Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Augustas II arba Augustas Stiprusis (1670 m. gegužės 12 d. Drezdene – 1733 m. sausio 31 d. Varšuvoje) – Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Palaidotas Vavelio katedroje, širdis – Dresdeno Švč. Trejybės katedroje, vidaus organai – Varšuvos Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.

Augustas II Stiprusis
Lenkijos karalius Lietuvos didysis kunigaikštis

Vetinai
Gimė	1670 m. gegužės 12 d. Drezdene
Mirė	1733 m. sausio 31 d. (62 metai) Varšuvoje
Palaidotas (-a)	Vavelio katedroje
Tėvas	Johanas-Georgas III
Motina	Ana Sofia Oldenburg
Vaikai	Augustas III
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Pirmtakas	Jonas Sobieskis
Įpėdinis	Stanislovas Leščinskis

Veikla	Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Augustas II
Parašas

Biografija

Augustas buvo antrasis Saksonijos kurfiursto Johano Georgo III ir Danijos bei Norvegijos princesės Anos Sofijos sūnus. Tai buvo garsiausias kunigaikščių giminės albertinų linijos valdovas, pramintas Stipriuoju (vok. August der Starke) už nepaprastą fizinę jėgą (neva galėjęs rankomis lankstyti geležines pasagas). Nuo 1694 m. valdė Saksoniją kaip kurfiurstas Frydrichas Augustas I, o nuo 1697 m. tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II.

Apie Frydricho Augusto gyvenimo būdą sklido daugybė gandų ir pasakojimų, ypač apie jo paleistuvystę. Kai kurių šaltinių teigimu jis turėjęs 365 vaikus.

Veikla Saksonijoje

Augustas II mozaikoje (*Kunigaikščių žygis* Drezdene

Saksonijos sostą užėmė 1694 m. mirus jo broliui, o Abiejų Tautų Respublikos – po karaliaus Jono Sobieskio mirties. Saksonijoje tuo metu jau buvo įsigalėjusi absoliutinė monarchija, valdė išsilavinusi biurokratija, luomų politinė įtaka buvo panaikinta. Saksonija savo kultūra ir ekonomika varžėsi su iškylančia neturtinga Prūsija. Frydrichas Augustas stiprino Saksonijos pramonę, sutvarkė valstybinį aparatą, laikė nedidelę, bet gerai ginkluotą ir apmokytą kariuomenę. Tuo pačiu Frydrichas Augustas pasižymėjo didelėmis dvaro išlaidomis, kurios labai neigiamai veikė Saksonijos ekonomiką.

Ypač didelė Frydricho Augusto įtaka buvo Saksonijos kultūriniam vystymuisi.

Jam valdant, Saksonija, iš dalies Lenkijos ir Lietuvos pinigais, išaugo kultūriškai, pralenkė Hohencolernų valdomą Prūsiją ir Brandenburgą. Jo įsakymu 1710 m. Meizene įsteigta porceliano manufaktūra. 1722 m. pradėjo meno kūrinių kolekcijų kūrimą ir plėtimą, taip pat Saksonijos kelių topografinius matavimus. Tuo metu įsteigtos pirmosios pašto stotys.

1695–1696 m. vykdė kampaniją prieš turkus.

Abiejų Tautų Respublikos karalius

1696 m. mirus Jonui Sobieskiui prasidėjo ilgas ir audringas tarpuvaldis. Tai tebuvo senesnių kovų tęsinys. Dėl politinės įtakos Lenkijoje ir Lietuvoje varžėsi Burbonai (prancūzai) ir Habsburgai (austrai). Abi dinastijos norėjo į Abiejų Tautų Respublikos sostą pasodinti savo kandidatą, o J. Sobieskio sūnų mažai kas palaikė. Burbonai protegavo savo giminės atstovą Conti; rusai buvo prieš šią kandidatūrą, nes prancūzai palaikė ryšius su rusų priešais turkais. Austrai palaikė netikėtai atsiradusią Frydricho Augusto kandidatūrą. Siekdamas sosto, protestantas Frydrychas Augustas priėmė katalikybę, tačiau tai padarė slapta, kad esant reikalui galėtų išsiginti. Į Lenkiją Augustas atvyko su didesniais pinigais nei Conti bei atsivedė savo kariuomenę. Per karaliaus rinkimus 1697 m. birželio 27 d. Augustas buvo išrinktas karaliumi. Liepos 27 d. prisiekė pacta conventa. Apsigaubęs karūnavimo mantija, rugsėjo 15 d. jis buvo karūnuotas. Tuo tarpu į Dancigą su nedidele kariuomene atplaukęs Conti pavėlavo ir nieko nelaimėjo.

