Augusto Stipriojo karūnavimo mantija prabangus apsiaustas kurį Augustas II pramintas Augustu Stipriuoju nešiojo per jo k

Augusto Stipriojo karūnavimo mantija – prabangus apsiaustas, kurį Augustas II (pramintas Augustu Stipriuoju) nešiojo per jo karūnavimą Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Krokuvos Vavelio katedroje 1697 m. rugsėjo 15 d. Vėliau rūbas buvo eksponuojamas Dresdeno rezidencinėje pilyje ir kt., nutriušęs pateko į saugyklą. Dabartiniu metu Rezidencinės pilies muziejuje lankytojams demonstruojama kopija.

Bendros žinios

Karalių ir kunigaikščių mantija – tai tradicinis, reprezentatyvus, dažniausiai berankovis apsiaustas. Beveik visuomet buvo puošiamas šermuonėlių kailiais, apie šiuos išdidžius ir švaramėgius gyvūnus Europoje buvo pasakojama, kad jie greičiau šoks per ugnį, nei bėgs per purvus. Dar XIV a. vid. Anglijos karalius Eduardas III šermuonėlių kailius paskelbė karališkaisiais. Šermuonėlio atvaizdas puošė ne vieno didiko giminės herbą.

Valdovų mantija išsivystė iš tradicinio europietiško apsiausto. Kilmingieji šį rūbą siūdavosi iš brangaus aksomo, nuo XII a. vid. jis buvo pamušamas kailiais (karaliai ir kunigaikščiai kraštų apdailai naudojo šermuonėlių kailius). Plačios kailinės apykaklės tapo charakteringomis mantijos dalimis, nepaisant to, kad jos jau XV a. buvo išėjusios iš mados net kasdieniniame gyvenime.

Augusto Stipriojo skulptūra Dresdeno rezidencinėje pilyje. Jis buvo ir LDK valdovas – apie tai primena Vyčio atvaizdas ant sienos.

Karūnavimas

Siekdamas tapti Lenkijos–Lietuvos valstybės valdovu evangelikas Augustas Stiprusis perėjo į katalikybę. Norėdamas įgyti šlėktos palankumą vien dovanom jis išleido 39 milijonus reichstalerių. Didžioji šios sumos dalis buvo surinkta iš kreditų, o galiausiai šią skolą turėjo dengti Saksonijos gyventojai. Sutuoktinė Kristiana Eberhardinė religinių įsitikinimų nekeitė ir liko evangelike, į karūnavimo ceremoniją ji nevyko.

Iškilmių dieną pretendentas į valdovo sostą dėvėjo aptemptas raudonos spalvos šilkines kelnes, kovinį romėnišką žiurstą ir aukštus suvarstomus batus; krūtinę dengė kirasa. Ant juosmens kabojo pasidabruotas ir išpuoštas brangakmeniais kardas su Ereliu rankenoje. Ceremonijos metu Augustas Stiprusis turėjo laikyti insignijas – skeptrą ir , ant galvos – karūną. Apsigaubęs šilta šermuonėlių kailių mantija, per netrumpą karūnavimo ceremoniją jis privalėjo demonstruoti neeilinę ištvermę.

Mantija

Aprangą ir aksesuarus būsimam karūnavimui Augustas Stiprusis parinko pats. Mantija buvo pasiūta iš sunkaus tamsiai mėlyno aksomo (dabar ji yra jau kiek mažesnė, bet vis tiek išmatavimai įspūdingi – 250 × 272 centimetrų). Išorinį audeklo paviršių saksonietis meistras Andreas Scheider išsiuvinėjo reljefinėmis auksinėmis gėlėmis. Kraštai puošti šermuonėlių kailiais. Krūtinės aukštyje kairėje pusėje buvo įsegtas sidabrinis Danijos Karalystės Dramblio ordinas. Pamušalas – iš blizgančio sidabro spalvos prancūziško audinio.

Muziejaus eksponatas

Dar Augustui Stipriajam gyvam esant karūnavimosi mantija buvo demonstruojama kurfiursto svečiams. Iš pradžių ji kabojo patalpose, vėliau – kitose valdovo menėse. Apie 1815 m. mantija kartu su kitomis regalijomis buvo patalpinta į spintą. Minint Augusto Stipriojo 200-ąsias mirties metines, 1933 m. mantija ir kiti karūnavimo aprangos elementai buvo demonstruojami lankytojams ant valdovo skulptūros. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su kitomis vertybėmis ji buvo paslėpta ir taip išsaugota. 1959–1988 m. ši vaškinė figūra buvo nuolatinėje ekspozicijoje.

