Černobylio katastrofa

51°23′22.39″ š. pl. 30°05′56.93″ r. ilg. / 51.3895528°š. pl. 30.0991472°r. ilg. / 51.3895528; 30.0991472

Sunaikintas ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės blokas

Černobylio AE padėtis Europos žemėlapyje

Černobylio avarija – 1986 m. balandžio 26 d. įvykusi ketvirtojo Černobylio atominės elektrinės bloko griūtis. Černobylio avarija buvo pirmoji iš dviejų avarijų, kurios įvertintos 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę (antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m. Japonijoje).

Sprogus Černobylio atominės elektrinės, esančios šalia 1970 m. pastatyto Pripetės miesto, branduoliniam reaktoriui, jis buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų, tarp jų – radioaktyvūs cezio (¹³⁷Cs) ir jodo (¹³¹I) izotopai. Debesis, susidaręs nuo 10 dienų degusio reaktoriaus, išnešiojo įvairias radioaktyviąsias medžiagas didžiojoje Europos dalyje, o vėliau – šiauriniame planetos pusrutulyje. Per radioaktyvius kritulius labiausiai buvo užterštas regionas į šiaurės rytus nuo branduolinės jėgainės (dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje). Po avarijos pradėti padarinių likvidavimo darbai. Vadovaujant I. Kurčiatovo atominės energijos institutui iki 1986 m. lapkričio buvo pastatytas laikinasis ketvirtąjį bloką uždengęs gelžbetoninis sarkofagas. 2016 m. užbaigtas statyti naujasis sarkofagas.

Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą. Per pirmuosius tris mėnesius po avarijos mirė 31 žmogus. Ilgalaikio poveikio vertinimai skiriasi. Pagal vienus vertinimus ilgalaikės spinduliuotės poveikis 15 metų laikotarpiu tapo 60–80 žmonių mirties priežastimi. 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kitokio laipsnio spindulinė liga. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, tiesioginėmis avarijos aukomis galėjo tapti apie 50 žmonių. Daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos. Pasekmėms likviduoti buvo sutelktos didelės pajėgos – daugiau kaip 600 tūkst. žmonių.

AE charakteristikos

Černobylio AE (51°23′22″ š. pl. 30°05′59″ r. ilg. / 51.38944°š. pl. 30.09972°r. ilg. / 51.38944; 30.09972) stovi šiaurės Ukrainoje, už 3 km nuo Pripetės miesto, už 18 km nuo Černobylio, 16 km nuo Baltarusijos sienos ir už 110 km nuo Kijevo.

Iki Černobylio AE avarijos veikė keturi blokai su reaktoriais „RBMK-1000“ (rus. РБМК-1000) (kanalinio tipo didelės galios reaktorius), kurių kiekvieno elektrinė galia 1000 MW (šiluminė galia – 3200 MW). Dar du analogiški blokai buvo statomi. Černobylio AE gamino apytiksliai dešimtadalį UTSR energijos.

Černobylio AE visiškai sustabdyta 2000 m. gruodžio 15 d.

Avarija

1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Bloko pastatas iš dalies sugriuvo, žuvo du žmonės – pagrindinių cirkuliacinių siurblių operatorius Valerijus Hodemčiukas (kūnas nerastas, užverstas dviem 130 t svorio būgninių separatorių nuolaužomis) ir Vladimiras Šašenokas (nuo stuburo lūžio ir daugybinių nudegimų balandžio 26 d. 6.00 val. mirė Pripetės medicinos punkte Nr. 126). Įvairiose patalpose ir ant stogo kilo gaisras. Sprogimo vietoje susiliejo likučiai, išsilydžiusio metalo, smėlio, betono ir kuro fragmentų mišinys nutekėjo į patalpą po reaktoriumi. Avarijos metu į aplinką pasklido radioaktyviųjų medžiagų, tarp kurių buvo urano, plutonio, (pusėjimo trukmė – 8 dienos), (pusėjimo trukmė – 2 metai), (pusėjimo trukmė – 30 metų), (pusėjimo trukmė – 28 metai) izotopų.

Įvykių chronologija

Avarijos kontekstas – turbogeneratoriaus eksperimentas

Černobylio AE apylinkės fotografuotos iš stoties „Mir“, 1997 m. balandžio 27 d.

Černobylio AE ketvirtąjį bloką buvo numatyta sustabdyti planiniams remonto darbams. Paprastai tokių darbų metu atliekami įvairūs įrangos bandymai – tiek reglamentuoti, tiek nestandartiniai, – vykdomi pagal atskirą programą. Prieš avariją buvo numatyta atlikti „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymą, kurį generalinis projektuotojas („Hidroprojekto“ institutas) pasiūlė kaip papildomą avarinio elektros tiekimo sistemą. „Inercijos“ režimas būtų leidęs išnaudoti kinetinę rotoriaus energiją, kuri aprūpintų maitinančiuosius ir pagrindinius cirkuliacinius siurblius dingus elektros maitinimui elektrinėje. Šis režimas nebuvo ištobulintas arba nebuvo išbandytas atominėse elektrinėse su RBMK reaktoriais. Tai buvo jau ketvirtasis režimo bandymas, atliktas Černobylio AE. Pirmasis bandymas, įvykęs 1982 m., parodė, kad įtampa krenta greičiau, nei buvo planuojama. Kiti bandymai, atlikti patobulinus turbogeneratorių, įvyko 1983, 1984 ir 1985 m., bet taip pat baigėsi nesėkmingai. Bandymai turėjo vykti 1986 m. balandžio 25 d., esant 700–1000 (šiluminių) MW galiai, 22–31 % didžiausios galios.

1986 m. balandžio 25 d.

• 01.06 val. Energobloko galios mažinimo pradžia (operatyvinis reaktyvumo rezervas (ORR) – 31 strypas).
• 03.47 val. Likus maždaug parai iki avarijos šiluminė reaktoriaus galia buvo sumažinta ir stabilizuota esant maždaug 50 % (1600 MW). Pagal programą buvo atjungta avarinė reaktoriaus aušinimo sistema. Tolimesnį galios mažinimą uždraudė „Kijevenergo“ dispečeris.
• 07.10 val. ORR buvo 13,2 strypai.
• 13.05 val. Iš tinklo buvo atjungtas turbogeneratorius TG-7 (pirmasis iš dviejų energobloko TG).
• 14.00 val. Reaktoriaus avarinio aušinimo sistema (RAAS) buvo atjungta nuo cirkuliacinio kontūro. „Kievenergo“ dispečerio prašymu bandymas atidėtas. RAAS liko atjungta, reaktorius toliau veikė 1600 MW šilumine galia.
• 15.20 – 23.10 val. Pradėtas energobloko paruošimas bandymams. Galia buvo toliau mažinama. Šiluminė reaktoriaus galia sumažinta iki 720 MW, tolygus energobloko nukrovimas tęsėsi.
• 23.10 val. Dispečeris draudimą atšaukė. Ilgą laiką reaktoriui veikiant 1600 MW galia susidarė nepastovūs . Balandžio 25 d. apsinuodijimo pikas buvo praėjęs, o reaktoriuje prasidėjo atvirkštinis procesas. Iki tol, kol buvo gautas leidimas toliau mažinti galią, išaugo iki pradinės vertės ir augo toliau. Toliau mažinant galią reaktoriuje vėl prasidėjo nuodijimosi procesas.
• Maždaug dviejų valandų laikotarpiu reaktoriaus galia buvo sumažinta iki programoje numatyto lygio (apie 700 šiluminių MW), o po to dėl nenustatytos priežasties iki – 500 MW.
• 23:59 pamaina Nr. 4 baigė darbą.

