Čitagongo kalvos

Čitagongo kalvos (beng. পার্বত্য চট্টগ্রাম = Parbotto Chottogram, angl. Chittagong Hill Tracts) – Indijos subkontinento istorinis kultūrinis regionas, esantis dabartinio Bangladešo rytinėje dalyje. Šiuo metu administruojamas kaip 3 administraciniai vienetai: , ir .

Pietų Azijos regionas Čitagongo kalvos পার্বত্য চট্টগ্রাম
Šalis	Bangladešas (Čitagongo srities rytinė dalis)
Tautos	, marmai, , , , , , , , ,
Miestai	, ,

Užima apie 13 295 km², kas sudaro apie 1/10 Bangladešo teritorijos.

Geografija

Regiono pavadinimas yra egzonimas, kuriuo jį pavadino lygumose į vakarus gyvenančios tautos. Mogolų imperijoje jis buvo vadinamas tokiais terminais kaip Jum Bungoo, Jum mahal („kraštas tų, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste“) ar Kapas mahal („Medvilnės kraštas“). Dabartinis pavadinimas yra duotas britų kolonistų ir kildinamas iš Čitagongo miesto, kuris yra artimiausias didmiestis prie šių kalvų, ir iš kurio buvo vykstama į šį regioną.

Šis rytinis Bangladešo pakraštys yra vienintelė Bangladeše aukštumų vietovė. Užima dalį Arakano kalnagūbrio vakarinių pašlaičių. Iš rytų jis yra uždarytas kalnagūbrio (Mizoramas), o vakaruose leidžiasi į (istorinę Bengaliją). Šiaurėje ribojasi su Tripura, o pietuose susisiekia su Arakano krantu.

Regionas išvagotas gausių kalvų grandinių, kurios eina lygiagrečiai Arakano kalnagūbriui. Tarp jų išsidėstę derlingi slėniai, upės, ežerai. Šalyje klimatas tropinis, čia būdingi musonai.

Demografija

Bangladešo kalbos

Etniškai regionas ilgą laiką buvo apgyvendintas tibetiečių-birmiečių kilmės tautelių, kurias lygumų gyventojai bengalai vadina apibendrinančiu žodžiu pahari („kalniečiai“) arba jumma (beng. জুম্ম জনগোষ্ঠী, „tie, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste“). Svarbiausios vietinės gentinės grupės yra , marmai, , , , , , , , , ir kiti etnosai.

2011 m. duomenimis regione gyveno 1 598 000 gyventojų, o gyventojų tankumas – 120 žm/km2. Iš viso apie 54,5 % yra vietinės gentys, o 45,5 % – bengalai, kurie migravo į kraštą per pastaruosius dešimtmečius, ir kurių proporcija yra auganti. Vietos gentys daugiausiai išpažįsta Theravados budizmą (44 %), (~6,5 %) daugiausia yra induistai, o bengalai išpažįsta islamą (42 %) ir hinduizmą (3,5 %). Yra apie 3 % krikščionių, kurie daugiausia koncentruojasi Bandarbano mieste.

Istorija

Per savo istoriją regionas buvo buferinė zona tarp Tripuros (šiaurėje) ir Arakano (pietuose) karalysčių, dėl ko čia migravo įvairios kilmės etnosai, radę čia savo tėvynę. Dėl to regionui būdingas didelis mišrumas. Svarbiausi etnosai čia yra , turėję savo gentinę karalystę ir arakaniečiai, čia vadinami marmais. Indiją ir Bengaliją valdžiusioms imperijoms šis tolimas rytų kraštas buvo mažai kontroliuojamas. Mogolų imperija iš vietos genčių rinko duoklę, tačiau tiesioginės kontrolės neįvedė.

1860 m. Čitagongo pakrantę užėmusi Britų imperija pradėjo plėsti savo kontrolę ir į krašto gilumoje esančias aukštumas. Taip regionas buvo formaliai prijungtas prie Britų Indijos Tiesa, britai neskyrė šiuose kraštuose savo vietininkų, o suformavo tris gentines valstybes, kuriose patikėjo valdžią vietos monarchams. Tai buvo , ir valdos.

