Bažnyčios Tėvai

Bažnyčios Tėvai (lot. Patres Ecclesiae) – ankstyvosios krikščionybės (II–VIII a.) teologai, suformavę Bažnyčios mokslo sistemą.

„Bažnyčios Tėvai“ (1076 m. Sviatoslavo rinkinio iliustracija)

Iki IV a. Bažnyčios Tėvų vardas buvo skiriamas teologams ir vyskupams, vėlesniais laikais – tik tiems, kurių priimtos visuotinai, o gyvenimas paskelbtas šventu.

Bažnyčios Tėvų gyvavimas dalijamas į tris laikotarpius: 1) iki Nikėjos I susirinkimo (325), 2) IV–V a. ir 3) VI–VIII a.

Katalikų Bažnyčia Bažnyčios Tėvais pripažįsta bažnytinių raštų kūrėjus iki (636), Stačiatikių Bažnyčia – iki Jono Damaskiečio (754), Protestantų Bažnyčia – iki V a. ir M. Liuterį bei J. Kalviną.

Katalikų Bažnyčia iškiliausiaisiais Bažnyčios Tėvais laiko Ambraziejų, Augustiną, Jeronimą ir Grigalių I, Stačiatikių Bažnyčia – Joną Auksaburnį, Bazilijų Didįjį, Atanazą, .

Kiti svarbūs Bažnyčios Tėvai: rašiusieji graikiškai – , Justinas, Irenėjas Lionietis, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, , , , Kirilas Aleksandrietis, , Jonas Damaskietis, , rašiusieji lotyniškai – Tertulijonas, , Leonas I Didysis, , , Boecijus, . Sirų, armėnų ir koptų Bažnyčios Tėvai rašė savo gimtosiomis kalbomis.

Išnašos

1. A. Bimbiris (2018-09-06, red. 2023-12-14). T. Paulauskytė (red.). „Bažnyčios Tėvai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-11-19. {{}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()