Džauharas

Džauharas (angl. jauhar, jowhar) – Indijos radžputų moterų ir vaikų susideginimas. Būdavo atliekamas situacijose, kai būdavo beveik garantuota tikimybė papulti į nelaisvę. Radžputų moterys ir vaikai susidegindavo, o vyrai išeidavo į kautynes, kur garbingai žūdavo (Tokioje situacijoje karių ėjimas į kautynes, kur jie žūdavo, vadinamas saka). Šio papročio radžputų klanai laikydavosi tam, kad išvengtų patekimo į musulmonų nelaisvę, pavergimo ir negarbės.

Radžputų džauharas (1567 m.). 1910 m. litografija

Pradžioje džauharas buvo musulmonams pralaimėjusių radžputų karalysčių žuvusių valdovų žmonų ir kitų karališkosios giminės moterų savanoriškas nusižudymas vyrų laidotuvėse. Vėliau tuo pačiu žodžiu ėmė vadinti ir retkarčiais viduramžiais pasitaikiusias radžputų .

• Radžputų moterų susideginimas Čitoro tvirtovės apgulties metu. „Akbarnama“ iliustracija (1568 m.)
• Sultonas Alau'd Din priverstas bėgti. Ranthambhoro moterys atlieka džauharą. (1825 m. piešinys)

Praktika

Džauharas dažnai aprašomas kaip moterų ir vaikų nusižudymas, tačiau jį reikia nagrinėti kart su saka – vyrų žūtimi mūšio lauke.

• Nuo įsiveržusių iranėnų ar musulmonų besiginanti hinduistų kariuomenė apgulta tvirtovėje ar kitokiuose įtvirtinimuose.
• Gynėjai suvokia, kad artėjantis pralaimėjimas neišvengiamas.
• Gynėjai suvokia, kad priešo kariuomenė paims nelaisvėm moteris ir vaikus.
• Moterys ir vaikai masiškai žudosi (susidegina), kad išvengtų patekimo nelaisvėn negarbės,
• Apsuptos tvirtovės kariai išeina kautis suprasdami, kad garantuotai žus kautynėse.
• Buvo manoma, kad vyrams pritinka kautis iki paskutinio įkvėpimo kai pralaimėjimas kare neišvengiamas. O džauharą atlikdavo karališkosios giminės moterys, kad išvengtų negarbės. Kai tapdavo aišku, kad pralaimėjimas žymiai galingesniam priešui neišvengiamas, moterys pasipuošdavo vestuvine apranga ir susidegindavo. O vyrai, vilkėdami Kesariya Bana (šafrano spalvos aprangą), atakuodavo priešą. Vyrai, kurie visą gyvenimą buvo auklėjami kaip kariai, manė, kad radžputui kariui nėra nieko garbingesnio nei kautis ir žūti kautynėse. Nors džauharas ir saka neretai vykdavo skirtingose vietose, jie paprastai nutikdavo kartu.

Nors kartais ir painiojama, ši tradicija nesusijusi su sati. Nors abu papročiai istoriškai būdavo dažniausi šiuolaikinio Radžastano teritorijoje, sati atlikdavo tik našlės, o džauharą ir saką atlikdavo abu partneriai ir tik karo metu. Karališkų giminių moterų atliekamas džauharas gali būti kad vėliau paskatino sati tradicijos (spaudimo našles susideginti vyro laidotuvių lauže) formavimąsi.

Atvejai

Džauharas ir saka buvo būdingi tik radžputams iš hinduistų kšatrijų varnos. Radžputai Radžastane ir Šiaurės Indijoje sudarė kilmingųjų ir valdančiųjų sluoksnį ir kastas. Radžastano vietinėse baladėse ir folklorinėse istorijose šlovinama džauharo ir sakos praktika.

Buvo nemažai džauharo ir sakos atvejų, bet dauguma jų nebuvo detaliai aprašyti. Maharani , paskutinio hinduistų karaliaus , valdžiusio Delį, žmona kartu su savo damomis atliko džauharą, bet nepasidavė afganų užkariautojams. Karaliaus Vidžaipalo žmona, teigiama, irgi atliko džauharą Bajanos tvirtovėje, bet šis teiginys yra paremtas nepatvirtinta informacija. Radžos Silhadžio šeimos moterys atliko džauharą vedamos jo žmonos, kuri buvo karaliaus duktė.

Šaltiniuose aprašyta gana daug džauharo atvejų, ypač musulmonų (Khilji) ir (Tughlaq) dinastijų laikais. Pvz., džauharas buvo atliktas Tuglakų kampanijos prieš (Kampili chiefdom) ir Anegondžio (vėliau tapusio Vidžajanagaro imperijos sostine) apgulties metu.

Ieškant kitų džauharo atvejų būtų galima išsiaiškinti, ar ši tradicija buvo grynai radžutiška, ar būdinga ir kitiems kariniams sluoksniams. Anegondžio tvirtovėje džauharą galbūt atliko tik dalis radžputų kontingento, nes po mūšio apgulėjai paėmė daug belaisvių tiek iš valdančių, tiek iš karinių radžputų ir nusiuntė juos į Delį.

Labiausiai žinomos džauharo istorijos yra:

• trys atvejai Čitorgarho tvirtovėje Radžastane 1303, 1535 ir 1568 m.,
• du atvejai 1304 (valdant Alaudinui Childžiui) ir XIV a. antroje pusėje (valdant Ferozshah Tuglaq),
• vienas atvejis (miestą atakavo imperatoriaus Babūro kariuomenė).

Džauharas Čanderyje

Mogolų imperatoriui Babūrui užgrobiant Čanderio miestą dalis gyventojų atliko džauharą. Radžputų, suvokusių, kad juos laukia neišvengiamas pralaimėjimas, moterys su vaikais rankose, kad išvengtų negarbės, šoko į ugnies duobę ir taip nusižudė. Tuo metu dvasininkai deklamavo vedų himnus.

Džauharas buvo atliktas naktį, o rytą vyrai savo žuvusių moterų pelenais patrynė kaktas, apsivilko šafrano spalvos aprangą (vadinama kesariya), pakramtė (tulsis, lot. Ocimum tenuiflorum) lapų (Indijoje šio augalo lapų deda į mirusiojo burną), kas simbolizuoja, kad jie suvokia artėjančią mirtį ir pasiryžimą garbingai kautis ir žūti. Šis kovimosi ir žuvimo siekiant išlaikyti garbą, būdas vadinamas saka.

Džauharas Džaisalmere

Bhačių radžputų sostinėje Džaisalmere vyrai neturėjo laiko sukrauti laužo, todėl jiems teko moterims perpjauti gerkles. Dėl to šį ritualą vadina pusiniu džauharu. Valdant maharavalui Džaitui Singhui (Jait Singh) Alaudinas Childžis apgulė Džaisalmero tvirtovę, ir po 7 mėnesių 24 000 Džaisalmero moterų atliko džauharą. Džaisalmeras sumokėjo didžiulę kainą už tai, kad pagelbėjo Mandoro karaliaus Pratiharo šeimai po to, kai Childžis atakavo Mandorą.

Nuorodos

1. Pratibha Jain, Saṅgītā Śarmā, Honour, status & polity
2. The Mughal Throne by Abraham Eraly pg 33
3. R.K. Gupta, S.R. Bakshi, Studies In Indian History: Rajasthan Through The Ages The Heritage Of …, page 100
4. Beny & Matheson. Page 149.; Khooni Itihaas, Arya Prakashan Mandi, Bikaner,1926