Alkatraso sunkiųjų darbų kalėjimas angl United States Penitentiary veikė 1934 m sausio 1 d 1963 m kovo 21 d San Francisk

Alkatraso sunkiųjų darbų kalėjimas (angl. United States Penitentiary) veikė 1934 m. sausio 1 d. – 1963 m. kovo 21 d. , San Francisko įlankoje (Kalifornijos valstija). Unikali geografinė salos padėtis – netoli žemyno nedidelė izoliuota sala – JAV pareigūnų buvo įvertinta kaip puiki vieta kalėjimui. Panašaus pobūdžio įstaiga čia veikė dar nuo XIX a., kuomet JAV armija Alkatraso saloje laikė belaisvius.

2-ąjį ir 3-ajį dešimtmečiais Jungtinėse valstijose dėl Didžiosios depresijos ir Sausojo įstatymo įvedimo stipriai pakilo organizuoto nusikalstamumo lygis. Įtakingi gangsteriai nevaržomi siautėdavo didžiausiuose šalies miestuose, o valdžios institucijos pasirodė bejėgės kovoti su gerai apsiginklavusiais nusikaltėliais. Kaip išeitį JAV vyriausybė pasirinko Alkatraso salą – čia įkalinti gangsterius ir taip juos visiškai izoliuoti nuo visuomenės ir kartu įspėti kitus Amerikos gatvėse siautėjusius nusikaltėlius apie gresiančias bausmes.

Kalėjimo statyboms vadovavo JAV Federalinių kalėjimų viršininkas Sanfordas Beitas () ir Teisingumo ministras Homeris Kumingas (), prie jų prisidėjo to meto saugumo ekspertas Robertas Burgas ().

Buvo pakeistas dar 1909 m. pastatytas kamerų pastatas, įrengti mechanizmai, kurie garantavo didžiausią kalėjimo saugumą - buvo užcementuoti kanalizacijos tuneliai, į kiekvieną kamerą atvesta elektra, visi langai uždengti grotomis, kalėjimo teritorija aptverta vielos tvora, visą kalėjimo teritoriją buvo galima matyti iš apžvalgos bokštelių. Kalėjimo pastate įrengti ašarinių dujų kanistrai, kurie prireikus galėjo būti paleisti veikti bet kurio kalėjimo prižiūrėtojo. Technologijos taip pat leido panaudoti , kuris buvo pastatytas prie išėjimo iš valgomojo kambario ir dirbtuvių (tam, kad kaliniai neišsineštų peilių ir kt. šaltųjų ginklų).

Iš viso pagrindiniame pastate įrengtos 350 kameros, kurių sienos buvo gerokai nutolusios nuo pastato sienų. Vadinasi, jei kaliniui pavyktų išsikasus tunelį pasprukti iš kameros, jam dar reikėtų pasprukti iš paties pastato. Kamerų patalpa buvo suskirstyta blokais, nuolat apgyvendinti buvo tik B, C ir D blokai, nes pagal taisykles neleista laikyti daugiau nei 300 kalinių (tačiau buvo laikotarpis, kuomet Alkatrase kalėjo 302 kaliniai). Į kalėjimą paskirti dirbti geriausi JAV kalėjimų prižiūrėtojai. Jiems ir kitiems kalėjime dirbusiems žmonėms salos teritorijoje įrengtos gyvenamosios patalpos.

Taip pastatytas kalėjimas, skiriamas ledinio San Francisko įlankos vandens, buvo pasiruošęs priimti pačius pavojingiausius šalies nusikaltėlius.

Kalėjimo taisyklės

Pirmasis kalėjimo viršininkas Džeimsas Džonstonas (James A. Johnston) ir JAV Federalinių kalėjimų viršininkas Sanfordas Beitas sukūrė kalėjimo taisykles. Pirmoji taisyklė teigė, kad niekas į Alkatrasą nepatenka tiesiai iš teismo salės – čia siunčiami tik tie, kurie pažeidžia įprastų kalėjimų taisykles (angl. Break the rules and you go to prison, break the prison rules and you go to Alcatraz). Taisyklės taip pat skelbė, kad visos kalinių laisvės ir privilegijos yra ribojamos. Tačiau, priklausomai nuo kalinio elgesio, jis galėjo gauti tam tikrų privilegijų, kad ir teisę pasimatyti su lankytojais (pirmasis pasimatymas galėjo įvykti tik praėjus trims mėnesiams nuo kalėjimo pradžios). Tiesa, leistas tik vienas pasimatymas per mėnesį. Kalėjime taip pat buvo biblioteka, tačiau laikraščių ir kitų media priemonių (TV ar radijo) ten nebuvo. Bendravimas su išoriniu pasauliu stipriai apribotas. Rašyti ir gauti laiškus taip pat buvo privilegija, be to, jie būdavo griežtai tikrinami. Netgi galimybė dirbti laikyta privilegija, o darbas kalinių vertintas kaip vienas didesnių malonumų.

