Balninkų herbas

Balninkų herbas – vienas iš Balninkų miestelio ir seniūnijos heraldikos atributų.

Aprašas

Herbo skydo raudoname lauke sidabrinė aštuoniakampė žvaigždė, kurios spinduliai atskirti linijomis, sueinančiomis į mažą apskritimą centre.

Simbolika

Turima medžiaga neleidžia pasakyti, iš kur aštuoniakampė žvaigždė atsirado Balninkų herbe ir ką ji reiškė. Įtakos parenkant naujųjų miestų herbus kartais turėjo Vaito heraldika, tačiau Lietuvoje (taip pat ir Vilkmergės paviete) gyvenę Sokolovskiai savo herbe vaizdavo visai kitą simbolį – laivą. Balninkų aštuoniakampė žvaigždė ir jos dalinimas linijomis labiau primena latvių mitologinį simbolį – ryto žvaigždę Auseklį. Tačiau vėlgi nėra jokių duomenų, kad galėtume Auseklį susieti su Balninkais.

Europos kraštų heraldikoje aštuoniakampė žvaigždė paprastai reiškia atgimimą, žinojimą (žinias). 1788–1792 m. Seimo naujai steigiami miestai iš tikrųjų galėjo rodyti krašto atgimimą.

Istorija

Balninkų savivaldos ir herbo atsiradimas susijęs su XVIII a. pabaigos įvykiais. 1788–1792 m. Varšuvoje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė keletą svarbių nutarimų. 1791 m. balandžio 18 d. buvo patvirtintas naujas Miestų įstatymas, netrukus garsioji Gegužės 3-iosios konstitucija, kuriose nemažai vietos skirta krašto pertvarkymui, naujų miestų steigimui. Pagal Miestų įstatymą, nedideli miesteliai, kurių veiklos pobūdis atitiko miestams keliamus reikalavimus, galėjo tapti laisvaisiais miestais, tik prieš tai turėjo gauti valdovo Stanislovo Augusto pasirašytą lokacinę (įkūrimo) arba renovacinę (atnaujinimo) privilegiją. Tokių miestų miestiečiai buvo išlaisvinti iš seniūnų valdžios, gavo teisę savarankiškai disponuoti jiems skirta žeme, verstis amatais ir prekyba, išsirinkti savus valdžios ir teismo organus, kurių valdžiai privalėjo paklusti visų luomų gyventojai.

Šiais nutarimais ir pasinaudojo Balninkų miestelėnai. Dar 1791 m. rugsėjo 3 d., susirinkę bažnyčios aikštėje (šventoriuje), jie išsirinko gerai krašto teisę žinantį Vilkmergės pavieto rotmistrą bajorą ir įgaliojo jį atstovauti miestą. Ten pat rašoma, kad minėtasis Sokolovskis šiek tiek anksčiau įsirašė į Vilkmergės miestiečius. Vaito rinkimų protokolą ir įgaliojimą pasirašė arba po juo padėjo kryželius kelios dešimtys Balninkų miestelėnų. Abu dokumentai rugsėjo 19 d. buvo įrašyti į Vilniaus magistrato aktų knygą . Kitais metais Balninkų pasiuntiniai (pavardės nežinomos) pasirodė Varšuvoje. Jie, kad įrodytų vietovės seną istoriją, valdovui pateikė Balninkų seniūnijos ir miestelio 1554 m. inventorių, patvirtintą Augusto II po Šiaurės karo – 1722 m. To pakako, kad Stanislovas Augustas suteiktų Balninkams renovacinę laisvojo miesto privilegiją, 1792 m. kovo 20 d. Varšuvoje išduoto dokumento preambulėje rašoma, kad privilegijos prašė Vilniaus vaivadijos Vilkmergės pavieto Balninkų miesto kilmingųjų: burmistro, vaito, tarėjų, suolininkų, taip pat visų gyventojų vardu Ponų Taryba ir kiti aukšti valdovo patarėjai. Privilegijos išvardyti savivaldos pareigūnai leidžia manyti, kad Balninkuose dar iki oficialaus savivaldos įteisinimo galėjo būti išrinkti ir kiti magistrato bei teismo pareigūnai.

Privilegijos originalas iki šiol nesurastas. Išliko kitas lygiavertis jam šaltinis, privilegijos įrašas Lietuvos Metrikoje (dabar 556 knyga) su perpieštu miesto herbu. Pastaroji XVIII a. pabaigoje išvežta į Rusiją, dabar saugoma Maskvoje, Valstybiniame senųjų aktų archyve. Apibūdinant privilegijoje nupieštą herbą, valdovas iškilmingai rašė: „O, kad tas miestas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikaluose (įtvirtindamas išrašus ir kitus raštus) patirtų tikrą garbę, jam suteikiame tokį herbą, kaip čia yra nupieštas, tai yra raudoname lauke sidabrinę žvaigždę. Šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“. Ten pat nupieštas raudonas apskritimas su aštuoniakampe sidabrine žvaigžde viduryje.

Suteiktu herbu Balninkai ilgai nesidžiaugė. Jau 1792 m. gegužės mėn. viduryje susikūrė konservatyvi prieš Seimo reformas nukreipta konfederacija, kuri į pagalbą pasikvietė Rusijos kariuomenę. Iš naujai įkurtų laisvųjų miestų buvo atimtos teisės, miestiečiai paversti baudžiauninkais. Balninkų gyventojai dar bandė priešintis. Jie rugpjūčio 3 d. įgaliojo naują vaitą Tadeušą Petrovičių juos atstovauti byloje su vietovės nuomininku žydu Šmuila Volfovičiumi. Jie patys, kaip rašoma įgaliojime, nesugebėsią tinkamai pasipriešinti teisme nuomininkui, nes esą teisiškai neišprusę. Kitais metais įvykdytas antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas, Lietuva ilgesniam negu šimto meto laikotarpiui pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Buvo užmirštas ir herbas.

Bene pirmasis apie jį 1912 m. užsiminė . Jis tik pateikė Lietuvos Metrikos teksto duomenis apie herbą, žvaigždės išvaizdos nekomentavo. Maždaug po 10 metų Obsto duomenimis pasinaudojo , leisdamas Lietuvos miestų spalvotus herbinius atvirukus. Kadangi žvaigždės formos nežinojo, pavaizdavo šešiakampę žvaigždę, kuri labiau priminė žydų Dovydo žvaigždę negu senojoje Lietuvos heraldikoje vaizduotą herbo figūrą (spinduliai smailesni). Kita vertus, jis dėl grožio virš skydo uždėjo turbūt iš Rusijos Imperijos heraldikos perimtą 5 bokštų auksinę mūro karūną (pagal Rusijos įstatymus, tokią karūną galėjo turėti gubernijos centras, kuriame buvo per 50 tūkst. gyventojų. Lietuvos heraldika, galima sakyti, mūro karūnų nežinojo, o ir Balninkuose Šaliamoro laikais buvo tik apie 600 gyventojų). Šaliamoro klaida pateko į kitus leidinius, net enciklopedijas. Atsirado daugiau klaidų. Lenkų tyrinėtojas , remdamasis kažkokiu 1931 m. Lietuvoje išleistu atviruku, tvirtino, kad žvaigždė turinti būti auksinė.

Dabartinio herbo etalono autorius – dailininkas . Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą patvirtino 2006 m. gruodžio 7 d. dekretu Nr. 1K-816.

Taip pat skaitykite

• Balninkų interneto svetainė 2009-02-23 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

• LVIA, f. SA, b. 14220, 1. 408, 483
• http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=288531