Pietų Azijos regionas ရခ င RakhuingŠalis Mianmaras Rakhinas Tautos arakaniečiai mogh rohinjai bengalai Valstybės Arakano

Pietų Azijos regionas ရခိုင် Rakhuing

Šalis	Mianmaras (Rakhinas)
Tautos	arakaniečiai (mogh), rohinjai (bengalai)
Valstybės	Arakano karalystė
Miestai	Sitvė,

Arakanas (mjan. ရခိုင် = ra.hkuing) – istorinis regionas dabartinio Mianmaro vakarinėje pakrantėje (dabartinė Rachinų valstija), kuriame vyrauja arakaniečių (arba rachinų) ir rohinjų etninės grupės. Iki 1784 m. jame egzistavo nepriklausoma Arakano karalystė.

Pavadinimai

Regiono pavadinimas kildinamas iš pali kalbos žodžio Rakhapura („Rakšasų žemė“). Senovės romėnų šaltiniuose kraštas vadinamas Argyré, o nuo VII a. arabų pirkliai jį žinojo kaip Rohang. Matyt iš pastarųjų krašto pavadinimą XVI a. perėmė portugalai, kurie jį žinojo kaip Arracao, ir šį pavadinimą perdavė į kitas vakarų kalbas. Bamarai iš Iravadžio slėnio jį vadina rakhuing, o vietos gyventojai rachinai naudoja pavadinimą Rakhinepray (t. y. "Rachinų kraštas")

Geografija

Pagrindinis straipsnis – .

Istorinis Arakano regionas sudaro siaurą ilgą iš šiaurės į pietus nutįsusį ruožą, prisiglaudusį prie Bengalijos įlankos, kuri tampa regiono vakarine riba. Tai – vadinamasis Arakano krantas, kurio ilgis apie 225 km, o plotis plačiausioje vietoje siekia 60 km. Jo teritorija didele dalimi sutampa su dabartine Rachinų valstija Mianmaro sudėtyje.

Nepaisant to, kad yra valdomas Mianmaro, geografiškai regionas yra priskiriamas Indijos subkontinentui. Iš rytų jis yra atskirtas Rakhainų kalnų, kurie sudaro natūralią ribą, skiriančią nuo Iravadžio baseino. Šiaurėje regionas susisiekia su (istorine Bengalija). Tradiciškai šiaurine regiono riba laikoma , kurios vaga sutampa su dabartine Mianmaro ir Bangladešo siena, už kurios prasideda Čitagongo kalvos. Pietine regiono riba laikoma .

Regionas išvagotas gausių kalvų grandinių, kurios eina lygiagrečiai Rakhainų kalnagūbriui. Tarp jų išsidėstę derlingi slėniai, upės, ežerai. Upės yra nedidelės. Svarbiausios jų - , , , , ir kt. Gausu jūrinių salų, tarp kurių svarbiausios , .

Didžiausi regiono miestai - Sitvė (seniau Akjabas), , Butidaungas, , , , ir kt.

Demografija

Pagrindiniai straipsniai – arakaniečiai ir rohinjai.

Pagrindiniai Arakano kranto ir prie jo prisišliejusių kalvų gyventojai yra arakaniečiai, naudojantys birmiečių kalbos dialektą ir išpažįstantys theravados budizmą. Jie turi stiprią tapatybę ir atskirą istoriją, kas leidžia juos laikyti atskira tauta. Ta arakaniečių dalis, kuri priėmė islamą, yra vadinama .

Vėlesniame istorijos laikotarpyje kraštas patyrė gyventojų migracijas iš vakarinių teritorijų, t. y. iš Bengalijos. Jie čia kėlėsi trūkstant žemių lygumose. Tai lėmė didelį indoarijų (bengalų) procentinės sudėties regione išaugimą Arakane. Taip susiformavo vietinės indoarijų grupės – (Mianmare dar žinomi kaip ar ), () ir rohinjai, kalbantys kalbomis ar dialektais, artimais bengalų kalbai. Skirtingai nei arakaniečiai ar čakmai, rohinjai yra musulmonai.

Istorija

Kultūriškai Arakano regionas buvo savotiška buferinė zona, įtakojama dviejų skirtingų kultūrų: indiškosios iš vakarų, ir mjanmiškosios iš rytų. Abi šios kultūros atsispindi žmonių kalboje, gyvenimo būde. Karalystės istorija skirstoma į keturis ilgus laikotarpius, pagal sostinės vietą.

