Arabų užkariavimai

Arabų užkariavimai
Arabų užkariavimai valdant:   Mahometui (622–632)   Rašidams (632–661)   Omejadams (661–750)
Data VII–IX a. Vieta Artimieji ir Viduriniai Rytai, Šiaurės Afrika, Pietvakarių Europa Rezultatas Teritorijoje nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Indijos subkontinento rytuose išplito islamas, arabų kultūra
Konflikto šalys
Mahometas Rašidų kalifatas Omejadų kalifatas Abasidų kalifatas	Sasanidų imperija  Bizantijos imperija Bulgarijos imperija Chazarų kaganatas Berberai Vestgotų karalystė Frankų karalystė Langobardų karalystė Akvitanija Tangų dinastija Pratiharos Čalukjų dinastija
Vadovai ir kariniai vadai
Žr. sąrašą Mahometas Abu Bakras Omaras Osmanas Ali Chalidas ibn al Validas Amras ibn al Asas Muavija I Jazidas I Abd al Malikas Tarikas ibn Zijadas Hišamas Jazidas III Abd ar Rachmanas ibn Abd Alahas Marvanas II Abu al Abasas as Safachas al Mansūras Harūnas ar Rašidas al Mamūnas al Mutasimas	Žr. sąrašą Jazdegerdas III Heraklėjas Konstantas II Konstantinas IV Justinianas II Leonas III Isauras Konstantinas V Asparuchas Karolis Martelis Pipinas Trumpasis

Arabų užkariavimai (arab. الفتوحات العربية = al-Futūḥāt al-ʿArabīyah) – VII–IX a. arabų vykdytos karinės kampanijos Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Europoje. Karinius žygius pradėjo islamo pranašas Mahometas, suvienijęs Arabijos pusiasalio gentis. Po Mahometo mirties užkariavimus tęsė jo įpėdinių įkurta valstybė Kalifatas: Rašidų (632–661), Omejadų (661–750) ir Abasidų (nuo 750).

Gretimų kraštų puolimą pradėjo 4 pirmieji Rašidų kalifai: Abu Bakras (632–634), Omaras (634–644), Osmanas (644–656) ir Ali (656–661).

Karinės kampanijos

Sirija ir Palestina (634–641)

634 m. arabai užpuolė Bizantijai priklausančias Siriją bei Palestiną. 635 m. užimtas Damaskas, 638 m. – Jeruzalė, 640 m. – . 640 m. arabai galutinai užėmė Siriją ir Palestiną bei prijungė jas prie Rašidų kalifato.

Egiptas (639–642)

639 m. arabų karvedys Amras ibn al Asas įsiveržė į Egiptą. 642 m. užėmė Aleksandriją ir užbaigė Egipto užkariavimą. Egipto teritorija prijungta prie Kalifato.

Persija (633–651)

633 m. kalifo Abu Bakro pasiųstas karvedys įsiveržė į Sasanidų valdomą Iraką. Neseniai sostą perėmęs šachas Jazdegerdas III subūrė kariuomenę pasipriešinti užkariautojams, nors dauguma marzbanų atsisakė padėti. 636 m. arabai Kadisijos mūšyje sunaikino persų kariuomenę ir užėmė Sasanidų sostinę Ktesifoną. Jazdegerdas III tęsė kovą, bet 642 m. Nahavando mūšyje patyrė dar vieną pralaimėjimą ir pasitraukė į Chorasaną, kur 651 m. buvo nužudytas satrapo. Arabai nukariavo visą Sasanidų valstybės teritoriją ir prijungė ją prie Kalifato.

Magribas (647–742)

Nukariavę Egiptą arabai ėmė rengti karinius žygius į Kirenaiką (dab. šiaurės rytų Libija) ir teritorijas į vakarus.Bizantijos valdžia šiaurės vakarų Afrikoje tuo metu daugiausia apsiribojo pakrantės lygumose, o autonominiai berberų vienetai kontroliavo likusią dalį. 670 m. arabai buvusios romėnų gyvenvietės vietoje įkūrė Kairuano miestą, kuris suteikė jiems pagrindą tolesnei plėtrai. 698 m. arabams pavyko užimti Kartaginą, 708 m. – Tanžerą. Žlugus Tanžerui, daug berberų prisijungė prie musulmonų kariuomenės. 740 m. kilo berberų maištas, kuriame dalyvavo ir berberai charidžitai. Po daugybės nesėkmių Kalifatas pagaliau sugebėjo numalšinti sukilimą 742 m., nors vietinės berberų dinastijos atsiskyrė nuo Kalifato kontrolės.