1991 m. rugpjūčio 31 d. – 1992 m. vasario 13 d. Rezidencinėje pilyje turėjo vykti didelė istorijos paroda. Jai besiruošiant, paaiškėjo, kad karūnavimo mantija jau yra nebetinkama eksponuoti: šermuonėlių kailiai išretėję ir papilkėję, sidabriniai metmenys ir ataudai sutrūkinėję. Taip pat pasitvirtino prielaida, kad apsiaustas praeityje buvo stipriai remontuotas, ypač aprangos istorikams užkliuvo mantijos (palyginus su analogiškais kitais karūnavimosi apsiaustais, jis buvo aiškiai per trumpas, netikėtai užsibaigiantis išsiuvinėtų gėlių puselėmis). Ant pečių krentanti apykaklė buvo nebe iš šermuonėlių, o iš baltų triušių kailiukų. Spėjama, kad mantija buvo pertvarkyta 1876 m., prieš atsidarant naujajam Dresdeno istorijos muziejui. Matyt, tarpukaryje pamušalo pažeistos vietos buvo palopytos , užklijuotos skylutės aksome, o atsivėrusios siūlės buvo uždažytos. Nutarta, kad mantiją reikia aptvarkyti ir palikti saugoti fonduose.

Po Vokietijos susivienijimo Saksonijos federacinės žemės vyriausybė nusprendė atkurti Rezidencinės pilies vidaus menes, kurios buvo išgriautos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Senoji (originali) karūnavimo mantija dėl didelio susidėvėjimo ten būti rodoma jau nebegalėjo. Kailininko Thomo Margenbergo dirbtuvės gavo užsakymą ir nuo 2018 m. rudens iki 2019 m. pavasario pasiuvo Augusto Stipriojo karūnavimo mantijos kopiją. Buvo panaudoti 177 Rusijos miškų šermuonėlių kailiukai ir 16 m rankinio audimo aksomo. Naująja mantija ir kt. karūnavimo rūbais buvo nuspręsta aprengti natūralaus dydžio skulptūrą (senoji buvo pradingusi). Ji vaizduoja 34–metį Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos valdovą, vaškinio veido išraiška maksimaliai atkartoja originalą – dar 1704 m. sausio 26 d. vargoninkas Emanuelis Benischas buvo nuliejęs gipsinę kopiją.

Mantijos atkūrimo akimirkos

Vikiteka: Augusto Stipriojo karūnavimo mantija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Išnašos

Cornelia Hofmann, Birgit Tradler: Der Krönungsmantel von August dem Starken - Restaurierung und Ausstellung. In: Restauro Nr. 6, Dezember 1992, Verlag Georg D. W. Callwey, München, S. 387–391.
Dr. Eva Nienholdt, Berlin: Pelz am Herrscherornat, an weltlichen sowie geistlichen Ordens- und Amtstrachten. In: Das Pelzgewerbe, Hermelin-Verlag Dr. Paul Schöps, Berlin, Ffm., Leipzig, Wien. Jahrgang IX/Neue Folge, Nr. 3, 1958, S. 132–138.
Redaktion: Hermelin für die englische Krönungsrobe. In: Die Pelzwirtschaft, Verlag Die Pelzwirtschaft, Berlin, wahrscheinlich 1953, S. 361.
Walter Fellmann: Heinrich Graf Brühl: ein Lebens- und Zeitbild. 1989, , S. 96.
Karl Czok: Am Hofe Augusts des Starken. Deutsche Verlagsanstalt Stuttgart, S. 44. .
Claudia Schnitzer, Petra Hölscher: Eine gute Figur machen: Kostüm und Fest am Dresdner Hof. Verlag der Kunst, Dresden 2000, S. 225, 234ff. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.
Ohne Autorenangabe: Rekonstruktion des Krönungsmantels von August dem Starken. In: Pelzmarkt Newsletter Nr. 1, Januar 2020, Deutscher Pelzverband, Frankfurt am Main, S. 12–14.
Stefan Lehmann: Des Königs neue Kleider. www.saechsische.de, 11. Dezember 2018. Zuletzt abgerufen am 28. Dezember 2019.
Simona Block, dpa : Schritt für Schritt zurück zu Augusteischer Pracht und Opulenz. 10. Februar 2019. Zuletzt abgerufen am 10. Januar 2020.
Bernhard Schulz: Paraderäume des Residenzschlosses - Dresdens Goldglanz erstrahlt nach Restauration wieder. www.tagesspiegel.de, 27. September 2019. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.
www.dnn.de/dpa: Wasserparade und Prunkzimmer: Dresden feiert ein Barockspektakel. 20. August 2019. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.
skd-online-collection: Lebendmaske Augusts II. von Polen. „Gipsguss (fleischfarben durchgefärbt), koloriert, eingelassene Augäpfel aus Wachs; Augenfarbe grün-braun; Wimpern und Brauen Naturhaar dunkelbraun. Höhe 26,5 cm Länge der Nase ca. 6 cm Breite des Mundes ca. 6,5 cm Augenabstand, innerer ca. 3,5 cm; äußerer 11 cm“.
Karl Czok: August der Starke und Kursachsen. Koehler & Amelang, 1990, S. 24. . Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.

