Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

**British Western Pacific Territories**

Kolonijų žemėlapis
Valstybinė kalba	anglų, kitos vietos kalbos
Sostinės	Suva (1877–1952) Honiara (1952–1976)
Valdovai
Įkūrimas	1877 m.
Žlugimas	1976 m.
Valiuta

Britų vakarų Ramiojo vandenyno teritorijos (anglų kalba: British Western Pacific Territories) – Britanijos kolonija Okeanijoje (Polinezijoje ir Melanezijoje, iš dalies ir Mikronezijoje), egzistavusi 1877–1976 m., apėmusi dabartinius politinius vienetus: Fidžį, Vanuatu, Saliamono salas, Pitkerno salas, Kuko Salas, Niuė, Nauru, Tokelau, Tongą, Tuvalu, Kiribatį.

Nors atsiduria visiškai teritorijos centre, Britanija nevaldė Samoa salų, kurias dalinosi Vokietija ir JAV.

Kolonijos istorija

Įkūrimas

Kolonijos atsiradimas buvo nulemtas augančių Britanijos interesų Okeanijoje. Po to, kai buvo kolonizuota Australija ir Naujoji Zelandija, Britanija ėmė kolonizuoti aplinkui esančias salas.

Pirmoji kolonija buvo Fidžis, sukurta 1874 m. Fidžio sostine tapo Suva, kuri ilgainiui tapo visų britiškų Okeanijos kolonijų sostine.

Ekspansija

Kolonijos plėtimas vyko tokiu būdu, kad kiekvienas naujai prijungtas vienetas suformuodavo atskirą administracinį vienetą:

1888: Kuko salos (Rarotonga karalystė) – viena pirmųjų įjungtų teritorijų.
1892: Gilberto ir Elis salos (dab. Kiribatis ir Tuvalu) – prijungtos kartu kaip protektoratas. 1916 m. gavo kolonijos statusą.
1893: Saliamono salos – gautos po konflikto su Vokietija ir JAV dėl Samoa salų. Britanijai atsisakius interesų šiame salyne, su Vokietija buvo sutarta pasidalinti Saliamono salyną, iš kurio Vokietijos Naujoji Gvinėja gavo tik šiauriausią salą: Bugenvilį.
1898: Junion salos – 1889 m. C. F. Oldham salose iškėlus Britanijos vėliavą, jos vėliau oficialiai tapo kolonija.
1898: Pitkerno salos
1900: Tonga – po Tongos karaliaus mirties Tongos karalystė buvo paskelbta britų protektoratu, bet joje išsaugota vietinė monarchija, kuri valdo iki šiol.
1900: Niuės karalystė – priimta pati pasiprašiusi
1906: Naujieji Hebridai – valdyta kartu su Prancūzija
1914: Nauru – formaliai administravo kartu su Australija ir Naująja Zelandija.
1916: Fenikso salos – beveik negyvenama salų grupė, nuo 1939 m. administruota kartu su JAV


Polinezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
moai, , ,
,
Tui Tonga
Havajai, Rarotonga, ,
Kolonijos:
Britų kolonijos, , Prancūzų Polinezija, , Vokietijos Samoa
Dabartiniai politiniai vienetai:
Naujoji Zelandija, , Havajai, , Kuko Salos, , , Samoa, Tonga, ,

Pabaiga

Prasidėjus XX a. Britanija dalį savo Okeanijos kolonijų perdavė Naujajai Zelandijai. Per II Pasaulinį karą kai kurios jos kolonijinės teritorijos (Gilberto ir Elis salos, Nauru) buvo okupuotos Japonijos imperijos, bet vėliau sugrįžo. Dekolonizacija sunaikino šią britų koloniją visiškai.

Svarbiausia atsiskyrimų raida:

1901: Niuė – pabuvusi kolonijoje tik vienerius metus, Niuė atiduota Naujajai Zelandijai
1901: Kuko salos – atiduotos Naujajai Zelandijai
1926: Junion salos – perduotas administruoti Naujajai Zelandijai
1967: Nauru – paskelbė nepriklausomybę.
1970: Fidžis – paskelbė nepriklausomybę
1970: Tonga – pasibaigus sutarties galiojimui, Tonga tapo nepriklausoma monarchija.
1976: Gilberto ir Elis salos paskelbė nepriklausomybę kaip dvi valstybės – Kiribatis ir Tuvalu. Prie pirmojo teritorijos prijungtos Fenikso salos. Tuo metu oficialiai panaikintos ir Teritorijos kaip vienetas.

Likusios britų kolonijos Okeanijoje paskelbė nepriklausomybę kaip Saliamono salos (1978) ir kaip Vanuatu (1980). Vienintelė iki šiol išlikusi Britų kolonija Okeanijoje yra Pitkerno salos.

Valdymas

Teritorijos buvo valdomos kaip Britų imperijos dalis. Jų aukščiausias valdytojas buvo tituluojamas High commissioner