Absoliutizmo planai

Kitas Augusto II herbas su Saksonijos, Lenkijos ir Lietuvos simboliais

Auksinis raitelis – paminklas Augustui II Drezdene

Tapęs karaliumi Augustas II stengėsi Abiejų Tautų Respublikoje įvesti absoliutizmą kaip ir Saksonijoje, nelabai paisydamas pasirenkamų priemonių: naudojosi didikų vaidais ir karais, mėgino praplėsti savo valdas užkariavimais, net užleisdamas už paramą valdomųjų žemių dalį kaimyninėms valstybėms.

Valdymo pradžioje atrodė, kad Augustui II įgyvendinti absoliutizmą gali pavykti. Gana nesunkiai atsiėmęs kai kurias Lenkijos žemes iš turkų (pagal 1699 m. Lenkija susigrąžino Podolę ir Podolės Kameneco tvirtovę), Augustas II sustiprino savo pozicijas valstybėje. Jis ėmė planuoti užkariavimus Padunojėje (Moldavija ir Valakija), Konstantinopolio užėmimą. Praplėtus valdas prie Dunojaus tikėjosi iš jų išplėsti prekybą Juodojoje jūroje, tačiau pietuose didelių laimėjimų pasiekti jam nepasisekė.

Šiaurės karas

Nepavykus įgyvendinti planų pietuose Augustas II ėmėsi antros didžiosios iniciatyvos – Saksonijos ir Rusijos pajėgomis jis tikėjosi iš Švedijos atimti Livoniją. Pasirėmęs Lietuvos didikais ir bajorais, kuriems įgriso nesiliaujančios vidaus kovos, siekė įvesti neribotą valdymą. Livonijos užėmimo įgyvendinimui tikėjosi susilaukti Prūsijos ir Rusijos pagalbos, tuo tikslu pradėjo ilgai užsitęsusį Šiaurės karą (1700–1721). Tapęs absoliučiu valdovu ruošėsi palikti sostą savo sūnui.

Norint nugalėti švedus ir iš jų atimti Pabaltijo žemes, Augustui reikėjo susitarti su rusais, suinteresuotais išėjimu prie Baltijos jūros, prūsais ir danais. Su danais Augustas atskirai susitarė 1698 m. kovo 24 d. 1698 m. rugpjūčio 9 d. Augustas II slapta susitiko su Petru I ir susitarė dėl būsimo karo su Švedija ir Livonijos ateities. Tais pačiais metais susitikęs su Brandenburgo elektoriumi Frydrichu III Hohencolernu, kad nesikištų į karą, pripažino Prūsijai karaliaus titulą ir išsižadėjo savo kaip siuzereno teisių, taip pat leido jam už 150 tūkst. talerių užimti Lenkijos .

Tuo pačiu metu primas kardinolas Radziejovskis už didelį iš rusų gautą atlyginimą apsiėmė padėti sukelti karą, gauti seimo leidimą atstatyti Šventosios uostą. Uostą atstatyti turėjo Saksonijos kariuomenė, kuri iš ten turėjo patraukti per Kuršą į Rygą. Primui tokio sutikimo gauti nepavyko, 1699 m. Seimas pareikalavo iš karaliaus išvesti savo kariuomenę.

Livonija

Livonija (dešinioji Dauguvos pusė) ir Estija nuo 1629 m. priklausė Švedijai, kurios vyriausybė XVII a. pabaigoje pradėjo kovą su įsigalėjusiais bajorais-dvarininkais. Norėdama pataisyti iždo reikalus vyriausybė ėmė tikrinti, kas iš bajorų ir kokiu pagrindu valdo iždo dvarus, o neteisėtais valdomus atiminėjo. Šią vadinamąją dvarų redukciją pradėjo Karolis XI (1655–1697 m.), o jam mirus bajorai tikėjosi, kad jo sūnus Karolis XII (1682–1718 m.) šią veiklą sustabdys. Tačiau redukcija buvo tęsiama, taip pat ir dvaruose Livonijoje, kurios vokiečių kilmės dvarininkai ėmė kurti planus kaip atsikratyti švedų valdžios ir pasiduoti Abiejų Tautų Respublikai, kurioje valdė bajorai ir didikai, valdovas buvo vokietis. Livonijos vokiečiai tikėjosi, kad jų kraštas nebus įjungtas į Abiejų Tautų Respubliką, tačiau jie valdovu galės paskelbti Augustą II. Tokį planą Livonijos dvarininkų vadovas Patkul 1699 m. rugpjūčio 24 d. slaptose derybose suderino su Augustu II, jam siūlė pulti švedus ir užimti Livoniją bei Estiją.