1986 m. balandžio 26 d.

• 00.00 val. Pasikeitė reaktoriaus valdymo pamaina – darbą pradėjo pamaina Nr. 5. Bloko valdymo patalpoje iš viso buvo 11 (ar net 15) žmonių:
  • Anatolijus Stepanovičius Diatlovas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas eksploatacijai;
  • Aleksandras Fidorovičius Akimovas, pamainos Nr. 4 viršininkas;
  • Leonidas Fiodorovičius Toptunovas, reaktoriaus vyresnysis inžinierius, valdė kairįjį pultą, t. y. reaktorių;
  • Borisas Stoliarčukas, vyresnysis bloko inžinierius, valdė dešinį pultą, t. y. tiekimą;
  • Igoris Kiršenbaumas, turbinų valdymo vyresnysis inžinierius, valdė centrinį pultą, t. y. du turbogeneratorius;
  • Sergejus Kazinas;
  • Jurijus Tregubas, pamainos Nr. 3 viršininkas;
  • S. Razinas;
  • Razimas Davletbajevas;
  • Viktoras Proskuriakovas;
  • Aleksandras Kudriavcevas;
  • ir galbūt dar keli.

• 00.28 val. Pereinant nuo vietinio automatinio reguliatoriaus prie automatinio bendrosios galios reguliatoriaus, operatorius nesugebėjo išlaikyti nustatytos reaktoriaus galios ir galia dingo (šiluminė nukrito iki 30 MW, neutroninė – iki nulio). Personalas, buvęs kontrolės patalpoje, nusprendė atstatyti reaktoriaus galią ir (ištraukdami apsauginius reaktoriaus strypus) po kelių minučių pasiekė jos augimą, o vėliau 160–200 (šiluminių) MW stabilumą. Tuo metu operatyvinė reaktyvumo atsarga nuolat krito dėl besitęsiančio apsinuodijimo. Rankinio valdymo strypai toliau buvo ištraukinėjami.
• Pasiekus 200 MW šiluminę galią buvo išjungti papildomi pagrindiniai cirkuliaciniai siurbliai, dirbančių siurblių kiekis sumažintas iki aštuonių. Pagal bandymų programą keturi iš jų kartu su dviem papildomais dirbančiais maitinimo siurbliais eksperimento metu turėjo sudaryti apkrovą laisvai besisukančiai generatoriaus turbinai. Papildomas šilumnešio srauto padidinimas reaktoriuje lėmė garų susidarymo mažėjimą. Be to, ganėtinai šalto geriamojo vandens sąnaudos išliko nedidelės, atitinkančios 200 MW galią, o tai lėmė temperatūros, kuri artėjo prie virimo temperatūros, pakilimą įtekėjimo į aktyvią zoną taške.
• 00.39.32 '- 00.43.35' val. Laikydamasis eksperimento programos personalas blokavo dviejų turbogeneratorių sustojimo avarinės saugos signalą.
• 00.41 – 01.16 val. TG-8 atjungtas nuo tinklo, kad būtų pamatuotos tuščiosios eigos vibracinės charakteristikos (tai antrasis TG, ketvirtame energobloke)
• 01.03 val. Šiluminė reaktoriaus galia buvo padidinta iki 200 MW ir stabilizuota (A.Diatlovo sprendimu buvo nuspręsta atlikti bandymą šia galia)
• 01.03 val. Papildomai prie veikiančių šešių GCN siurblių, įjungtas ir septintasis siurblys.
• 01.07 val. Įjungtas aštuntasis GCN (paskutinis iš užtikrinančių vandens cirkuliaciją reaktoriuje).
• 01.09 val. Vandens sunaudojimas buvo staigiai sumažintas iki 90 t/h dešinėje pusėje ir iki 180 t/h kairėje, kai bendras srautas kontūre buvo 5600–5800 t/h. Dėl to GCN temperatūra įsiurbimo metu buvo 280 laipsnių Celsijaus.
• 01.22.30 val. Reaktoriaus valdymo kompiuterinė sistema „Skala“ užrašė reaktoriaus parametrus magnetinėje juostoje.
• 01.23.04 val. Prasidėjo eksperimentas. Uždaryti turbinos TG-8 uždarymo ir valdymo vožtuvai; pradėjo suktis keturi GCN siurbliai. Sumažėjus siurblių, kurie prijungti prie laisva eiga besisukančio generatoriaus, sūkiams ir esant teigiamam , reaktorius turėjo tendenciją didėjančiai galiai, bet beveik viso eksperimento metu tai neatrodė pavojinga.
• 01.23.10 val. Paspaustas maksimalios projektinės avarijos (MPA) mygtukas, specialiai sumontuotas bandymams, siekiant imituoti MPA signalą.
• 01.23.38 val. Kaip manyta sėkmingai užbaigus turbinų eksperimentą ir, kaip rašoma A.Diatlovo prisiminimų knygoje, ramioje emocinėje aplinkoje, be jokių pavojaus ženklų, paspaudus operatoriaus pulto mygtuką (ne dėl pavojaus, bet normalaus išjungimo tikslu), užregistruotas avarinės apsaugos signalas „AZ-5“. Apsauginiai strypai pradėjo judėti į aktyvią zoną, tačiau dėl netinkamos konstrukcijos ir dėl sumažėjusios operatyvinės reaktyvumo atsargos reaktorius nebuvo sustabdytas. Po 1–2 sek. buvo įrašytas pranešimo fragmentas, panašus į pakartotinį „AZ-5“ signalą. Per keletą kitų sekundžių buvo užregistruoti skirtingi signalai, liudijantys staigų galios kilimą, o vėliau registruojamosios sistemos sugedo.
• 01.23.47-50 val. Skirtingų liudininkų teigimu, įvyko nuo vieno iki keleto stiprių smūgių (daugelis liudininkų nurodė du vienas už kitą stipresnius sprogimus). Nuo 1.23.47 iki 1.23.50 val. reaktorius buvo visiškai sunaikintas.

Tyrimų grupės ir komisijos

Dėl išeitinių duomenų neprieinamumo, slaptumo atmosferos TSRS, resursų tyrimams trūkumo bei kitų aplinkybių atrodo, kad nė viena tyrimų grupė nepriėjo prie visiškai aiškių išvadų, kurias būtų galima patvirtinti eksperimentiškai, todėl avariją viena po kitos tyrė gana daug komisijų ir kuo vėliau po įvykio, tuo tyrimai darėsi vis sunkesni, nes aplinkybės užsimiršo, o, be to, natūraliai mirė įvykių liudininkai.

