Ambono Timoro tautos tautų grupė gyvenanti Indonezijoje ir Rytų Timore Apgyvendinę Mažąsias Sundos salas Floresą ir Alor

Ambono–Timoro tautos – tautų grupė, gyvenanti Indonezijoje ir Rytų Timore. Apgyvendinę Mažąsias Sundos salas (Floresą, ir Aloro salynus, salą, didumą Timoro), pietinę ir vidurinę Molukų dalį (, , , Seramas, Ambonas, Buru, ). Gausiausios tautos – aloriečiai, , , amboniečiai, . Populiacija – >2 mln. žmonių. Rasiškai priklauso rytų Indonezijos antropologinei grupei, Molukuose būdingi papuasiški, Timore – australoidiniai bruožai. Kalba austronezinių kalbų šeimos kalbomis (pietų Molukų, aruanų, Timoro šakos), ryškus papuasų kalbų substratas. Dabar daugelis yra musulmonai sunitai, dalis – krikščionys (reformatai ir katalikai), išlikę daug senųjų tradicijų bruožų.

Ambono–Timoro tautos skirstomos į tokias grupes:

„prekybinės tautos“ (Molukų salose; tradiciškai vertėsi prekyba prieskoniais): aloriečiai, , ambelaujiečiai, , , , , ir kt.;
„kolonizuojančios tautos“: amboniečiai;
čiabuviai (papuasinės kilmės vietos gyventojai, perėmę austronezietiškas kalbas ir papročius): aluniai, arujiečiai, , , , , , , , , , , , , , , , , , ir kt.

Istorija

Ambono–Timoro tautos susidarė dėl ilgalaikių ryšių tarp į rytus besikeliančių austroneziečių ir čiabuvių gyventojų. Šie kontaktai prasidėjo V–VI tūkstm. pr. m. e. ir tęsiasi lig šiol. XIII–XIV a. kai kurios teritorijos pateko į hinduistinės Javos civilizacijos įtaką (Ambonas, ). Nuo XV a. pradėjo plisti islamas. Ambono ir Bandos salos suklestėjo kaip centras, kuris XVI a. buvo užimtas portugalų, o XVII a. – olandų. Kolonijiniais laikais Ambono–Timoro tautos pateko į įvairias Indonezijos valstybes – Govos, Ternatės, Tidorės sultonatus.

Medžiaginė kultūra

Ūkinė Ambono–Timoro tautų padėtis skirtinga: amboniečiai, bandiečiai verčiasi prekyba prieskoniais (gvazdikėliai, ), kopra, žemdirbyste, žvejyba. Molukų salose paplitęs sago palmių apdirbimas, M. Sundos salose ir didesnių salų kalnuotose dalyse – tropinė kaplinė žemdirbystė. Timoro ir aplinkinėse salose (, ir kt.) plėtojama gyvulininkystė (ožkos, arkliai, avys). Kitur laikomos vištos, nemusulmonai augina kiaules, šunis.

Tradiciškai seniau visose šiose tautose buvo dėvimas tiktai (čidako) iš plaušinio pluošto, vėliau paplito indonezietiški rūbai. Tradicinei virtuvei būdingas patiekalas – virtas sago krakmolas su prieskoniais ir žuvimi. Taip pat valgoma kukurūzų košė, bandelės, virti šakniastiebiai ir šakniagumbiai. Paplitę ryžiai (ypač labiau urbanizuotose vietovėse).

Įprasti kaimai buvo kupetiniai, su didžiuoju namu viduryje, įsikūrę kalnuotose, sunkiai prieinamose vietose. Būta bambukinių ir koralinių įtvirtinimų. Nuo XIX a. pab. – XX a. pr. paplito linijiniai arba padrikieji kaimai pakrantėse. Būstas – kaip ir kitur Indonezijoje – stačiakampis, karkasinis-stulpinis, ant polių (rečiau – tiesiai ant žemės), vienos patalpos, supamas verandos. Vakarų Timore paplitę apskriti, ant žemės pastatyti namai, matyt, kilę iš neaustronezietiško substrato.

Dvasinė–socialinė kultūra

Ambono–Timoro tautų visuomenės bendruomeninės, svarbiausias dėmuo – kaimo bendruomenė. Skirstomasi į gimines ir kilmės linijas. Iki XX a. vid. buvo paplitusios santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių. Būta galvų medžioklės (Serame – iki XX a. vid.), iniciacinių apeigų, antrinių laidojimų. Ilgiausiai senoji tikyba ir papročiai išliko Rytų Timore (tarp kemakų, mambajų, dalies tetumų) ir tarp Seramo kalnų tautų (nualulų, hoalulų, bonfijų ir kt.).

Šaltiniai

Амбоно-тиморские народы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.

[1] Амбоно-тиморские народы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.