Pagano karalystė

Pagano karalystė arba Bagano karalystė (mjan. ပုဂံခေတ် , (bəɡàɰ̃ kʰɪʔ), arba Bagano imperija, Pagano imperija) – pirmoji mjanmų karalystė, suvienijusi žemes, kurios vėliau sudarys dabartinio Miamaro teritoriją. Paganas Iravadžio slėnį ir jį supančias teritorijas valdė 250 m. ir šiuo laikotarpiu sudarė sąlygas mjanmų kalbos ir iškilimui, bamarų išplitimui Aukštutinėje Birmoje ir teravados budizmo sklaidai šalyje ir visoje žemyninėje Pietryčių Azijos dalyje. Mjamų raštas karaliaus dvare išplito XII amžiuje.

mjan. ပုဂံခေတ် Pagano karalystė
Karalystė
849 – 1297
Location of Pagano dinastija Pagano imperijos valdos apie 1210 m. Valdant . Birmos kronikos tiap pat priskiria Kengtungą ir Čiang Mają. Pagrindinės valstybės žemės nusplalvintos tamsiai geltonai, periferinės žemės — gelsvai.
Sostinė	Baganas (849–1297 m.)
Religija	Teravados budizmas, mahajanos budizmas, induizmas, animizmas
Valdymo forma	Monarchija
Karalius
1044–1077
1084–1112
1112–1167
1174–1211
1256–1287
Era	Viduramžiai
-	640 m. kovo 23 d.
-	849 m. gruodžio 23 d. d.
-	XI a. šeštasis-septintasis dešimtmečiai
- Apogėjus	1174–1250 m.
-	1277–1287 m.
-	1297 m. gruodžio 17 d.
-	1300–1301 m.
Gyventojai
- apie 1210 m.	1,5−2 mln.
Valiuta	sidabrinis kiatas

Karalystė išaugo iš nedidelės Bagano gyvenvietės, kurią įkūrė iš Nandžao karalystės į Iravadžio slėnį atsikėlę mranmai (birmiečiai). Kunigaikštystė plėtėsi į aplinkines žemes, o XI a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje karalius įkūrė Pagano imperiją, pirmąkart į vieną politinį darinį suvienydamas Iravadžio slėnį ir aplink jį esančias sritis. Iki XII a. Anavrahtos įpėdiniai savo įtaką išplėtė iki pat šiaurinės Malakos pusiasalio dalies pietuose, maždaug iki Salvino upės rytuose, į šiaurę beveik iki dabartinės Kinijos sienos ir iki Arakano bei vakaruose. XII ir XIII amžiais Paganas, kartu su Khmerų imperija, buvo dvi pagrindinės imperijos Pietryčių Azijoje.

Mjanmų kalba ir kultūra laipsniškai ėmė dominuoti viršutiniame Iravadžio slėnyje ir jau XII a. į antrą planą nustūmė , monų ir palių kalbas. Teravados budizmas ėmė iš lėto plisti ir rasti pasekėjų kaimuose, nors vadžrajana, mahajana, brahmanizmas ir animizmas išliko praktikuojami ir įsitvirtinę visuose visuomenės sluoksniuose. Pagano valdovai valdė daugiau nei 10 000 budistinių šventyklų, iš kurių iki šių laikų išliko apie 2000. Turtingieji aukodavo šventikams žemių, kurios būdavo atleistos nuo mokesčių.

Pagano valdžiai būdinga vadinamasis politinis modelis. Jos bruožas – suverenas turi tiesoginę valdžią pagrindinėse žemėse (pji, pažodžiui „šalis“, mjan. ပြည် ), o toliau esančias žemes valdo kaip duokles mokančius (nainnjan, pažodžiui „užkariautos žemės“, mjan. နိုင်ငံ ). Tai reiškė, kad monarcho galia laipsniškai silpnėjo tolstant nuo sostinės. Visos žemės buvo administruojamos trimis lygiais: taing (mjan. တိုင်း , provincijos), mio (mjan. မြို့ , miesto), and yva (mjan. ရွာ , kaimo) su karališku dvaru viduruje. Karalystę sudarė bent 14 taingų.

Karalystės galia ėmė menkti XIII a. Tam įtakos turėjo nuolat augantis mokesčių nemokančių budistinių šventyklų turtas, kas XIII a. pab. apsunkino lėšų surinkimą valstybės iždui. Tai paaštrino nesutarimus šalies viduje ir padarė imperiją pažeidžiamesnę išorės grėsmėms. Taip 1287 m. po antrojo mongolų antpuolio karalystė suskilo ir politinė fragmentacija išliko iki XVI a.

Valdovai

Žemiau pateiktas Bagano valdovų sąrašas, remiantis dviem kronikomis: konbaunų kronika, pavadinimu Hmannan Jazavin, ir anksčiausia mjanmų kronika, Zatadoubon Jazavin.

Monarcho vardas	Valdymo metai, anot Hmannan Jazavin šaltiniais	Valdymo metai, remiantis Zatadoubon Jazavin šaltiniais	Giminystės ryšiai
	846–878 / 874–906	846–876
	878–906 / 906–934	876–904	Sūnus
	906–915 / 934–943	904–934	Valdžią uzurpavo
	915–931 / 943–959	934–956	Sūnus
	931–964 / 959–992	956–1001	Valdžią uzurpavo
	964–986 / 992–1014	1001–1021	Taneto sūnus
	986–992 / 1014–1020	1021–1038	Njaungu Savrahano sūnus
	992–1017 / 1020–1044	1038–1044	Brolis
	1017–1059 / 1044–1086	1044–1077	Kunhsav Kiaunghpju sūnus

Šaltiniai

1. Lieberman 2003: 88–123
2. Lieberman 2003: 90–91, 94
3. Aung-Thwin 1985: 197
4. Lieberman 2003: 24
5. Lieberman 2003: 92–97
6. Aung-Thwin 1985: 99–101
7. Lieberman 2003: 112–113
8. Aung-Thwin 1985: 104–105
9. Lieberman 2003: 119–120
10. Htin Aung 1967: 63–65

Literatūra

• Aung-Thwin, Michael (1985). Pagan: The Origins of Modern Burma. Honolulu: Havajų universiteto leidykla. ISBN .
• , Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press.
• , Victor B. (2003). Strange Parallels: Southeast Asia in Global Context, c. 800–1830, volume 1, Integration on the Mainland. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN .