Commedia dell arte taip pat žinoma kaip itališkoji komedija tai buvo humoristinių vaidinimų pateikimas vaidinant profesi

Commedia dell’arte – taip pat žinoma kaip „itališkoji komedija“, tai buvo humoristinių vaidinimų pateikimas, vaidinant profesionaliems veikėjams, kurie keliaudavo trupėse per visą Italiją XVI amžiuje.

Paveikslas „Commedia dell’arte pasirodymas“, aut. Karel Dujardin, 1657 m., Luvras

„Pulcinella“, aut. Chez N. Bonnart, 1650 m.

„Harlekin“ (Arlekinas), aut. Paul Cézanne, 1889-1890 m.

„Scaramuccia“, aut. Michel Levy Freres, Paryžius, 1860 m

Istorija

Commedia dell’arte atsirado XV a., centrinėje Italijos dalyje, Toskanoje, nors jos ištakas ir kilmę yra gana sudėtinga surasti. Commedia dell’arte reiškia neužrašyta ar improvizuota drama. Ši specifinė rūšis ilgai gyvavo Italijoje, greičiausiai apie keturis šimtus metų (nuo XIV iki XVIII a.). Bet labiausiai ji suklestėjo XVI–XVII amžiuje. Jos šaknys siekė antikinę Romą. Šie vaidinimai ir technika Europoje paplito XVI–XVII amžiuje, su atšakomis Prancūzijoje, Ispanijoje ir D. Britanijoje.

Italai sugalvojo pagrindiniams veikėjams uždėti kaukes, kad ir pasikeitus aktoriui mylimi personažai ir toliau būtų lengvai atpažįstami. patiko tiek elgetoms, tiek karaliams, todėl tapo populiaria teatro forma. Commedia dell’arte įtaka europiečių dramai gali būti pastebima prancūzų ir britų vaidinimuose. Ansamblių kompanijos paprastai pasirodydavo Italijoje, nors kompanija, pasivadinusi „comédie – italienne“ susikūrė Paryžiuje, 1661 m. Commedia dell’arte išliko iki ankstyvojo XVIII amžiaus. Šiuo metu ši teatro forma taip pat naudojama.

Bruožai

Commedia dell’arte nebuvo būdingi rašytiniai scenarijai, o savo prigimtimi ji buvo panaši į šių laikų tradicinį džiazą: improvizuotą, bet paremtą aiškia struktūra, tradicinėmis temomis, iš anksto apgalvotomis priemonėmis ir visada paliekantį erdvės laisvai improvizacijai bei naujoms idėjoms. Skiriamasis šios komedijos bruožas – kaukės, kurias gali keisti dideli akiniai, nubalintas veidas, tarties ypatybė ar kitas ženklas, nužymintis veikėjo charakterį. Kaukių komedijos veiksmas paremtas improvizacija: aktorius nepririšamas prie dramaturgo teksto. Svarbiausia – nenukrypti nuo siužeto linijos ir netrukdyti vaidinti partneriams. Vaidinimuose dalyvaudavo keturi pagrindiniai personažai su puikiai išdėstytais pagalbiniais personažais. Dalis jų jėgos slypėdavo kaukėse, kurios sustiprindavo pagrindinių personažų įvaizdį ir išskirdavo juos iš kitų personažų, kurie nedėvėdavo kaukių. Vaidinimai vykdavo pagal vieną iš kelių atsarginių scenarijų, pagal kuriuos jie tiesiog improvizuodavo. Vaidinimai vykdavo ant laikinų pakylų, dažniausiai tiesiog miesto gatvėse, bet kartais ir karališkuose dvaro rūmuose. Geresnės trupės – ypač , ir pasirodydavo rūmuose ir tapo žinomi įvairiose valstybėse. Humorą kurdavo daugiausia vaizdinėmis priemonėmis: varijuodavo standartinius pokštus – „“, arba smulkesnius komiškus elementus, bei „“ – ilgesnio veiksmo epizodus, kurių branduolį sudarė kokia nors išdaiga. Muzika, šokis, sąmojingas dialogas ir visos rūšys prisidėjo prie komiškų efektų.