Kiekvienas nuteistasis turėjo savo kamerą, kurioje galėjo turėti tik pačius būtiniausius daiktus. Kalėjime jie gaudavo maisto, vandens, prireikus – medicininę pagalbą (taip pat dantisto). Imtasi ir papildomų atsargumo priemonių: tam, kad kaliniai nesigrūdintų ir nesiryžtų plaukti per ledinį įlankos vandenį, iš kranų tekėjo tik šiltas vanduo. Išvesti iš kamerų kaliniai eidavo tik tam tikrais koridoriais, tuo norėta neleisti jiems sužinoti pastato išplanavimo subtilybių. Kalėjimo rutina buvo griežta ir nesikeitė metų metais. Privilegijos galėjo būti atimtos iš kalinių lygiai taip pat greitai kaip įgyjamos – užteko menkiausių taisyklių pažeidimo. Tai skatino kalinius saugoti turimas privilegijas.

Alkatrase trims kaliniams buvo skirtas vienas , tai dar labiau padidino saugumą (kituose šalies kalėjimuose vienas žmogus turėjo prižiūrėti dvylika kalinių). Be to, kaliniai būdavo suskaičiuojami 12 kartų per dieną. Dėl mažo jų skaičiaus prižiūrėtojams nesunku būdavo atsiminti kiekvieno vardą.

Ankstyvaisiais kalėjimo gyvavimo metais galiojo viršininko Džonstono sugalvota tylos taisyklė – kalėjime nuolat turėjo būti tyla. Kaliniai tai laikė nepakeliamu dalyku, jie nuolat dėl to skundėsi. Žinomi keli atvejai kai kaliniai išprotėjo nuo nuolatinio tylėjimo, todėl vėliau ši griežta taisyklė buvo sušvelninta. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai kalėjimo nuostatai šiek tiek koreguoti. Dar vienas bausmės būdas buvo speciali belangė kamera, kur nusikaltėliai talpinti už ypatingą nepaklusnumą.

Bandymai pabėgti

Per 29 kalėjimo metus buvo 14 bandymų pabėgti, kuriuose dalyvavo 34 kaliniai. Oficialiai teigiama, kad visi pabėgimai nepavyko, kaliniai arba būdavo nužudomi arba pagaunami ir grąžinami. Tačiau 1937 m. ir 1962 m. pabėgime dalyvavę kaliniai dingo be pėdsako ir nors oficialiai teigiama, kad jie mirę, patvirtinimo nėra.

Balandžio 27, 1936 – Jozefas Boveris (Joseph Bowers);
Gruodžio 16, 1937 – Teodoras Kole, Ralfas Roesas (Theodore Cole, Ralph Roe);
Gegužės 23, 1938 – Rufas Franklinas, Tomas R. Limerikas, Džeimsas C. Lukas (Rufus Franklin, Thomas R. Limerick, James C. Lucas);
Sausio 13, 1939 – Artūras „Dokas“ Barkeris, Viljamas Martinas, Rufas Makeinas, Deilas Stamfilis, Henris Jangas (Arthur 'Doc' Barker, William Martin, Rufus McCain, Dale Stamphill, Henri Young);
Gegužės 21, 1941 – Džonas Kretzeris, Samas Šoklėjus, Arnoldas Kylas, Loidas Barkdolas (Joe Cretzer, Sam Shockley, Arnold Kyle, Lloyd Barkdoll);
Rugsėjo 15, 1941 – Džonas Bailesas (John Bayless);

Balandžio 14, 1943 – Džeimas Boarmanas, Haroldas Brestas, Floidas Hamiltonas, Fredas Hunteris (James Boarman, Harold Brest, Floyd Hamilton, Fred Hunter);
Rugpjūčio 7, 1943 – Tedas Voltersas (Ted Walters);
Gegužės 2, 1946 – Klarensas Karnes, Bernardas Paulas Kojus, Džo Kretzeris, Marvinas Hubardas, Samas Šoklėjus, Miranas Edgaras Tompsonas (Clarence Carnes, Bernard Paul Coy, Joe Cretzer, Marvin Hubbard, Sam Shockley, Miran Edgar Thompson);
Liepos 31, 1946 – Džonas Gilesas (John Giles);
Liepos 23, 1956 – Floidas Vilsonas (Floyd Wilson);
Rugsėjo 29, 1958 – Aronas Burgetas, Klaidas Džonsonas (Aaron Burgett, Clyde Johnson);
Birželio 11, 1962 – Klarensas Anglinas, Džonas Anglinas, Frankas Morisas (Clarence Anglin, John Anglin, Frank Morris);
Gruodžio 16, 1962 – Džonas Paulas Skotas, Darlas Parkeris (John Paul Scott, Darl Parker).

Žiauriausiu bandymu ištrūkti laikomas 1946 m. vykęs vadinamasis „Mūšis dėl Alkatraso“. Sukilimo metu nužudyti trys kaliniai ir du kalėjimo prižiūrėtojai, vėliau dviem kaliniams dėl bandymo pabėgti buvo įvykdyta mirties bausmė. Pats žinomiausias pabėgimas įvyko 1962 m., pagal jo scenarijų pastatytas kino filmas „Pabėgimas iš Alkatraso“ (Escape from Alcatraz), kuriame pabėgimo iniciatorių - Franką Morisą – vaidina Holivudo žvaigždė Klintas Istvudas (Clint Eastwood). Tai vienas painiausių kada nors sugalvotų pabėgimų iš įkalinimo įstaigos. Kalinys F. Morisas ir du broliai Anglinai savos gamybos šaukštu iškapstė ventiliacijos angas savo kamerose, kurios vedė į pakankamai plačius kanalizacijos koridorius, ir, vamzdžiais pakilę į viršų, surado išėjimą per stogą. Kaliniai nuo drėgmės suminkštėjusį cementą savo kamerose krapštė kai kalėjime buvo leidžiama groti muzikos instrumentais – taip jie galėjo dirbti nekeldami triukšmo. Naktį pasprukę iš kamerų jie po antklodėmis paliko iš anksto pasigamintas „savo“ galvas, taip prižiūrėtojai manė, kad jie visą naktį guli lovose. Pasiekę salos krantus, bėgliai iš pasivogtų apsiaustų nuo lietaus pasigamino plaustą ir pasileido link laisvės miestu vadinamo San Fransisko. Kalinių pasigesta tik ryte. Plausto liekanos rastos prie netoliese esančios Angelų salos, niekas nežino, ar jie pasiekė miestą.

Oficialiai teigiama, kad kaliniai nuskendo, tačiau niekas niekada nerado jų kūnų. Kitas galimas variantas - kad jie sėkmingai pasiekė žemę ir pabėgo į Lotynų Ameriką (vėliau pasklido gandas, kad broliai Anglinai atsiuntę atvirutę iš šio žemyno savo artimiesiems). Painią pabėgimo istoriją išnarplioti padėjo kitas kalinys, kuris žinojo apie rengiamą pabėgimą ir taip pat ruošėsi ištrūkti, tačiau paskutinę sekundę pabūgo ir liko savo kameroje.

Nepraėjus ne metams po šio pabėgimo Alkatrasas buvo uždarytas. Pagrindinės priežastys – kova už žmogaus teises, nepaprastai brangus kalėjimo išlaikymas, modernėjančios technologijos. Alkatraso kalėjimas dabar atviras turistams, čia išlikę autentiški pastatai ir įrengimai.

Žymiausias kalinys

Alkatrase kalėjo patys pavojingiausi to meto JAV nusikaltėliai. Vienas iš jų buvo Al Kaponė (Alphonse Gabriel Capone), vienas garsiausių Amerikos gangsterių, kuris Sausojo įstatymo metais (2 ir 3 deš.) organizavo prekybą alkoholiu. Į kalėjimą Al Kaponė pateko dėl vengimo mokėti mokesčius. Alkatrazo prižiūrėtojai nusikaltėliui leido suprasti, kad jokių išskirtinių sąlygų jis tikėtis negali. Yra žinoma, kad bandė papirkinėti sargus. Tačiau Al Kaponė šiame kalėjime teišbuvo 4,5 metų, pasireiškus aiškiems sifilio požymiams jis buvo perkeltas į Federalinius pataisos namus.

Nuorodos

AlcatrazHistory.com
Federalinis Kalėjimų Biuras - trumpa Alkatrazo istorija
Kalifornijos Karinis Muziejus