Bielyčià arba Bielicà blrs Беліца rus Белица agromiestelis vakarų Baltarusijoje 30 km į pietus nuo Lydos prie plento Lyd

Bielyčià (arba Bielicà, blrs. Беліца, rus. Белица) – agromiestelis vakarų Baltarusijoje, 30 km į pietus nuo Lydos, prie plento Lyda–Slanimas, Nemuno dešiniajame krante. Kolūkio ir apylinkės centras.

Bielyčia blrs. Беліца, rus. Белица

Bielyčios bažnyčia

Bielyčia 53°39′04″š. pl. 25°19′05″r. ilg. / 53.651°š. pl. 25.318°r. ilg. / 53.651; 25.318 (Bielyčia)

Laiko juosta: ()

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Lydos rajonas

Gyventojų (2006)	684

Pašto kodas	231314

Istorija

Prie Bielyčios rasti neolito kapinynas ir pirmykščio žmogaus stovyklavietės. Kryžiuočių kronikose minima šioje vietoje stovėjusi pilis, kurią 1377 m. gruodžio 24-25 d. puolė Balgos komtūras su 600 vyrų. LDK laikais Bielyčia priklausė Vilniaus vaivadijai. XV a. buvo didžiojo kunigaikščio valda. Tarp 1431 m. ir 1500 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1486 m. paminėtas Bielyčios miestelis, 1551 m. – miestas. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje buvo seniūnijos centras. Ldk Žygimantas Augustas Bielyčią padovanojo Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris katalikų bažnyčią 1553 m. perdavė evangelikams reformatams, įkurta jų parapija. XVII a. – XVIII a. Bielyčioje buvo šaukiami evangelikų reformatų sinodai. 1659 m. prie Bielyčios Lydos pavieto kariauna kovėsi su 30 000 Rusijos kariuomene. 1787 m. pastatyta nauja medinė Šv. Mykolo katalikų bažnyčia, XVIII a. veikė ir parapinė mokykla, jas abi tvarkė dominikonai.

Nuo 1795 m. priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai. Iki 1832 m. miestelį valdė Radvilos, mirus Sofijai Radvilaitei jį paveldėjo jos vyras Leonas Vitgenšteinas. 1840 m. Rusijos imperijos valdžia katalikų bažnyčią pavertė cerkve, 1919 m. ji grąžinta katalikams, atkurta katalikų parapija; sovietinės valdžios uždaryta. XIX a. buvo miestelis, Lydos apskrities Bielyčios valsčiaus centras.1886 m. Bielyčioje buvo 100 m. kiemų, 883 gyventojai, sinagoga, 3 smuklės (karčemos); vyko 4 kasmetinės mugės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pastatyta katalikų Šv. Jurgio koplyčia, XX a. pradžioje – cerkvė.

Pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį turėjo priklausyti Lietuvai, bet 1920–1939 m. Bielyčią valdė Lenkija. 1939 m. perduota Baltarusijos TSR.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2006 m.

1886 m.

1921 m.

1939 m.^sur.

1959 m.^sur.

2006 m.

883
100 kiemų

1 506
293 kiemai

2 100
660 žydai

1 600

684
278 namai

Lietuviai

Per Bielyčios apylinkes nuo seno ėjo lietuvių ir baltarusių etnolingvistinė riba. Į pietus nuo Bielyčios – Zietelos lietuviška sala. XIX a. viduryje Bielyčios apylinkėse dar buvo kalbama lietuviškai. Tyrinėtojai mano, kad XIX a. viduryje lietuviškai kalbėjo apie ketvirtadalis–penktadalis Jelnios parapijos, kuriai priklausė ir Bielyčia, katalikų, taip pat nemažai stačiatikių.

1921 m. lenkų surašymo duomenimis, Bielyčios valsčiuje lietuviais užsirašė 518 žmonių (4,5 proc.), manoma, beveik arba visiškai pamiršusių lietuvių kalbą, bet dar išlaikiusių lietuvių etninę savimonę.

Šaltiniai

Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.
Bielica (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 211 psl. (lenk.)
Bielyčia. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 199
Bielyčia. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-12-27).

[1] Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.

[2] Bielica (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 211 psl. (lenk.)

[3] Bielyčia. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 199

[4] Bielyčia. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-12-27).