54 6 š pl 24 22 r ilg 54 100 š pl 24 367 r ilg 54 100 24 367 Tipiškas Dainavos girios pušynas Latežerio apylinkės Dainav

54°6′ š. pl. 24°22′ r. ilg. / 54.100°š. pl. 24.367°r. ilg. / 54.100; 24.367

Pelkėtas pušynas (su viksvų ir gailių pomiškiu) Musteikos apylinkėse

Dainavos giria, Druskininkų-Varėnos miškai, Gudų giria – tai didžiausias Lietuvos miškų masyvas, plytintis Dzūkijoje, Varėnos rajono ir Druskininkų savivaldybės teritorijose. Girios plotas yra 1450 km², mišku apaugę 1145 km². Yra išskiriama ~250 girios miškų. Didelė miško dalis įeina į Dzūkijos nacionalinį parką. Girios pietinėje dalyje yra Čepkelių rezervatas. Miškai nusidriekę iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 70 km. Vakaruose siekia Nemuną, pietuose – Baltarusijos–Lietuvos valstybinę sieną, šiaurės vakaruose – Merkinę, šiaurės rytuose – Valkininkus. Girią kerta keliai A4 Vilnius–Varėna–Gardinas , 127 Babriškės–Varėna–Eišiškės ir 128 Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus , taip pat Vilniaus–Gardino geležinkelis. Didžiausi ir vieninteliai miestai – Druskininkai (jos pietvakariuose) ir Varėna (jos šiaurės rytuose).

Hidrografija

Giria priklauso Nemuno baseinui. Šiaurine Dainavos girios dalimi teka Merkys, o per girią jo intakai – Ūla, Grūda, Verseka, Varėnė, Spengla, Duobupis, Skroblus, Nočia, Beržupis; pietryčiuose teka Nemuno intakas Ratnyčia, o pietiniu pakraščiu – Katra. Dainavos girioje gausu ežerų – Glėbas, Glynas, Ešerinis, Burokaraisčio ežeras, Ilgis, Glūkas, Varėnis, Lavysas, Latežeris, Lynežeris. Vien Čepkelių raiste yra 23 ežerai, kurių plotas svyruoja nuo 0,4 iki 5,1 ha.

Paviršius

Geomorfologiniu požiūriu Dainavos giria beveik sutampa su Merkio žemupio lygumos parajoniu, kuriame į fliuvioglacialinės lygumos plotus įsiterpę kopinių plokštumų ruožai (Latežerio-Randamonių ir Zervynų). Būdingos mažo banguotumo lygumos ir žemyninių kopų kalvynai. Į pietryčius nuo kopų juostos plyti zandrinis, senųjų deltų lygumų reljefas, kurio didelę dalį užima pelkės: Čepkelių raistas, Grybaulios, Grūdos, Kaniavėlės pelkės. 87 % girios teritorijos sudaro jauriniai ir silpnai sujaurėję smėlio dirvožemiai. Likusią dalį užima pelkiniai durpžemiai, taip pat yra nedideli velėninių jaurinių priesmėlio ir priemolio dirvožemių plotai. Iškirstų miškų plotose pastebima vėjo erozija. Daug dirvų degradavo dėl gaisrų.

Gyvoji gamta

Pušynai sudaro 90 % girios ploto. Taip pat yra beržynų (4 %), eglynų (3 %), juodalksnynų (3 %). Pusamžiai medynai sudaro beveik pusę medžių, daug jaunuolynų (~40 %), pribręstančių ir brandžių medynų nedaug. Nuo gaisrų nukentėjusiose vietose, buvusiuose kirtimuose vyrauja gryni ir skurdūs pušynai. Mišresni ir brandesni miškai yra girios pietinėje dalyje.

Dainavos girioje yra įkurta keletas draustinių, Čepkelių rezervatas ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Yra keliasdešimt paminklinių medžių (daugiausia drevėtosios pušys, keli seni ąžuolai). Girioje auga virš 30 retųjų ir saugomų augalų, labai gausu uogų (mėlynių, žemuogių, bruknių, spanguolių) ir grybų (ypač voveraičių, žaliuokių, baravykų). Girioje dėl skurdžios augmenijos nedaug stambių kanopinių žvėrių, tačiau dėl didelių ir retai gyvenamų plotų čia prieglobstį randa reti paukščiai (kurtinys, didysis apuokas, erelis žuvininkas, jūrinis erelis, tetervinas, pilkoji gervė, žalvarnis, kukutis ir kt.). Taip pat yra vilkų, baltųjų kiškių, ūdrų, šermuonėlių, žalčių, angių. Gyvena 36 retos vabzdžių rūšys, gyveno ir dabar Lietuvoje išnykę vabalai – didysis ąžuolinis ūsuotis, elniavabalis.

Istorija

Senovėje Dainavos giria buvo jotvingių žemės Dainavos dalimi. XIV–XVI a. girią valdė Lietuvos didieji kunigaikščiai, čia buvo jų medžioklės plotai. Gyventojų buvo mažai. Jie buvo susitelkę Merkio ir jo intakų pakrantėse ir vertėsi medžiokle, drevine bitininkyste, grybų ir uogų rinkimu. Vėliau gyventojų pradėjo daugėti, pradėta vystyti lydiminė žemdirbystė, dideli girios plotai buvo iškirsti. Kaimai ir viensėdžiai ėmė kurtis girios glūdumoje. Intensyviausiai miškas kirstas XVII–XVIII a. dėl medienos eksporto. XIX a. daug gerų medžių eksportuota Merkiu ir Nemunu. Dėl nestabdomo kirtimo ir gaisrų miškas nuniokotas Antrojo pasaulinio karo metais. Tarybiniais metais pradėtas Dainavos girios atkūrimas. 1863 m. girioje veikė sukilėliai, Antrojo pasaulinio karo metais – tarybiniai partizanai, o pokariu – Lietuvos partizanai.

Gyventojai

Dainavos giria – rečiausiai gyvenama Lietuvos vieta. Vidutinis gyventojų tankumas siekia 2–3 žm./km². Tankiau gyvenami vakariniai (apie Merkinę, Druskininkus) ir šiauriniai (apie Varėną, Perloją) pakraščiai. Centrinė ir pietinė Dainavos girios dalys gyvenamos labai retai, kaimus skiria keletas kilometrų, dalį gyvenviečių jungia tik siauri miško keliukai. Regiono atokumas lėmė autentišką kaimų formavimąsi – išlikę daug etnografinių XIX a. pab. – XX a. pr. dzūkų sodybų. Dėl skurdžių dirvožemių praktiškai nevystoma žemdirbystė. Gyventojai verčiasi miško gėrybių rinkimu, kaimo turizmu.

Šaltiniai

Dainavos giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 374

[1] Dainavos giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 374