Aktoriai

Commedia dell’arte aktoriai reprezentuodavo nusistovėjusius socialinius tipus, pavyzdžiui, kvailas senas diedas, nesąžiningas tarnas ar kareiviai, pilni demonstratyvios drąsos. Tokie personažai kaip Pantalone, šykštus Venecijos pirklys; Dottore, pedantas iš Bolonės; ar Arlecchino, išdykęs tarnas iš Bergamo, tapo vieni iš daugelio mėgstamų, XVII–XVIII a. Europos teatro, prototipų. Aktoriai būdavo neprilygstami savo profesijos meistrai, derinę šokėjo, akrobato, dainininko komiko, mimo, pamėgdžiotojo sugebėjimus su kūno ir proto paslankumu. Kiekvienas Commedia dell’arte aktorius priklausė aiškiai identifikuojamai grupei, ir tik itin retais atvejais jie pereidavo iš vieno personažo tipo į kitą. Dažniausia tai būdavo Innamorati (įsimylėjėliai). Pasenę jie prarasdavo deramą figūrą bei išvaizdą, todėl atsisakydavo savo jaunatviško heroizmo ir iškeisdavo jį į juokdario komizmą.

Personažai

– , labiausiai žinomas personažas. Jis buvo akrobatas ir tikras šmaikštuolis, naivus, nuoširdus kaip vaikas ir meilus. Jis dėvėjo katės kaukę ir margų spalvų drabužius, turėdavo lazdą arba medinę špagą. Pajacas dažniausiai turėdavo glaudų ryšį su publika, įtraukdavo žiūrovus į veiksmą. Patarnaudavo Pantalonei, kartais El Dolorei. Būdavo įsimylėjęs Columbina, kuri tik juokdavosi iš pajaco jausmų. Jis nuolat kurdavo planus kaip pakenkti savo šeimininkams, tačiau tie planai niekada nepavykdavo.
– padavėjas arba liokajus. Arlecchino artimas draugas, buvo daugiau šelmiškas ir įmantrus, bailus piktadarys, kuris viską padarytų dėl pinigų. Tai ciniško, sarkastiško charakterio personažas. Gelbėdamas save iš keblių situacijų visada meluodavo. Įsimylėjėliai prašydavo jo patarimų. Brighella išsiskirdavo putliais žandais, vešliais antakiais, kumpa nosimi. Vaikščiodavo labai lėtai, mažais žingsniais, visada pasitempęs.
– Venecijos pirklys, turtingas, jau išėjęs į pensiją, šykštus ir menkas, su jauna žmona ar drąsia, linkusia rizikuoti dukra. Dažnai vaizduojamas kaip greit įsimylintis senis. Dėl pinigų jis padarytų bet ką. Pirklio kostiumas išsiskirdavo ilga barzda ir raudonomis kelnėmis.
– stambaus sudėjimo gydytojas. Tai apgaulinga ir pasipūtėliška karikatūra. Paprastai jis atrodo išsilavinęs, tačiau vėliau šis įspūdis pasirodo klaidingas. Visi tiki jo žodžiais, tačiau beveik visada gydytojas meluoja. Tai sukuria daug sunkumų ir nesusipratimų. Gydytojas yra senas, pedantiškas. Jis vaizduojamas kaip turtingas, tačiau šykštus, todėl jam beviltiškai nesiseka bendrauti su moterimis. Kartais jis turėdavo juokingus tarnus ar piktaliežuvę šeimininkę.
– kapitonas, pagyrūniškas ir bailus kareivis. Jo uniforma būdavo perdėtai puošni. Kapitonas būdavo su nedideliais ūsais, visada su savimi nešiojosi , tačiau niekada jos nepanaudodavo. Paprastai jis vaidindavo kaip turtingos ponios vyras. Dažniausiai jis pasirinkdavo sau kokį skambų vardą, kaip Spezzeferro, Spavento da Vall’Interferno ar Matamoross. Pastarasis reiškia „mirtis maurams“.
Columbina – moteriškas personažas, panašaus socialinio statuso kaip pajacas. Ji taip pat yra šeimininkų patarnautoja, dažniausiai vaizduojama kaip protinga, gudri ir nenuspėjama. Jos kostiumas dažniausiai būdavo su margaspalvis, su lopais.