KGB tyrimas

Pirmieji avariją „pėdoms neataušus“ ištyrė „kompetentingi organai“, t. y. Ukrainos KGB. Jie atvyko 20 min. po avarijos ir jau 2:00 val raportavo savo viršininkams apie situaciją. Vėliau KGB iš viso apklausė 48 liudininkus ir padarė išvadą, kad dėl avarijos „kaltas personalas“ ir daugiau prie šio klausimo nebegrįžo.

Laikinoji B.Ščerbinos komisija

Ši darbo grupė atvyko 26 d. apie pietus, jai vadovavo Borisas Ščerbina. Pradžioje komisija aiškinosi avarijos priežastis, tačiau pamačiusi kolosalias likvidavimo darbų apimtis, greitai pavirto organizaciniu štabu ir priežasčių tyrimą nustūmė į antrąjį planą.

Valstybinė A. Meškovo komisija

Katastrofos priežastims išaiškinti 1986 metais buvo suburta TSRS valstybinė komisija. Jai vadovavo A. G. Meškovas. Ji pagrindinę atsakomybę dėl įvykusios katastrofos priskyrė operatyviniam personalui ir Černobylio AE valdžiai. TATENA subūrė savo konsultacinę grupę, žinomą kaip „Tarptautinė branduolinio saugumo konsultavimo grupė“ (angl. INSAG; International Nuclear Safety Advisory Group), kuri remdamasi Tarybų Sąjungos pateikta medžiaga ir žodiniais specialistų pareiškimais (tarybinių specialistų delegacijai vadovavo Valerijus Legasovas – Kurčiatovo instituto direktoriaus pirmasis pavaduotojas), pateiktais 1986 m. ataskaitose, taip pat iš esmės pritarė šiai nuomonei. Teigta, kad avarija įvyko dėl mažai tikėtinos virtinės taisyklių ir reglamentų pažeidimų, kuriuos padarė eksploatacinis personalas, o katastrofiškos pasekmės įvyko dėl to, kad reaktorius veikė nereglamentuotu darbo režimu.

Šiurkštūs Černobylio AE eksploatacijos taisyklių pažeidimai, padaryti elektrinės personalo, remiantis šiuo požiūriu yra tokie:

• eksperimentas vykdytas „bet kokia kaina“, nepaisant to, kad pasikeitė reaktoriaus būklė;
• veikiančių technologinių apsauginių įtaisų, kurie būtų sustabdę reaktorių dar iki tol, kol jis nepradėjo veikti pavojingu režimu, išjungimas;
• Černobylio AE vadovybės nutylėjimas apie avarijos mastą pirmosiomis dienomis po avarijos.

Energetikos ministerijos G.Šašarino komisija

Pagrindinė avarijos priežastimi įvardinta iš esmės neteisinga reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcija ir teigiamas garinio reaktyvumo koeficientas. Komisijai vadovavo G. A. Šašarinas.

Valstybinė N. Šteinbergo komisija

1991 m. TSRS „Gosatomnadzoro“ komisija (ją daugiausia sudarė atominių elektrinių eksploatatoriai), kuriai vadovavo Nikolajus Šteinbergas, iš naujo išnagrinėjo avarijos priežastis ir pateikė išvadas, kuriose nurodyta, jog „Černobylio avarija, prasidėjusi dėl operatyvinio personalo veiksmų, išaugo iki jiems neadekvataus katastrofiško masto, kuriam padarė įtaką nepatikimos reaktoriaus konstrukcijos“ (, p. 35). Be to, komisija išanalizavo avarijos metu galiojusius normatyvinius dokumentus ir nepatvirtino kai kurių anksčiau elektrinės personalui pateiktų kaltinimų.

Papildanti INSAG-7 ataskaita

1993 m. INSAG publikavo papildomą ataskaitą, atnaujindama „tą INSAG-1 ataskaitos dalį, kurioje pagrindinis dėmesys skirtas avarijos priežastims“ ir skirdama daugiau dėmesio rimtoms reaktoriaus konstrukcijos problemoms. Ji daugiausia grindžiama TSRS „Gosatomnadzoro“ duomenimis ir TSRS ekspertų grupės darbuotojų ataskaita (šios dvi ataskaitos įtrauktos į priedus), taip pat naujais duomenimis, gautais modeliuojant avariją. Daugelis 1986 m. ataskaitos išvadų buvo pripažintos neteisingomis, buvo peržiūrėtos „kai kurios scenarijaus detalės, pateiktos INSAG-1“, taip pat pakeistos kai kurios „svarbios išvados“. Atnaujintoje ataskaitoje labiausiai tikėtina avarijos priežastimi įvardytos rektoriaus projekto ir konstrukcijos klaidos. Buvo pripažinta, jog šios konstrukcinės ypatybės padarė didžiausią įtaką avarijos eigai ir jos pasekmėms (, p. 17–19).

INSAG-7 nuomone, pagrindiniai veiksniai, kurie padarė didžiausią įtaką avarijai, yra šie (, p. 29–31):

• reaktorius neatitiko saugumo reikalavimų ir turėjo pavojingus konstrukcinius ypatumus;
• prasta eksploatacijos reglamento, saugumo dalies kokybė;
• neefektyvi valdymo ir priežiūros sauga branduolinėje energetikoje, bendra branduolinio saugumo kultūros stoka tiek nacionaliniu, tiek vietiniu lygmeniu;
• efektyvios saugos informacijos mainų stoka tiek tarp operatorių, tiek tarp operatorių ir projektuotojų, personalas nebuvo pakankamai supažindintas su saugumui įtakos turinčiomis elektrinės funkcijomis;
• personalas padarė daug klaidų ir pažeidė galiojančias instrukcijas bei bandymų programą.

Iš tiesų INSAG-7 gana atsargiai suformulavo savo išvadas apie avarijos priežastis. Pavyzdžiui, vertindama skirtingus scenarijus (, p. 17–19) INSAG pažymėjo, kad „daugumoje analogiškų tyrimų avarijos mastas priklauso nuo valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcijos trūkumų, susijusių su fizikinėmis projekto charakteristikomis“ ir nepareiškė savo nuomonės kalbėdama apie „kitus iššūkius aptarnaujančiam personalui. INSAG teigė, jog bet kuris iš personalo narių galėtų sukelti tokį įvykį, kaip, pavyzdžiui, „siurblio išsijungimą ar “ arba „kuro kanalų gedimą“, dėl ko galėtų įvykti panaši ar beveik identiška avarija“. Buvo užduotas retorinis klausimas: „Ar turi kokią nors reikšmę tai, koks būtent trūkumas yra reali priežastis, jei bet kuris iš tokių trūkumų potencialiai galėtų būti lemiančiu faktoriumi?“. Peržiūrėdama reaktoriaus konstrukciją (, p. 17–19), INSAG pripažino, kad „valdymo ir apsaugos sistemos strypų ištraukimas kritiniu bandymo metu… tikriausiai buvo svarbiausias avariją sukėlęs veiksnys“ ir pažymėjo, kad „šiuo atveju avarijos pasekmės buvo abejotinų reglamentų ir procedūrų taikymas bei dėl to įvykęs dviejų rimtų projektinių strypų konstrukcijos defektų ir teigiamo reaktyvumo ryšio derinys“. INSAG taip pat teigė, jog „jai nebuvo panašu, kad faktinę reikšmę turėjo tai, kad teigiamas reaktyvumas avariniu režimu buvo paskutinis įvykis, nulėmęs reaktoriaus sunaikinimą. Svarbu tik tai, kad toks trūkumas egzistavo ir galėjo būti avarijos priežastimi“. INSAG labiau nagrinėjo ne priežastis, o veiksnius, kurie darė įtaką avarijos eigai. Pavyzdžiui, avarijos priežastis išvadose (, p. 29–31) buvo suformuluota taip: „Iki galo neaišku, kas sukėlė galios didėjimą, kuris sunaikino Černobylio AE reaktorių. Tam tikras teigiamas reaktyvumas darė neabejotiną įtaką garų kiekio didėjimui mažėjant šilumnešio sąnaudoms. Papildomo teigiamo reaktyvumo padidinimas atliekant bandymą visiškai panardinus ištrauktus valdymo ir apsaugos sistemos strypus tikriausiai buvo lemiamas avarijos veiksnys“.

Konkrečios priežastys

Reaktoriaus trūkumai

Reaktorius RBMK-1000 turėjo nemažai konstrukcinių trūkumų ir 1986 m. balandį turėjo dešimtis pažeidimų ir nukrypimų nuo galiojančių branduolinės saugos taisyklių. Du iš šių trūkumų padarė tiesioginę įtaką, kad įvyktų avarija. Tai teigiamas grįžtamasis ryšys tarp galios ir reaktyvumo, atsiradęs tam tikrais reaktoriaus veikimo režimais, ir vadinamasis galutinis efektas, atsiradęs tam tikromis eksploatacijos sąlygomis. Šie trūkumai nebuvo tinkamai išnagrinėti projektinėje ir eksploatacinėje dokumentacijoje. Tai padarė didelę įtaką eksploatuojančio personalo klaidingiems veiksmams ir dėl to susidarė avarinės sąlygos. Po avarijos skubos tvarka buvo imtasi priemonių (pirmosios jau 1986 m. gegužę) šiems trūkumams šalinti.

Teigiamas garinio reaktyvumo koeficientas

Reaktoriaus veikimo metu per aktyviąją zoną teka vanduo, naudojamas kaip šilumnešis, tuo pat metu atliekantis neutronų sugėrimo ir lėtinimo funkciją, kuri turi didelę įtaką reaktyvumui. Reaktoriaus viduje jis verda ir iš dalies virsta garais, kurie blogiau nei vanduo (tūrio vienetui) atlieka sugėrimą ir lėtinimą. Reaktorius buvo suprojektuotas taip, kad garinis reaktyvumo koeficientas būtų teigiamas, tai yra garų susidarymo intensyvumo didinimas skatino teigiamo reaktyvumo išlaisvinimą (kuris savo ruožtu skatino reaktoriaus galios didėjimą). Sąlygomis, kuriomis eksperimento metu veikė energetinis blokas, teigiamo garinio koeficiento įtaka nebuvo kompensuojama kitų reaktyvumą skatinusių reiškinių, todėl reaktorius turėjo teigiamą greitą (, p. 4). Tai reiškia, kad veikė  – galios augimas skatino tokius aktyvios zonos procesus, kurie lėmė dar didesnį galios augimą. Tai darė reaktorių nestabiliu ir pavojingu. Be to, operatoriai nebuvo informuoti apie tai, kad esant mažai galiai gali atsirasti teigiamas grįžtamasis ryšys (, p. 45–47).

Antgalių efektas, arba koncevoj effekt

Ši problema RBMK reaktoriuje atsirado dėl netinkamos valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcijos, galiausiai buvo pripažinta kaip projekto klaida ir atitinkamai kaip viena iš avarijos priežasčių. Efekto esmė ta, kad tam tikromis sąlygomis, strypui patekus į aktyviąją zoną, pastebimas teigiamas reaktyvumas (kurio neturėtų būti) vietoje neigiamo. Strypų konstrukciją sudaro dvi sekcijos: sugėrikliai (), besitęsiantys per visą aktyvios zonos aukštį, ir išstūmikliai (grafitas), iš dalies išstumiantys vandenį iš reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanalo visiškai pašalinus sugėriklį. Šis efektas galėjo atsirasti dėl to, kad reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos strypai, esantys aukščiausiame taške, apačioje palieka septynių metrų vandens stulpą, kurio viduryje yra penkių metrų ilgio grafitinis išstūmiklis. Taip reaktoriaus aktyviojoje zonoje lieka penkių metrų ilgio grafitinis išstūmiklis ir po strypu, esančiu pačiame aukščiausiame taške, reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanale lieka vandens stulpas. Strypams judant žemyn ir mažėjant vandens stulpui, grafitas, kuris blogiau nei vanduo sugeria neutronus, išprovokavo teigiamą reaktyvumą.

Strypams panyrant į aktyvią reaktoriaus zoną, apatinėje dalyje išstumiamas vanduo, bet tuo pat metu viršutinėje dalyje grafitą (išstūmiklis) keičia boro karbidas (sugėriklis), o tai sukelia neigiamą reaktyvumą. Kieno persvara ir kokio ženklo bus suminis reaktyvumas, priklauso nuo neutronų lauko formos ir jo pastovumo (judant strypams). O tai savo ruožtu priklauso nuo daugelio reaktoriaus pradinės būsenos veiksnių.

Visiškam galutinio efekto atsiradimui (esant pakankamai dideliam reaktyvumui) būtinas gana retas pradinių sąlygų derinys.

Nepriklausomi Černobylio avarijos duomenų tyrimai, atlikti skirtingose organizacijose, skirtingu metu ir panaudojus skirtingus matematinius modelius, parodė, kad tokios sąlygos egzistavo mygtuko „AZ-5“ paspaudimo metu, 1.23.39 val. Vadinasi, suveikusi avarinė apsauga „AZ-5“ dėl antgalių efekto galėjo būti pirminis 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE įvykusios avarijos įvykis (, p. 81). Galutinio efekto egzistavimas buvo aptiktas 1983 m., Ignalinos AE pirmojo bloko ir Černobylio AE ketvirtojo bloko fizinių paleidimų metu (, p. 54). Pagrindiniai projektuotojai išsiuntė apie tai informuojančius laiškus AE ir visoms suinteresuotoms organizacijoms. Į didžiausius aptikto efekto pavojus dėmesį atkreipė mokslinių vadovų organizacijos, kurios pasiūlė įvairių priemonių jiems pašalinti ir neutralizuoti, taip pat atlikti ir kruopštų tyrimą. Visgi šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti ir nėra jokių pranešimų, kad buvo atliekami kokie nors tyrimai, taip pat nežinoma, ar AE personalas žinojo apie galutinį efektą.