[Hofmann-1] Cornelia Hofmann, Birgit Tradler: Der Krönungsmantel von August dem Starken - Restaurierung und Ausstellung. In: Restauro Nr. 6, Dezember 1992, Verlag Georg D. W. Callwey, München, S. 387–391.

[Pelzgewerbe_1958-3,_Nienhold-2] Dr. Eva Nienholdt, Berlin: Pelz am Herrscherornat, an weltlichen sowie geistlichen Ordens- und Amtstrachten. In: Das Pelzgewerbe, Hermelin-Verlag Dr. Paul Schöps, Berlin, Ffm., Leipzig, Wien. Jahrgang IX/Neue Folge, Nr. 3, 1958, S. 132–138.

[3] Redaktion: Hermelin für die englische Krönungsrobe. In: Die Pelzwirtschaft, Verlag Die Pelzwirtschaft, Berlin, wahrscheinlich 1953, S. 361.

[4] Walter Fellmann: Heinrich Graf Brühl: ein Lebens- und Zeitbild. 1989, , S. 96.

[Am_Hofe-5] Karl Czok: Am Hofe Augusts des Starken. Deutsche Verlagsanstalt Stuttgart, S. 44. .

[Schnitzer-6] Claudia Schnitzer, Petra Hölscher: Eine gute Figur machen: Kostüm und Fest am Dresdner Hof. Verlag der Kunst, Dresden 2000, S. 225, 234ff. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.

[Pelzmarkt_1/20-7] Ohne Autorenangabe: Rekonstruktion des Krönungsmantels von August dem Starken. In: Pelzmarkt Newsletter Nr. 1, Januar 2020, Deutscher Pelzverband, Frankfurt am Main, S. 12–14.

[Lehmann-8] Stefan Lehmann: Des Königs neue Kleider. www.saechsische.de, 11. Dezember 2018. Zuletzt abgerufen am 28. Dezember 2019.

[9] Simona Block, dpa : Schritt für Schritt zurück zu Augusteischer Pracht und Opulenz. 10. Februar 2019. Zuletzt abgerufen am 10. Januar 2020.

[10] Bernhard Schulz: Paraderäume des Residenzschlosses - Dresdens Goldglanz erstrahlt nach Restauration wieder. www.tagesspiegel.de, 27. September 2019. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.

[11] www.dnn.de/dpa: Wasserparade und Prunkzimmer: Dresden feiert ein Barockspektakel. 20. August 2019. Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.

[12] skd-online-collection: Lebendmaske Augusts II. von Polen. „Gipsguss (fleischfarben durchgefärbt), koloriert, eingelassene Augäpfel aus Wachs; Augenfarbe grün-braun; Wimpern und Brauen Naturhaar dunkelbraun. Höhe 26,5 cm Länge der Nase ca. 6 cm Breite des Mundes ca. 6,5 cm Augenabstand, innerer ca. 3,5 cm; äußerer 11 cm“.

[Czok_Kursachsen-13] Karl Czok: August der Starke und Kursachsen. Koehler & Amelang, 1990, S. 24. . Zuletzt abgerufen am 29. Dezember 2019.