1901 m. šiame krašte atliekant gyventojų surašymą, nebuvo užfiksuoti jokie miestai. Iš visų gyvenviečių 211 turėjo mažiau nei 500 gyventojų, ir tik vienas – daugiau nei 2000. Tuometinis gyventojų tankumas buvo 33 žm/km². Iš 124 762 tuometinių gyventojų 83 tūkst. buvo budistai, 36 tūkst. – hinduistai ir 5 tūkst. – musulmonai

1947 m. buvo sprendžiamas Indijos ir Pakistano padalinimo klausimas, atskiriant regionus pagal religiją. Tai užfiksavo vadinamoji . Kadangi dabartinio Bangladešo teritorijoje vyravo musulmonai, jis buvo priskirtas Pakistanui. Čitagongo kalvų regione tuo metu 97 % gyventojų buvo ne musulmonai, todėl buvo tikimasi, kad regionas bus priskirtas Indijai, kaip tai atsitiko Tripuros ir Mizoramo atveju. Tačiau, nelauktai patiems gyventojams, galutinis sprendimas buvo priskirti Čitagongo kalvas Pakistanui. Tai buvo padaryta baiminantis, kad Čitagongo kalvų priskyrimas Indijai atkirs regioną nuo pasaulio. Tokiu būdu budistinis regionas atsidūrė musulmoniškos valstybės sudėtyje.

Čitagongo kalvų jungtinės tautų partijos vėliava

Nesutarimai su centrine vyriausybe prasidėjo jau 1962 m., kuomet Čitagongo kalvose buvo sukurta , suformuojant dirbtinį ežerą. Dėl to apie 100 tūkst. vietos gyventojų neteko (daugiausia čakmai) savo namų ir žemės, o valstybė juos išvarė be jokios kompensacijos. Tūkstančiai žmonių migravo per sieną į Indiją. 1971 m. Bangladešui atsiskyrus nuo Pakistano, čia pradėta bengalizacijos politika. Intensyvėjo etninių bengalų kėlimasis į kalvų regioną, bengalų kalbos ir kultūros sklaida. Siekiant apginti vietos gyventojų teises susikūrė (beng. পার্বত্য চট্টগ্রাম জনসংহতি সমিতি = Parbatya Chattagram Jana Samhati Samiti).

Auganti įtampa 1977 m. prasiveržė kaip . Tai buvo partizaninis karas nukreiptas prieš etninius bengalus. Prieš šiuos veiksmus Bangladešo vyriausybė ėmėsi persekiojimų, įkalinimų. Taip pat buvo skatinamas bengalų kėlimasis į kalvas. 1974 m. bengalai sudarė tik 11,6 % regiono gyventojų, o iki 1991 proporcija padidėjo iki 48.5%. 1991 m. Bangladeše prasidėjus demokratizacijos procesams, pradėtos derybos su Čitagonko kalvų partizanais. 1997 m. konfliktas oficialiai pabaigtas.

Tiesa, regionas nepasiekė norėtos autonomijos. Jis tapo Pasaulinės valstybingumo siekiančių tautų organizacijos nariu. Dar 2002 m. regione buvo aptinkami sukilėliai.

Išnašos

1. Ghanea-Hercock, Nazila; Xanthaki, Alexandra; Thornberry, Patrick (2005). Minorities, Peoples And Self-determination. Martinus Nijhoff. p. 115.
2. Van Schendel, Willem (2001). Willem van Schendel, Erik J. Zurcher (ed.). Identity Politics in Central Asia and the Muslim World. I.B.Tauris. p. 141.
3. Ministry of Chittagong Hill Tracts Affairs Archived 8 July 2008 at the Wayback Machine]
4. International Labour Office (2000). Traditional occupations of indigenous and tribal peoples. International Labour Organization. p. 73.
5. I, Fonkem Achankeng (2015-09-28). Nationalism and Intra-State Conflicts in the Postcolonial World. Lexington Books.
6. „Imperial Gazetteer2 of India, Volume 10, page 320 – Imperial Gazetteer of India – Digital South Asia Library“. dsal.uchicago.edu.
7. Khisha, Mukur K. (1998). All That Glisters. Minerva Press. p. 49. .
8. Talukdar, S. P. (1994). Chakmas: An Embattled Tribe. India: Uppal Publishing House. p. 64.
9. Bushra Hasina Chowdhury (2002). Building Lasting Peace: Issues of the Implementation of the Chittagong Hill Tracts Accord. University of Illinois at Urbana Champaign.
10. Mohsin, Amena (2012). „Chittagong Hill Tracts Peace Accord, 1997“. In Islam, Sirajul; Jamal, Ahmed A. (eds.). Banglapedia: National Encyclopedia of Bangladesh (Second ed.). Asiatic Society of Bangladesh.
11. Samrat (21 August 2012). „The „Imaginary Line“ that Divides India and Bangladesh“. The New York Times.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.