Operatorių klaidos

Pasirengimo eksperimentui ir jo metu eksploatacinis personalas padarė keletą pažeidimų ir klaidų. Iš pradžių buvo tvirtinama, kad būtent šie veiksmai tapo pagrindine avarijos priežastimi. Vėliau šis požiūris buvo patikslintas ir nustatyta, kad dauguma iš nurodytų veiksmų nelaikomi pažeidimais arba jie neturėjo įtakos avarijos eigai (, p. 22–23). Vadinasi, reaktoriaus darbo režimas, esant žemesnei nei 700 MW galiai, nebuvo draudžiamas pagal tuo metu galiojusį reglamentą, kaip buvo tvirtinama anksčiau, nors ir buvo eksploatacijos pažeidimas bei vienas iš avariją sukėlusių veiksnių. Be to, tai buvo nukrypimas nuo patvirtintos bandymo programos. Lygiai taip pat visų aštuonių pagrindinių cirkuliacinių siurblių įjungimas nebuvo draudžiamas eksploatacijos dokumentacijoje. Taisyklių pažeidimu galima laikyti nebent pagrindinių cirkuliacinių siurblių srauto perteklių, bet tai kavitacijai (kuri, kaip manoma, buvo viena iš avarijos priežasčių) įtakos neturėjo. Reaktoriaus avarinės aušinimo sistemos atjungimas buvo leidžiamas atsižvelgiant į patvirtintas sąlygas. Sistema buvo užblokuota pagal patvirtintą bandymo programą, gavus būtiną vyriausiojo inžinieriaus sutikimą. Įtakos avarijos eigai tai neturėjo: tuo metu, kai avarinė reaktoriaus aušinimo sistema galėjo suveikti, aktyvi zona jau buvo sunaikinta. Reaktoriaus apsaugos blokavimas, gavus sustojusių dviejų turbogeneratorių signalą, buvo ne tik toleruojamas, bet ir priešingai – buvo nurodyta apkrauti energetinį bloką prieš jį sustabdant (, p. 90).

Taigi išvardyti veiksniai nebuvo eksploatacijos reglamento pažeidimas; be to, pareikšta pagrįstų abejonių, kad jie būtų padarę kokią nors įtaką avarijai sąlygomis, kurios buvo susidariusios prieš jiems įvykstant (, p. 78). Taip pat pripažinta, kad „operacijos su nustatytomis reikšmėmis ir atjungtomis technologinėmis apsaugos bei blokavimo priemonėmis nebuvo avarijos priežastis, neturėjo įtakos jos mastui. Šie veiksmai neturėjo jokio ryšio su avarinėmis paties reaktoriaus apsaugos priemonėmis (pagal galios lygį, pagal jos kilimo greitį), kurių personalas nebuvo išjungęs“ (, p. 92). Šio reglamento pažeidimas buvo tik nenustatyta vandens lygio separatoriaus būgne apsauga (nuo 1100 mm iki 600 mm), o ne garų slėgio pakeitimo nustatymas (nuo 55 kg/cm² iki 50 kg/cm²).

Reglamento pažeidimas, padaręs didelę įtaką avarijos atsiradimui ir eigai, be abejo, buvo reaktoriaus darbas esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai. Tačiau neįrodyta, kad avarija negalėjo įvykti be šio pažeidimo (, p. 17–19).

Neatsižvelgiant į tai, kokius būtent reglamento pažeidimus padarė eksploatacijos personalas ir kokią įtaką jie padarė avarijos atsiradimui ir eigai, personalas palaikė reaktoriaus darbą pavojingu režimu. Reaktoriaus darbas esant mažai galiai su padidintu šilumnešio srautu ir esant mažai operatyvinei atsargai buvo klaida (, p. 121), nepaisant to, kaip šie režimai buvo pateikti eksploatacijos reglamente ir ar reaktoriuje buvo konstrukcinių klaidų (, p. 29–31).

Operatyvinės reaktyvumo atsargos vaidmuo

Valdomų strypų panardinimo gylis (centimetrais) 1.22.30 val. (, p. 130)

Nagrinėjant Černobylio AE avarijos eigą, didelis dėmesys skirtas operatyvinei reaktyvumo atsargai. Tai teigiamas reaktyvumas, kurį reaktorius pasiektų visiškai ištraukus valdymo ir apsaugos sistemos strypus. Reaktoriui veikiant pastovia galia, šį reaktyvumą visada kompensuoja (iki nulio) neigiamas reaktyvumas, kurį sukelia valdymo ir apsaugos sistemos strypai. Didelis kiekis operatyvinės reaktyvumo atsargos reiškia „padidintą“ dalį perteklinio branduolinio kuro (urano-235), kuris sunaudojamas šiam neigiamam reaktyvumui kompensuoti, užuot tą patį uraną-235 panaudojus energijos dalijimui ir gamybai. Be to, padidėjusi operatyvinė reaktyvumo atsarga potencialiai didina pavojų, nes tai reiškia pakankamai didelį reaktyvumą, kuris gali atsirasti reaktoriuje, klaidingai ištraukiant valdymo ir apsaugos sistemos strypus.

Tuo metu nedidelė operatyvinė reaktyvumo atsarga RBMK reaktoriuose darė esminę įtaką reaktoriaus saugumui. Norint palaikyti didžiausią reaktoriaus galią (tai yra nulinį reaktyvumą), esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai, reikia beveik visiškai iš aktyvios zonos ištraukti valdomus strypus. Tokia konfigūracija (su ištrauktais strypais) RBMK reaktoriuose buvo pavojinga dėl kelių priežasčių (, p. 49, 94–96):

• stiprėjo erdvinis neutronų lauko nestabilumas, tapo sudėtinga užtikrinti tolygų energijos išsiskyrimą aktyvioje zonoje;
• didėjo teigiamas garinis reaktyvumo koeficientas;
• gerokai sumažėjo avarinės apsaugos efektyvumas ir pirmosiomis sekundėmis po jos suveikimo dėl valdymo ir apsaugos valdymo strypų „galutinio efekto“ galia, užuot mažėjusi, galėjo netgi didėti.

Elektrinės personalas matyt žinojo tik pirmąją iš šių priežasčių; nei apie pavojingą garinio koeficiento didėjimą, nei apie galutinį efektą tuo metu galiojusiuose dokumentuose nieko nebuvo rašoma. Personalas nieko nežinojo apie tikruosius pavojus, kurie kyla esant mažai reaktyvumo atsargai (, p. 54).

Tarp galutinio efekto ir operatyvinės reaktyvumo atsargos atsiradimo nėra tvirto ryšio. Branduolinio pavojaus grėsmė iškyla tada, kai didelė dalis valdymo ir apsaugos sistemos strypų yra pačioje aukščiausioje padėtyje. Tai įmanoma tik esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai, tačiau tą pačią operatyvinę reaktyvumo atsargą galima pasiekti skirtingai nustačius strypus, todėl pavojingoje padėtyje atsiras skirtingas strypų kiekis (, p. 18).