Lietuvos didikų ir bajorų vidaus kovos

XVII a. Lietuvoje turtais ir politine įtaka iškilo Sapiegų giminė, su kurios įtaka visomis priemonėmis kovojo kiti didikai – Oginskiai, Radvilos ir kt. Augustas II buvo nusistatęs prieš Sapiegas, kaip kad jie buvo nusistatę prieš jo išrinkimą karaliumi. Augustas II siekė nugalėti Sapiegas – nesikišo į vidaus kovas, karo žygius ir dvarų plėšimus, tikėdamasis, kad bekovojančios pusės išvargs ir kreipsis į jį pagalbos bei atsiduos jo valdžiai. 1700 m. lapkričio 18 d. mūšyje prie Valkininkų Sapiegų kariuomenė buvo sumušta, Sapiegų dvarai plėšiami ir niokojami. Lietuvos bajorų tarpusavio kovos suteikė Augustui II pretekstą atsiųsti Saksonijos kariuomenę, kuri savo ruožtu niokojo kraštą. Dalis Valkininkų mūšį laimėjusių bajorų ir didikų kreipėsi į Augustą II, prašydami juos apginti nuo vidaus priešų. Už tai jam žadėjo Lietuvos vardu perleisti visas teises ir laisves, sutikti su paveldimąja monarchija, karalių rinkimų ir liberum veto panaikinimu, ragino atskirti Lietuvą nuo Lenkijos.

Karo eiga

Nepaisydamas bajorijos priešiško nusistatymo ir reikalavimų iš Lietuvos išvesti saksų kariuomenę Augustas II 1700 m. pasiuntė Lietuvoje buvusią saksų kariuomenę į Kuršą, užėmė Diunamiundę ir pradėjo Rygos apsiaustį.

Karolis XII tuo tarpu greitai nugalėjo danus ir 1700 m. rugpjūčio 8 d. sudarė su jais taiką. 1700 m. lapkričio 20 d. Karolio XII kariuomenė ties Narva sumušė rusų kariuomenę.

Rygos apsiaustis buvo atremta. Karolis XII pamažu išstūmė Augusto II kariuomenę iš Livonijos, Kuršo, 1702 m. pradžioje įžengė į Lietuvą, su kuria oficialiai karas dar nevyko. Į lietuvių reiškiamus protestus Karolis XII atsakydavo, kad jis vejasi savo priešą Augustą II, kurio vietoje Lietuva ir Lenkija teišsirenkanti geresnį karalių. Dalis Lietuvos bajorų su Sapiegomis palaikė švedus. Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega ir jo šalininkai pasidavė Karolio XII globai ir laukė Augusto II detronizacijos. Švedai pamažu ėjo į krašto gilumą, naikindami ir plėšdami, ypač nesigailėdami priešų dvarų. Vėl atsinaujino bajorų vidaus karas.

Užsiėmęs kovomis tolimojoje Livonijoje bei laikydamasis ankstesnių susitarimų Augustas II nereagavo, kai 1701 m. Brandenburgas-Prūsija pasiskelbė Prūsijos karalyste, kurio karaliumi tapo ligtolinis Brandenburgo elektorius Frydrichas III.

Po kruvinų mūšių serijos švedai sumušė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę ir užėmė didelę valstybės dalį. 1702 m. liepos 19 d. švedai nugalėjo lenkus ir saksus , o 1703 m. gegužės 2 d. Pultusko mūšyje. Iki 1702 m. rugsėjo švedai užėmė visą centrinę Lenkiją su Varšuva, Poznane ir Krokuva. 1703 m. Augustas II sušaukė seimą Liubline, kur susidūrė su stipria bajorijos opozicija.