Dhanavati laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – .

Dhanavati laikotarpiu tradiciškai, remiantis kronikomis, laikomas 3325 m. pr. m. e.-326 m., nors jo istoriškumas nėra įrodytas. Legendos pirmuoju karaliumi laiko , tačiau pirmieji archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio randami tik iš pirmųjų mūsų eros amžių. Regionas indų šaltiniuose prieš mūsų erą buvo vadinamas Kala mukha („juodieji veidai“), vėliau pavadintas „Rakšasų vieta“. Indų įsivaizdavimu, čia gyveno juodi žmonės, neretai kanibalai. Arakanas taip pat pasirodo graikų žemėlapiuose. Strabonas čia pažymėjo pirmąsias gyvenvietes. I a. graikai šią teritoriją vadino Argyre (t. y. „sidabro šalimi“).

Arakano istorijos pradžia laikomas kolonistų iš Indijos antplūdis pirmaisiais mūsų eros amžiais. Šie kolonistai, vykdydami prekybą ir misijas į rytus (Pietryčių Aziją), greitai kolonizavo Arakano krantą, atnešdami čia Indijos kultūrą. Taigi, šiuo laikotarpiu valstybė buvo labai induizuota. Nepriklausomai nuo vietos gyventojų etninės sudėties, arakaniečiai rašė sanskritu, išpažino indų dievus, o dinastijos kildino save iš tuometinės Indijos dinastijų. Nors legendos teigia, jog pats Šakjamunis lankėsi sostinėje VI a. pr. m. e., manoma, jog budizmas regioną pasiekė šiek tiek vėliau. Bet kokiu atveju, jis jau buvo įsitvirtinęs vietos gyventojų tarpe iki IV a.

Mūsų eros pirmųjų amžių Arakano sostinė buvo miestas (pali kalba tai reiškė „apdovanotas grūdais“) buvo apjuostas plytų sienomis, ir buvo maždaug 4,5 km² ploto. Jau Dhanavati laikotarpiu Arakanas ekonomiškai suklestėjo kaip svarbus tarpininkas tarp Vakarų (Bengalija, Indija, Persija) ir Rytų (Pju, Monai, Kinija).

Vesali laikotarpis


Arakano istorija

(-818)
(818-1430)
Sambava, , , ,
(1430-1784)
Britų Indija
Bangladešas (Čitagongas), Mjanmaras (Rachinas)

Pagrindinis straipsnis – .

Arakano sostinė į (Vaishali arba Waythali) buvo perkelta apie IV a. Šis perkėlimas siejamas su nauja induizacijos banga. Spėjama, kad naują hinduistinę Čandrų dinastiją Arakane įkūrė Dvančandros vadovaujami , atsikėlę čia iš Biharo (Vridži karalystės). Jie galėjo naują miestą pavadinti savo senosios sostinės Vaišali vardu. Per šį laikotarpį valdė Čandrų dinastija. Apie 600 m. ją pakeitė kita dinastija – Šri Dharmaradž-andaja, kurios paskutinis žinomas valdovas Anandačandra VIII a. paliko įrašą, kuriame vardijami visi valdovai.

Šio laikotarpio Arakanas buvo stipriai induizuojamas, klestėjo budizmas, užmegzti artimi ryšiai su Ceilonu. Šalyje galutinai įsitvirtino Theravada budizmas, kuris, skirtingai nei kitose Indijos subkontinento teritorijose, išlaikė savo pozicijas ir nebuvo išstumtas. Tuo metu valstybėje pradėtos kalti monetos (1000 m. anksčiau nei Mjanmare), kurioms būdingas laimės simbolio vaizdavimas. Šis simbolis šiuo metu naudojamas Rachinų valstijos vėliavoje.

Pradedant VIII a. viduriu iki pat X a. vidurio (957 m.) Arakano istorija yra menkai dokumentuota. Atskiri šaltiniai nurodo vidaus karus ir kaimynų invazijas. Tuo metu gretimoje Bengalijoje klestėjo agresyvi Palų imperija, o Iravadžio slėnyje rytuose vyko istoriniai kataklizmai – Pju miestus-valstybes nusiaubė nauji klajokliai iš kalnų, kurie įkūrė ten Pagano karalystę. Tai buvo mjanmai. Manoma, kad jų invazija 957 m. per Arakano kalnagūbrį į Arakano krantą visiškai pakeitė krašto gyventojų etninę ir lingvistinę sudėtį, ir čia įsitvirtino mjanmų kalba, formavosi arakaniečiai.