Reglamente nebuvo apribotas visiškai ištrauktų strypų skaičius. Nebuvo minimi saugumui svarbūs operatyvinės reaktyvumo atsargos parametrai, personalas neatkreipė dėmesio į technologinio reglamento nurodymus, kad operatyvinė reaktyvumo atsarga yra svarbiausias parametras, nuo kurio stebėjimo priklauso avarinės apsaugos veikimo efektyvumas. Be to, projekte nebuvo numatytos tinkamos priemonės operatyvinei reaktyvumo atsargai matuoti. Nepaisant šio parametro svarbos pulte nebuvo indikatoriaus, kuris nuolat apie jį informuotų. Paprastai operatorius du kartus per valandą gaudavo išspausdintą rezultatų ataskaitą iš elektrinės kompiuterio arba pareikalaudavo realaus laiko rezultatų, gaunamų per kelias minutes. Tai yra operatyvinė reaktyvumo atsarga negalėjo būti stebima kaip realiuoju laiku valdomas parametras, nes jo skaičiavimo paklaida priklauso nuo neutronų lauko formos (, p. 85–86).

Apibendrinančios avarijos priežasčių versijos

Ukrainos atominio saugumo instituto ekspertas fizikas Borisas Gorbačiovas teigia, kad egzistuoja apie 110 versijų, kodėl sprogo ketvirtasis reaktorius, tačiau iš jų tik dvi vertos gilesnio nagrinėjimo. Šias versijas galima vadinti oficialiomis. Taip pat egzistuoja keletas alternatyvių skirtingo patikimumo versijų. Vieningos nuomonės dėl avarijos priežasčių, dėl ko sutiktų visos branduolinės fizikos ir technikos specialistų ekspertinės grupės, nėra. Avarijos tyrimo aplinkybės buvo tokios, kad (tada ir dabar) spręsti apie jos priežastis ir pasekmes tenka specialistams tų organizacijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingos už jos pasekmes, kitaip sakant – trūksta nešališkų ir kartu kompetentingų nuomonių. Esant tokiai situacijai, radikalus nuomonių skirtumas yra savaime suprantamas. Be to, natūralu, kad šiomis sąlygomis be pripažintų „autoritetingų“ versijų atsirado daug nereikšmingų, daugiausia spėliojimais, o ne faktais pagrįstų versijų.

Versijų panašumai arba sutapimai

Vienintelis dalykas, kuris sieja autoritetingas versijas, – tai bendras avarijos eigos scenarijus. Jos pagrindą sudarė nekontroliuojamas reaktoriaus galios augimas, sukėlęs branduolinio pobūdžio sprogimą. Griaunamasis avarijos lygis prasidėjo nuo to, kad perkaitus branduoliniam kurui buvo sugadintos apatinėje reaktoriaus aktyvios zonos dalyje. Tai nulėmė keleto kanalų, kuriuose yra šios kasetės, suniokojimą. Jo metu apie 7 MPa slėgiu garai išsiveržė į reaktorių, kuriame įprastai palaikomas atmosferinis slėgis (0,1 MPa). Reaktoriuje staigiai pakilo slėgis, o tai sukėlė dar daugiau žalos pačiam reaktoriui – atitrūko viršutinė apsauginė plokštė („schema-E“ arba „Elena“) su visais prie jos pritvirtintais kanalais. Reaktoriaus korpuso (karkaso) hermetiškumas, o kartu ir šilumnešio cirkuliacijos kontūras buvo pažeisti, todėl įvyko reaktoriaus aktyviosios zonos dehidratacija. 4–5 β teigiamo garinio reaktyvumo efekto reikšmė lėmė žaibišką reaktoriaus neutronų pagreitėjimą (analogišką branduoliniam sprogimui) ir visišką reaktoriaus suniokojimą su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis.

Versijų skirtumai

Versijos visiškai išsiskiria, kai pradedami nagrinėti šiam scenarijui įtakos padarę fizikiniai procesai ir avariją sukėlęs pradinis veiksnys:

• įvyko pirminis perkaitimas ir kuro kasečių suniokojimas dėl staigaus reaktoriaus galios padidėjimo jame atsiradus aukštam teigiamam reaktyvumui arba – atvirkščiai – atsiradęs teigiamas reaktyvumas buvo kuro kasečių sunaikinimo dėl kokios nors kitos priežasties pasekmė (, p. 556, 562, 581–582)?
• Avarinės apsaugos mygtuko „AZ-5“ paspaudimas prieš pat nekontroliuojamą galios augimą lėmė avarijos eigos pradžią ar „AZ-5“ mygtuko paspaudimas neturėjo jokios įtakos avarijai (, p. 578)? Ir ką tada laikyti pirminiu įvykiu: turbinos inercijos bandymo pradžią (, p. 73) ar reaktoriaus nestabdymą nukritus reaktoriaus galiai, likus 50 min. iki avarijos (apie pusę pirmos nakties) (, p. 547)?

Be šių esminių skirtumų, versijos gali skirtis kai kuriomis avarijos galutinės fazės (reaktoriaus sprogimo) eigos detalėmis.

Iš pagrindinių ekspertų grupių pripažintų avarijos versijų (, p. 17—19) daugmaž peržiūrėtos buvo tos, kuriose avarijos procesas prasidėjo nuo greito nekontroliuojamo galios augimo, po kurio buvo sunaikintos branduolinio kuro kasetės. Labiausiai tikėtina laikoma versija (, p. 17), pagal kurią „avarijos pradžią lėmė „AZ-5“ mygtuko paspaudimas esant sąlygoms, kurios susidarė „RBMK-1000“ reaktoriuje nukritus galiai ir pakeltiems rankinio valdymo strypams viršijus leistiną minimalų kiekį“ (, p. 97). Esant galutiniam efektui, kai reaktyvumo koeficientas yra +5 β, susidarius tokiai reaktoriaus būklei avarinė apsauga, užuot išjungusi reaktorių, turi pradėti avarinį pirmiau aprašyto scenarijaus procesą. Įvairių tyrėjų grupių skirtingu metu atlikti skaičiavimai parodė tokių įvykių galimybę. Netiesiogiai patvirtinama ir tai, kad susidarius žaibiškam reaktoriaus neutronų „pagreičiui“ dėl operatoriaus „pavėluoto“ mygtuko „AZ-5“ paspaudimo signalas į avarinę stotį būtų buvęs išsiųstas automatiškai: viršijus dvigubos galios laikotarpį, viršijus maksimalų galios lygį ir t. t. Tokie įvykiai turėjo sąlygoti reaktoriaus sprogimą, o apsauginės automatikos kontrolė privalėjo būti įjungta ir būtų buvusi gerokai spartesnė nei operatoriaus reakcija. Visgi pripažinta, kad pirmasis avarinės apsaugos signalas buvo pasiųstas operatoriui paspaudus „AZ-5“ mygtuką, kuris naudojamas reaktoriui išjungti esant bet kokioms avarinėms ir normalioms sąlygoms. Būtent šiuo mygtuku (tiksliau – po patobulinimo, jau pasukama rankenėle) 2000 m. gruodžio 15 d. buvo sustabdytas 3-iasis Černobylio AE blokas.