– įsimylėjėliai. Populiariausias moters vardas būdavo Isabela, o vyro- Flavio. Tai jauni, beviltiškai įsimylėję, kovojantys už tiesą, už savo meilę, personažai. Jie niekada nevaidindavo su kaukėmis, tačiau būdavo grimuojami. Didžiąją vaidinimo dalį jie dainuodavo, šokdavo, deklamuodavo eiles. Dažniausiai tai būdavo Dottore arba Pantaloene vaikai. Herojė dažniausiai turėdavo kambarinę arba patikėtinę. Įsimylėjėliai stengiasi įveikti daug kliūčių ir galiausiai tampa laimingi.
- dar žinomas kaip Pierrot arba Pedro. Tai ištikimas liokajus. Jis ištikimas, darbštus, patikimas, sąžiningas savo šeimininkui. Paprastai liokajus labai simpatiškas, mėgstamas. Scenoje jis kartais darydavo juokingus judesius. Dėvėdavo baltą aprangą, ryšėdavo kaklaskarę.
– apgailėtinas bejėgis. Dažniausiai fiziškai bjaurus, turėdavo kokį nors defektą, pavyzdžiui, kuprą. Dažnai jis šlubuodavo ir negalėdavo normaliai kalbėti. Save išreikšdavo cypimu ar kitokiu keistu garsu. Pulcinella būdavo arba kvailas arba gudrus ir apsukrus.
– sukto charakterio veikėjas, dėvintis juodas kelnes ir marškinius, juodą aksominę kaukę ir skrybėlę. Jis paprastai buvo vaizduojamas kaip stačiokas, pagyrūniškas bailys.
– trumparegis, mikčiojantis žmogus pasirodantis daugelyje scenų, dažnai įsimylėjėlių scenose. Jo socialinis statusas skiriasi: kartais jis advokatas ar antstolis, kartais notaras, kartais vaistininkas. Dramaturgas Carlo Gozzi pakeitė šio personažo vaidmenį į politiko, todėl vėliau jis būtent toks ir išliko. Tartaglia dėvi didelę veltinio kepurę, didžiulį apsiaustą, jam per didelius batus, ilgą kardą, jis turi milžiniškus ūsus ir kartoninę nosį.
– Pantalones žmona ir Pedrolino šeimininkė. Ji vaizduojama kaip graži, griežta, sukta. Ji dėvi labai pūstą suknelę ir ryškų makiažą. La signola dažnai apgaudinėja vyrus dėl linksmumo. Ji vaikščioja ant pirštų galiukų, toliau nuo kūno laikydama rankas.
– senyva moteris, dažniausiai ji būdavo kieno nors motina arba kaimo liežuvautoja, savo kalbomis pradarydavusi įsimylėjeliams bėdų.
- veikėjos, dažnai dalyvaudavusios spektaklyje, tačiau labiau kaip dainininkės ar šokėjos, o ne aktorės.
- visų visuomenės sluoksnių mėgstamas personažas. Tai kvailiausias, vargingiausias, visada alkanas tarnas. Jis patarnauja daktarui, kapitonui arba pirkliui, tačiau darbų niekada nepadaro gerai. Zanni darbo metu miegodavo, bandydavo nukniaukti šeimininko maistą. Miegodamas Zanni specialiai skleisdavo įvairius garsus: knarkimą, šnypštimą, šnopavimą ir pan. Kadangi jis labai neturtingai, tai paprastai dėvėdavo apdribusią baltą aprangą ir būdavo užsidėjęs kaukę su dideliais antakiais ir ilga nosimi. Kuo ilgesnė šio tarno nosis būdavo, tuo kvailesnį personažą jis vaidindavo.

Žymiausios Commedia dell’arte mokyklos

Celebration Barn Theatre (Paryžiuje)
International School of the Comic Actor (Italijoje)
Dell’Arte International School of Physical Theatre Blue Lake (Kalifornijoje)
Accademia dell’Arte in Arezzo (Italijoje)
The Roving Classical Commedia University (keliaujantis)

Naudoti šaltiniai

Commedia dell’arte: an actor’s handbook. – 1997. – X, 282 p. – Rudlin, John
http://www.theatredatabase.com/16th_century/commedia_dell_arte_001.html
http://www.theatrehistory.com/italian/commedia_dell_arte_001.html
http://www.delpiano.com/carnival/html/commedia.html
http://www.commedia-dell-arte.com/