Nėra aišku, kur buvo Arakano sostinė šiuo istorinių kataklizmų laikotarpiu. Arakano kronikos teigia, kad 794 m. Vaišalis buvo sunaikintas pilietinio karo, o sostinė perkelta į . Kiti šaltiniai mini, kad nuo 818 m. sostinė buvo Pjinsoje, ir nuo šios datos tradiciškai pradedamas naujas laikotarpis.

Lemro laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – .

818 m. karalius Mim Yin Phru perkėlė sostinę į miestą, ir pradėjo Lemro dinastiją, kuri valdė iki 1430 m. Po klajoklių invazijos 957 m. palaipsniui atkurtas stabilumas. Per šį laikotarpį sostinės keitėsi keletą kartų. Jomis buvo Darinas (1103–1167), Khjitas/Khreikas (1167–1180), vėl Pjinsa (1180–1237), galiausiai Laungkjetas/Laungkratas (1237–1406).

Arakanas kontroliavo visą Bengalijos įlankos rytinę pakrantę ir toliau klestėjo iš prekybos. Tuo metu užmegzti prekybiniai ryšiai su arabų pirkliais, kurie ėmė šalyje platinti islamą.

XV a. pradžioje Arakanas patyrė krizę, kuomet į karalystę veržėsi ir kitos agresyvios valstybės iš Iravadžio slėnio.

Mrauku laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – .

1431 m. karalius Min Saw Mon perkėlė sostinę į (Mrauk. U) miestą ir atkūrė stabilumą. Didžiausio klestėjimo laikais miestas tapo svarbiu metropoliu su daugybe gyventojų. Jį puošė visi valdžiusieji karaliai, kurie statė budistines šventyklas, kasė kanalus, rėmė meną. Dėl turto Mrauku buvo neretai tituluojamas „auksiniu miestu“.

Klestinti valstybė vykdė plačią prekybą su portugalais, Nyderlandais, , Pegu, Arabija, Persija, Mogolų imperija. Pagrindinės Arakano prekės buvo ryžiai, medvilnė, , drambliai, vergai, dramblio kaulas, prieskoniai. Buvo kalamos labai meniškos monetos su įvairių kalbų įrašais ir rašmenimis.

Didžiausio klestėjimo laikotarpiu (iki XVII a. vidurio) Arakanas vykdė ekspansiją į šiaurę, ir jo kariuomenės buvo pasiekę dabartinę Daką. Tačiau vėliau prasidėjo palaipsniškas valstybės silpimas. Tai nulėmė, kad 1666 m. Mogolų imperija užėmė šiaurinę istorinio Arakano dalį ir ją prijungė. Taip įvyko Arakano padalinimas, kuris egzistuoja iki dabar.

Priklausomybės laikotarpis

1784 m. Mianmaro Konbangų dinastijos armija perėjo Arakano kalnus ir užpuolė Arakano sostinę Mrauku. Invazija baigė tūkstantmečius egzistavusios valstybės nepriklausomybę ir nulėmė jos prijungimą prie Mianamaro. Invazijos metu iš Arakano buvo išvežta daugybė meno kūrinių, sugriauta daug architektūros paminklų, išžudyta daug vietos gyventojų, didelė dalis jų paversti vergais ir išvežti į Iravadžio slėnį. Tuo pat metu Mianmaras nukariavo ir dabartinės Indijos regionus šiaurėje: Asamą, Manipūrą ir kt.

Arakaniečiams pradėjus partizaninį pasipriežinimo judėjimą, jis sukėlė įtampą tarp Britų Indijos ir tuometinio Mianmaro. 1826 m. įvykus , Arakanas atiteko Britų Indijai, ir jo nauja sostine padarytas Akjabas. 1852 m. Britanijai užėmus papildomas Mianmaro dalis, Arakanas integruotas į Žemutinės Birmos provinciją.

Po Birmos nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. Arakanas tapo Mianmaro dalimi. Arakaniečių separatizmas vis dar egzistuoja, ir 1974 m. buvo pasiektas Rachinų valstijos sukūrimas. Tačiau tai iš tiesų nedaug pakeitė jų padėtį, nes šalis kontroliuojama karinės chuntos.

Šaltiniai

Noel F. Singer. 2008. Vaishali and the Indianization of Arakan. APH Publishing. .