Kontrolės sistemos DREG įrašai ir liudininkų parodymai patvirtina šią versiją. Tačiau ne visi su tuo sutinka: tam tikri Energetikos mokslinių tyrimų ir konstrukcijų instituto skaičiavimai tokią galimybę paneigia.

Vyriausiasis konstruktorius pateikė kitokias pradinio nekontroliuojamo galios augimo versijas, kuriose to priežastis yra ne reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos darbas, o išorinio priverstinės daugkartinės cirkuliacijos kontūro sąlygos, kurias sukėlė eksploatacijos personalo veiksmai. Pradiniai avarijos įvykiai šiuo atveju galėtų būti:

• pagrindinio cirkuliacinio siurblio kavitacija, dėl kurios išsijungė pagrindinis cirkuliacinis siurblys ir suintensyvėjo garų išsiskyrimo procesas su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu;

• reaktoriaus kanalų uždaromųjų-reguliuojamųjų kavitacija, dėl kurios į aktyviąją zoną pateko papildomas garų kiekis su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu;

• pagrindinio cirkuliacinio siurblio apsauginių įtaisų atsijungimas, dėl to suintensyvėjo garų išsiskyrimo procesas su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu.

Kavitacijos versijos grindžiamos skaičiavimų tyrimais, atliktais Energetikos mokslinių tyrimų ir konstrukcijų institute, bet šių skaičiavimų autorių teigimu, „išsamūs kavitacijos reiškinių tyrimai nebuvo atliekami“ (, p. 561). Pagrindinių cirkuliacinių siurblių atsijungimo versija, kaip avarijos atsiradimo priežastis, nepatvirtinta užregistruotais kontrolės sistemos DREG duomenimis (, p. 64—66). Be to, visos trys versijos yra kritikuojamos dėl to, kad iš esmės kalbama ne apie pradinius avarijos įvykius, o apie faktorius, prisidėjusius prie avarijos atsiradimo. Versijai patvirtinti nėra atlikta pakankamai kilusią avariją modeliuojančių skaičiavimų (, p. 84).

Taip pat egzistuoja skirtingos galutinės avarijos fazės, dėl kurios sprogo reaktorius, versijos.

Vandenilio sprogimas

Spėjama, kad reaktorių sunaikinęs sprogimas buvo cheminio pobūdžio, tai yra sprogo vandenilis, kuris reaktoriuje susidarė dėl aukštos temperatūros, pakilusios dėl ir daugelio kitų procesų. Aleksejus Fatachovas teigia, kad vandenilis susikaupė virš reaktoriaus, reaktoriaus salėje ir sprogo pastato sienos ir lubos analogiškai kaip Fukušimos vandenilio sprogimų atveju.

Garų sprogimas

Pagal kitą versiją sprogimą sukėlė tik garai. Pagal šią versiją viską suniokojo iš šachtos išsiveržęs garų srautas, kurio didelę dalį sudarė grafitas ir branduolinis kuras. Pirotechniniai efektai „skriejančių išsilydžiusių ir karštų fragmentų fejerverkų“ pavidalu buvo „atsiradusių cirkonio garų ir kitų cheminių egzoterminių reakcijų“ rezultatas.

Branduolinis sprogimas (K. Čečerovo versija)

Pagal K. Čečerovo pasiūlytą versiją sprogimas buvo branduolinio pobūdžio ir įvyko ne reaktoriaus šachtoje, o reaktoriaus salėje, kurioje aktyvi zona kartu su reaktoriaus gaubtu buvo išsviesta garų, išsiveržusių iš nutrauktų vožtuvų. Ši versija gerai dera su reaktoriaus pastato statybinių konstrukcijų sunaikinimo pobūdžiu ir pastebimais reaktoriaus šachtos pažeidimais, nustatytais vyriausiojo konstruktoriaus versijoje (, p. 577). Pradžioje versija buvo pasiūlyta tam, kad paaiškintų branduolinio kuro nebuvimą reaktoriaus šachtoje, patalpose po juo ir kitur (esančio kuro kiekis įvertintas ne daugiau 10 %). Visgi tolimesni tyrimai ir vertinimai leidžia manyti, kad virš sugriauto reaktoriaus pastatyto „sarkofago“ viduje yra apie 95 % branduolinio kuro.

Alternatyvios versijos

Černobylio avarijos priežasčių neįmanoma suprasti nežinant branduolinių reaktorių veikimo fizikos subtilybių ir atominių elektrinių blokų su reaktoriais „RBMK-1000“ veikimo technologijos. Tuo metu pirminiai avarijos duomenys nebuvo žinomi plačiajai specialistų bendruomenei. Tokiomis sąlygomis, be ekspertų grupių pateiktų versijų, atsirado daug kitų, nereikalaujančių didelio gilinimosi, versijų. Pirmiausia tai versijos, pateiktos kitų mokslo ir technikos sričių specialistų. Visose šiose hipotezėse avarija įvyko dėl visiškai kitų fizikinių procesų nei tie, kuriais grindžiamas atominės elektrinės darbas, tačiau gerai žinomų autoriams pagal jų profesinę veiklą.

Lokalaus žemės drebėjimo versija

Plačiai paplito versija, kurią pateikė Rusijos mokslų akademijos G. Gamburcevo Žemės fizikos instituto darbuotojas E. Barkovskis. Pagal ją avarija įvyko dėl lokalaus žemės drebėjimo. Tokios prielaidos pagrindu laikomas seisminis smūgis, užfiksuotas Černobylio AE apylinkėse maždaug tuo metu, kai įvyko avarija. Šios versijos šalininkai tikina, kad smūgis buvo užfiksuotas prieš sprogimą, o ne sprogimo metu (šis teiginys diskutuotinas), o stipri vibracija prieš katastrofą galėjo būti sukelta ne procesų reaktoriaus viduje, o žemės drebėjimo. Manoma, kad šalia esantis trečiasis blokas nenukentėjo, nes bandymai vyko tik ketvirtajame bloke. Černobylio AE darbuotojai, buvę kituose blokuose, jokios vibracijos nepajautė.

Dirbtinio kamuolinio žaibo versija

Pagal kitą versiją, išsakytą Rusijos mokslų akademijos informatikos problemų instituto darbuotojo V. Torčigino, sprogimo priežastis galėjo būti dirbtinis kamuolinis žaibas, atsiradęs 1.23.04 val. atliekant elektromechaninius bandymus ir prasiskverbęs į aktyvią reaktoriaus zoną bei sutrikdęs jo darbo režimą. Hipotezės autorius teigia, kad jam pavyko nustatyti kamuolinio žaibo prigimtį ir paaiškinti jo paslaptingas savybes, iš jų ir savybę judėti dideliu greičiu. Jis tikina, kad atsiradęs kamuolinis žaibas galėjo per sekundės dalį garų vamzdynais patekti į aktyvią reaktoriaus zoną.