Abdikcija

Nepatenkinti Augusto II veiksmais jo priešininkai sudarė ir 1704 m. pradžioje paskelbė apie Augusto II detronizaciją. Vietoje Augusto II švedų šalininkai siūlė patį Karolį XII, kuris turėjęs panaikinti baudžiavą bei įvesti reformaciją, bet Seimas jo kandidatūrą atmetė.

Pats Augustas II nesiruošė susitaikyti su detronizacija. 1704 m. gegužę jis sušaukė savo šalininkų , o Narvoje Abiejų Tautų Respublikos vardu sudarė su Rusija sąjungą prieš Švediją. Nuo to momento Abiejų Tautų Respublika formaliai įstojo į karą prieš Švediją.

1704 m. liepos 12 d. karaliumi išrinktas Karolio XII palaikomas Stanislovas Leščinskis, kuris 1705 m. buvo vainikuotas Varšuvoje. Šalyje kilo vidaus karas tarp Augusto II ir Stanislovo Leščinskio šalininkų. Augusto II šalininkams pavyko atkovoti Varšuvą, tačiau jau po kelių mėnesių Augustas II pasitraukė į Saksoniją.

Su Stanislovo Leščinskio Abiejų Tautų Respublika 1705 m. rugsėjo 28 d. Švedija sudarė sutartį, pagal kurią ji politiškai atiduodama Švedijos įtakai, prekyba iš Lietuvos turinti vykti per Rygos uostą, taip pat ir tranzitas į Rusiją. Visi kiti uostai turėjo būti užpilti, įskaitant ir vienintelį Lietuvos uostą – Šventąją. 1705 m. Augustas II bandė grįžti į Lenkiją, tačiau jo pajėgos 1706 m. buvo sumuštos.

Karoliui XII išžygiavus į Saksoniją, Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo rusai, kuriuos Karolis grįžęs vėl išvijo. Saksonijoje Karolis XII nugalėjo Augustą II ir su juo 1706 m. sudarė , kuria Augustas II išsižadėjo Abiejų Tautų Respublikos sosto. Atsisakęs sosto, Augustas II dalyvavo Ispanijos palikimo kare.

Susidorojęs su Saksonija 1708 m. Karolis XII pasuko į Rusiją, kurią tikėjosi galutinai nugalėti. Sunkioje padėtyje atsidūręs Petras I ieškojo būdų susitaikyti su švedais, ieškojo tarpininkų, mėgino prie švedų prieiti per prancūzus, danus, prūsus ir net popiežių. Galų gale jam 1709 m. liepos 8 d. pavyko sumušti bado ir karo išvargintą švedų kariuomenę Poltavos mūšyje.

Grįžimas į sostą

Augustas II grįžo į sostą. Vėl ėmėsi pastangų įvesti absoliutizmą ir net vyti čia įsigalėjusius rusus. Turkų spaudžiami rusai, bijodami, kad Augustui pavyks juos išvyti iš šalies ėmė kurstyti prieš Augustą II bajorus, organizuoti konfederacijas. Kilo naujas vidaus karas su karaliumi. Pagaliau, tarpininkaujant rusams 1716 m. tarp Augusto II ir bajorų sudaryta taika. 1717 m. Seimas, nurodžius rusams, nusprendė sumažinti kariuomenę, nes bajorai norėjo sumažinti išlaidas ir neleisti karaliui įvesti absoliutizmo. Tuo pačiu valstybė pasidarė priklausoma nuo Rusijos.

Ilgai užsitęsęs karas labai suniokojo Lietuvą. Padėtį dar pasunkino nederliaus, sausrų metai, ypač dideli šalčiai žiemą (1707–1709 m.), maras (1708–1710 m.), badas (1706–1708; 1715 m.). Atsirado daug ištuštėjusių gyvenviečių ir sodybų. Karui pasibaigus ir dvarams bandant atstatyti padėtį, pasunkėjo lažas.

Kuršas

Įsigalėję Livonijoje ir Estijoje rusai tikėjosi užimti ir Kuršą, ten 1710 m. nutekėjo caro sesuo. Išmirus Kettlerių dinastijai Kurše reikėjo rinkti kitą dinastiją. Augustas II norėjo naujuoju Kuršo valdovu paskirti savo pavainikį sūnų Moricą, kurį 1726 m. valdovu išrinko Kuršo bajorai. Kadangi Kuršas buvo Abiejų Tautų Respublikos lenas, 1728 m. Seimas nutarė, kad Kuršas turi tapti Abiejų Tautų Respublikos provincija, o ne likti lenu, taigi Kuršas turi būti padalintas į vaivadijas, jam turi būti karaliaus išdalintos tarnybos, o Moricas turi atsistatydinti. Tai atitiko ir rusų planus, kurie nenorėjo leisti sustiprėti Augustui II. 1727 m. Moricas iš Kuršo buvo išvytas.