Pirėnų pusiasalis (711–721)

710 m. mirus vestgotų karaliui , karalystė išgyveno politinio susiskaldymo laikotarpį. Vestgotų bajorai buvo pasidalinę tarp Viticos pasekėjų ir jo įpėdinio . Viticos sūnus Achila, pralaimėjęs kovą dėl sosto, pabėgo į Maroką ir, pasak musulmonų tradicijos, prašė arabų įsiveržti į Ispaniją. 710 m. vasarą arabai surengė kelis sėkmingus žygius į Ispaniją. 711 m. Tanžero valdytojas , pasinaudojęs susidariusia situacija, persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį su arabų ir berberų kariuomene. 711 m. liepą sumušė Roderiko pajėgas prie upės ir skverbėsi tolyn į šiaurę užimdamas Kordobą, Malagą, Toledą.

712 m. dar didesnės arabų pajėgos, vadovaujamos Musos Ibn Nusairo, kirto Gibraltaro sąsiaurį, kad susijungtų su Zijado pajėgomis Talaveroje. Įsiveržimą, atrodo, inicijavo Zajidas: kalifas Damaske buvo nustebintas tokiu žingsniu. Iki 713 m. arabai užėmė beveik visą Pirėnų pusiasalį. 714 m. al Validas I išsikvietė Zijadą į Damaską, kad šis paaiškintų savo kampaniją Ispanijoje, tačiau Zijadas neskubėjo keliauti, o atvykęs į Damaską buvo įkalintas. 717 m. arabai užėmė Barseloną, 719 m. – Narboną, veržėsi į Tulūzą, 725 m. surengė žygį į Burgundiją.

Tolesnį arabų skverbimąsi į Europą sustabdė Karolis Martelis 732 m. Puatjė mūšyje. 759 m. frankų karalius Pipinas Trumpasis arabus išstūmė iš Galijos.

Išnašos

1. „Arabų užkariavimai“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-11-25. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
2. Lapidus (2014), p. 49
3. Hoyland (2014), p. 70
4. Vaglieri (1977), pp. 60–61
5. Nicolle (2009), p. 58
6. Hoyland (2014), p. 78
7. Hoyland (2014), pp. 124–126
8. Hoyland (2014), pp. 142–145
9. G. Yver. Encyclopedia of Islam 2nd ed, Brill. „Maghreb“, vol. 5, p. 1189.
10. Hoyland (2014), p. 180
11. Hoyland (2014), pp. 146–147
12. Nicolle 2009, pp. 65.
13. Nicolle (2009), p. 71
14. Évariste Lévi-Provençal. Encyclopedia of Islam 2nd ed, Brill. „Al-Andalus“, vol. 1, p. 492
15. Nicolle (2009), p. 65
16. Nicolle (2009), p. 71-72
17. Nicolle (2009), p. 66

Šaltiniai

• (2014). In God's Path: The Arab Conquests and the Creation of an Islamic Empire. Oxford University Press. ISBN .
• (2014). A History of Islamic Societies. Cambridge University Press. ISBN .
• (1994). Yarmuk AD 636: The Muslim Conquest of Syria. Osprey Publishing. ISBN .
• (2009). The Great Islamic Conquests AD 632-750. Osprey Publishing. ISBN .
• (1977). „The Patriarchal and Umayyad caliphates“. In Holt, P. M.; Lambton, Ann K. S.; Lewis, Bernard (eds.). The Cambridge History of Islam Volume 1A: The Central Islamic Lands from Pre-Islamic Times to the First World War. Cambridge University Press. pp. 57–103. doi:10.1017/CHOL9780521219464.005. ISBN .