjo Aurangzebui ir tada pasitraukė į Sindhą. Tačiau vietinis valdovas išdavė Darašuko Aurangzebui. Princas buvo nugabentas į Delį, ten apkaltintas liaudies kurstymu ir islamo , ir nužudytas. Jo palaikai palaidoti Humajuno kapavietėje.

Darašuko, kaip ir jo prosenelis Akbaras Didysis, buvo mokslo, menų rėmėjas, gilinosi į dvasines temas, siekė islamo ir indų tikėjimų suartėjimo. Dėl savo polinkio į misticizmą, tradicinio islamo šalininkų buvo laikomas eretiku. Darašuko gerai sutarė su sikhais, buvo draugu. Princo iniciatyva 1657 m. parengtas 50-ies Upanišadų vertimas iš sanskrito į persų kalbą. Kūrinys pavadintas Sirr-e-Akbar („Didžioji paslaptis“) ir laikui bėgant pateko į islamo pasaulį, o XIX a. pasiekė Europą ir tapo vienu pirmųjų indų religinių šaltinių. Taip pat parašė kūrinių sufizmo, misticizmo temomis.