Disidentai

Evangelikai liuteronai švedai, atėję į Lietuvą ėmėsi ginti Lietuvos evangelikų ir reformatų teises. Tuo tikslu jie 1704 m. lapkričio 18 d. išleido specialų universalą. Jiems pasitraukus Lietuvoje prasidėjo iki tol negirdėti disidentų persekiojimai: 1717 m. Seimas uždraudė statyti naujas bažnyčias, sugriauti naujai pastatytas, uždraudė disidentams užimti bet kokias vietas teismuose, administracijoje. 1724 m. Torūnėje minia sugriovė jėzuitų mokyklą. Už tai lenkų teismas nusprendė nukirsdinti burmistrą ir 9 įvykio dalyvius, nors popiežiaus nuncijus tarpininkavo siekiant sušvelninti sprendimą. Tokia situacija vertė disidentus ieškoti paramos užsienyje. Pravoslavais ėmėsi rūpintis Rusijos caras, kuris juos kurstė kelti maištus.

Rusijos įsigalėjimas

Augusto II valdymo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo Rusija. Sutartis su rusais prieš švedus Augustas II sudarinėjo 1699 m., vėliau jas tvirtino 1701 m. ir darė naujas 1703 bei 1704 m., tačiau jau 1705 m. rusų kariuomenė įžengė į Lietuvą ir ėmėsi čia šeimininkauti kaip savo valdose. Kilus Turkijos – Rusijos karui rusų kariuomenė per Lietuvą ir Lenkiją žygiavo kaip per savo teritoriją, o po pralaimėjimo prie Pruto grįžo per ją atgal, tačiau nepaisant turkų reikalavimo iš Abiejų Tautų Respublikos nepasitraukė. 1710 m. rusai užėmė Rygą ir ją pasiliko sau. Rusijos įtaka ir šeimininkavimas sukėlė neigiamą bajorijos reakciją: 1712 m. rusų atstovas prašė Seimo pagalbos kare su Turkija, tačiau jo prašymas buvo atmestas, dėl to rusai suorganizavo Seimo darbo nutraukimą. Augustas II tikėjosi, kad bajorijos nuotaikos pasikeitė ir sumanė susitaikyti su švedais prieš rusus, tačiau Lietuvos bajorai jo nepalaikė. Lietuvos bajorai, vieni papirkti, kiti bijodami represijų, ėmė iš caro apsaugos raštus. Augustas II bandė derėtis su turkais prieš rusus, tačiau tada rusų agentai suorganizavo konfederaciją (1715 m.). Saksų kariuomenė buvo priversta išvykti, o rusų kariuomenė pasiliko ir po 1717 m. seimo, kuris patvirtino susitarimą tarp bajorų ir karaliaus ir dėl rusų įtakos vadinamas „Nebyliuoju seimu“. Tame pačiame seime nuspręsta sumažinti kariuomenę: Lenkijai nustatyta 18 000, Lietuvai 6 000 karių kariuomenė. Atsikračius saksų 1718 m. vykusiame Gardino seime iškilo reikalavimas išvyti ir rusų kariuomenę, tačiau rusų atstovas pasistengė seimą išvaikyti. Kai Augustas II susitarė su austrais, rusų atstovas Dolgorukis seime neleido sutarties ratifikuoti ir jį du kartus išvaikė (1720 m.).

Šaltiniai

Lietuviškoji enciklopedija. II tomas.- Kaunas:1934.-p. 114–122.

Nuorodos

Karališkieji titulai
Augustas II Gimė: 1670 m. gegužės 12 d. Mirė: 1733 m. sausio 31 d.
Prieš tai:	1694–1733 m.	Po to: Frydrichas Augustas II
Prieš tai: Jonas Sobieskis	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1696–1706 m.	Po to: Stanislovas Leščinskis
Prieš tai: Stanislovas Leščinskis	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1709–1733 m.	Po to: Stanislovas Leščinskis