Šv Jonas Damaskietis apie 676 749 m VIII a Sirijos krikščionių veikėjas vienuolis vienas iš Rytų krikščionių bažnyčių tė

Šv. Jonas Damaskietis (apie 676–749 m.) – VIII a. Sirijos krikščionių veikėjas, vienuolis, vienas iš Rytų krikščionių bažnyčių „tėvų“. Pagarsėjo kova prieš Bizantijos imperatoriaus inicijuotą ikonoklazmą, pripažintas katalikų „Bažnyčios mokytoju“.

Biografija

Patikimų žinių apie šv. Jono gyvenimą nedaug. Daugiausiai informacijos apie jo gyvenimą pateikė Jeruzalės patriarchas Jonas, tikriausiai iš X a., remdamasis dar ankstesniu arabišku šaltiniu. Šio Jono teksto išliko du variantai – graikiškas ir arabiškas. Pastarąjį parašė vienuolis Mykolas, paminėjęs, kad išgyveno 1084 m. Antiochijos apsiaustį dėka šv. Barboros ir šv. Jono Damaskiečio, tad apsiėmė parašyti šv. Jono Damaskiečio biografiją, nes tuo laiku nebuvo nei vienos.

Tradiciškai tvirtinama, kad šv. Jonas Damaskietis gimė apie 676 m. Damaske. Kita versija, jis gimė anksčiau, nes minėta, kad jis buvo poeto Al Achtalo draugas ir jie kartu lankėsi Jazido I aplinkoje. Jazidas I kalifu tapo 680 m. būdamas 36 metų amžiaus ir tai reikštų, kad šv. Jonas vėliausiai gimė apie 660 m. Šaltiniuose tvirtinta, kad jo mokytoju buvo sicilietis vienuolis Kozmas, paimtas arabų į nelaisvę ir pargabentas į Damaską. Arabai žygį į Siciliją buvo surengę 664 m. Visose ankstyvosiose biografijose tvirtinama, kad šv. Jonas įgijo aukšto lygmens išsilavinimą tiek teologinių, tiek sekuliariųjų dalykų srityse. Tradicine jo mirties data laikoma 749 m. gruodžio 4 d. Jis buvo kilęs iš Sirijos krikščionių giminės, kurie minimi Mansūrais. Iš to sprendžiama, kad jo giminė buvo arabų krikščionių. Kita versija, jis buvo kilęs iš kažkurių Sirijos genčių, o tokią pavardę priskyrė Siriją užvaldę arabai. Minima, kad jo tėvas ir senelis dirbo valdžios administracijoje Damaske ir jis pats užėmė reikšmingą postą, bet iš biografijų neaišku, būtent kokį. Nėra aišku, kada ir kodėl šv. Jonas Damaskietis tapo vienuoliu ir persikėlė į Palestiną (tradiciškai manoma, kad jis priklausė Mar Sabos vienuolynui prie Jeruzalės). Yra iškelta versija, kad tai atsitiko apie 706 m. kalifui atleidus daugelį krikščionių administracijos darbuotojų ir pakeitus juos musulmonais. Kita versija, dar apie 730 m. šv. Jonas tebebuvo Damaske, kai jau jis buvo pradėjęs kovą su 726 m. Bizantijos imperatoriaus Leono III inicijuotu ikonoklazmu.

Šv. Jonas Damaskietis parašė tris traktatus (laiškus), kuriuose gynė krikščionių kryžių, ikonų ir kitų relikvijų garbinimą nuo ikonoklastinio požiūrio, kad tai yra . Vienas iš pagrindinių jo įrodymų buvo Jėzaus Kristaus prisikėlimo ir pasirodymo medžiagiškuoju pavidalu argumentas. Jis teigė, kad šventų vietų ir asmenų garbinimas neturi nieko bendro su stabmeldyste ir minėjo, kad tokių garbinimo pavyzdžių yra aprašytų Senajame Testamente (Nojaus arka, Aarono lazda). Tvirtino, kad ikonoklastų medžiagiškumo atmetimas suartina juos su manichėjais. Jo laiškai plito Bizantijos imperijos teritorijoje sukeldami didžiulį imperatoriaus įtūžį. Beveik tikra, kad šv. Jonas nebūtų galėjęs taip rašyti, jei nebūtų gyvenęs arabų kalifato teritorijoje, t. y. nepasiekiamas Bizantijos imperatoriaus valdžiai. Pasak legendos, imperatorius perėmė vieną jo laiškų ir liepė suimituojant jo raštą parašyti laišką, kuriame šv. Jonas žada įduoti Damaską Bizantijos pajėgoms. Imperatorius pasirūpino, kad šis laiškas patektų į Damasko kalifo rankas. Kalifas liepė nukirsti šv. Jonui laišką rašiusią ranką. Šv. Jonas esą po to karštai pasimeldė švč. Marijai ir jo ranka stebuklingu būdu prigijo. Iš to kalifas įtikėjo šv. Jono nekaltumu. 754 m. Konstantinopolio sinode jis buvo pasmerktas ir išvadintas „prakeiktu saracėnų palaikytoju“, „išdavikišku vaizdų garbintoju“ ir kt. Tačiau iš sinodo nutarimo turinio sprendžiama, kad tuo metu šv. Jonas jau buvo miręs. Jis parašė apie 150 darbų ir buvo pramintas „auksiniu oratoriumi“. Šv. Jonas buvo anksčiausias iš pagrindinių krikščionių teologų, kuris aptarė islamo klausimą. Jis nepažino islame naujos religijos ir laikė jį krikščionybės erezija, kuri turi būti nuosekliai paneigta. Svarbiausiu jo veikalu yra trijų dalių „Pažinimo šaltinis“ (gr. Pēgē gnōseōs), iš kurių svarbiausia trečioji dalis „Ortodoksinis tikėjimas“, kurioje šv. Jonas apibendrino ankstesnių teologų mintis. Popiežius Leonas XIII jį paskelbė katalikų „Bažnyčios mokytoju“.

Šaltiniai

Andrew Louth. Three Treatises on the Divine Images, 2003.
Enciklopedija Britannica
Katalikų enciklopedija