Diversijos versija

Taip pat egzistuoja sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, kad sprogimas sukeltas įvykdžius slaptųjų tarnybų diversiją. Jos prielaidos labai įvairios:

• sprogmenys, padėti po reaktoriumi, kurių pėdsakai tariamai aptikti ant kuro masės paviršiaus;
• į aktyvią zoną įstatytos specialios kuro kasetės, kurios prisodrintos (koviniu) uranu;
• diversija panaudojant , sumontuotą dirbtiniame Žemės palydove, arba vadinamąjį nuotolinį geotektoninį ginklą.
• Aleksejaus Bessonovo slaptų mokymų, sukėlusių sprogimą versija
• diversijos versija pagal Nikolajų Kravčiuką, parašiusį atskirą knygą šiuo klausimu

Pirminių duomenų nuslėpimo (Boriso Gorbačiovo) versija

Ukrainos mokslų akademijos Atominių elektrinių saugumo problemų instituto darbuotojo B. Gorbačiovo pristatyta versija, kurioje laisvai publikuojamas visuotinis avarijos scenarijus, kaltinant ekspertus, tyrusius avariją ir AE personalą sukčiaujant pirminiais išeities duomenimis. Pagal B. Gorbačiovo versiją, sprogimas įvyko todėl, kad operatoriai, pakėlę galią, po jos kritimo (0.28 val.) ištraukė per daug valdymo strypų, savavališkai ir nekontroliuojamai tai atlikdami iki pat sprogimo momento, nekreipdami dėmesio į kylančią galią. Remdamasis padarytomis prielaidomis, autorius paskelbė naują įvykių chronologiją. Visgi ši chronologija prieštarauja patikimai užregistruotiems duomenims ir reaktoriuje vykstantiems fizikos procesams.

Avarijos pasekmės

Pasekmės

Per patį ketvirtojo bloko sprogimą žuvo tik vienas žmogus (Valerijus Hodemčiukas), dar vienas mirė ryte nuo patirtų traumų (Vladimiras Šašenokas). 134 Černobylio AE darbuotojams ir gelbėjimo komandų nariams, sprogimo metu buvusiems elektrinėje, išsivystė spindulinė liga, 28 iš jų mirė per kelerius metus po avarijos.

1.23 val. nakties į Černobylio AE priešgaisrinės tarnybos pultą gautas pranešimas apie kilusį gaisrą. Į elektrinę išvažiavo budintis ugniagesių būrys (automobilis ZIL-131), kuriam vadovavo vidaus tarnybos leitenantas Vladimiras Pravikas. Į pagalbą iš Pripetės išvyko 6-os miesto priešgaisrinės tarnybos budėtojų būrys, kuriam vadovavo leitenantas Viktoras Kibenokas. Gaisro gesinimo operacijai vadovavo majoras T. Petrovičius, kuris gavo labai didelę dozę radiacijos, o išgyveno kaulų čiulpų operacijos, atliktos tais pačiais metais Anglijoje, dėka. Jam vadovaujant buvo sustabdytas gaisro plitimas. Buvo iškviestos papildomos pajėgos iš Kijevo ir artimiausių sričių (vadinamasis „numeris 3“ – aukščiausias gaisro sudėtingumo numeris).

Nuo ugnies ugniagesiai buvo apsisaugoję tik brezentiniais drabužiais, pirštinėmis ir šalmais. Dujų-dūmų saugos tarnybos grandies darbuotojai dėvėjo dujokaukes „KIP-5“ (rus. КИП-5). Dėl aukštos temperatūros ugniagesiai jas nusimovė jau pirmomis minutėmis. Gaisras ant turbinų salės stogo buvo lokalizuotas 4 val. ryto, o 6 val. buvo užgesintas. Iš viso gaisro gesinime dalyvavo 69 darbuotojai ir 14 technikos vienetų. Aukštas radiacijos lygis užfiksuotas tik 3.30 val., nes vienas iš dviejų turėtų prietaisų esant 1000 R/h sugedo, o kitas liko nepasiekiamas griuvėsiuose. Todėl pirmosiomis avarijos valandomis bloko viduje ir aplink jį nebuvo žinomas tikrasis radiacijos lygis. Neaiški buvo ir reaktoriaus būklė. Manyta, kad reaktorius nepažeistas ir jį reikia aušinti.

Ugniagesiai neleido ugniai išplisti į trečiąjį bloką (trečiajame ir ketvirtajame blokuose buvo bendri koridoriai). Vietoje ugniai atsparios dangos, kaip buvo numatyta instrukcijose, turbinų salės stogas buvo užlietas paprastu karštu bitumu. Maždaug 2 val. nakties pasirodė pirmasis poveikis ugniagesiams. Juos apėmė silpnumas, vėmimas, „branduolinis įdegis“. Pirmoji pagalba jiems buvo suteikta vietoje esančiame elektrinės medicinos punkte, iš kurio vėliau ugniagesiai pervežti į Pripetės miesto 126-ąją ligoninę. Jau balandžio 27 d. ryte radiacinis fonas 126-oje ligoninėje buvo pernelyg didelis, todėl, norint jį sumažinti, ligoninės personalas visus ugniagesių drabužius nugabeno į ligoninės rūsį. Tą pačią dieną pirmoji 28 nukentėjusių žmonių grupė lėktuvu nuskraidinta į Maskvoje esančią 6-ąją radiologinę ligoninę. Ugniagesių automobilių vairuotojai praktiškai nenukentėjo.

Pirmosiomis valandomis po avarijos daugelis matyt nesuprato, kaip stipriai pažeistas reaktorius, todėl buvo priimtas klaidingas sprendimas į reaktoriaus aktyvią zoną tiekti vandenį jo aušinimui. Šiam darbui atlikti reikėjo dirbti vietose, kuriose buvo aukštas radiacijos lygis. Šios pastangos pasirodė beprasmiškos, nes vamzdynai ir pati aktyvioji zona buvo sugriauti. Kiti elektrinės personalo veiksmai, tokie kaip gaisro židinių gesinimas elektrinės patalpose, priemonės, kuriomis buvo siekiama užkirsti kelią galimam sprogimui, priešingai, buvo būtini. Gali būti, kad dėl jų buvo išvengta dar skaudesnių pasekmių. Atliekant šiuos darbus daugelis elektrinės darbuotojų gavo dideles, o kai kurie netgi mirtinas radiacijos dozes.

Gyventojų informavimas ir evakavimas

Pranešimas apie evakuaciją (rus.)

• Problemos klausantis garso? Pagalba anglų kalba.

Pirmieji pranešimai apie Černobylio AE avariją tarybinėje žiniasklaidoje pasirodė balandžio 27 d., praėjus 36 valandoms po sprogimo ketvirtajame bloke. Pripetės radijo stoties diktorius pranešė apie miesto gyventojų surinkimą ir laikiną evakuaciją.

1986 m. balandžio 28 d. 21 val. TASS pranešė trumpą informacinį pranešimą: „Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių buvo pažeistas. Imtasi priemonių incidento padariniams sutvarkyti. Nukentėjusiems suteikta būtinoji pagalba. Įvykio tyrimui sudaryta vyriausybės komisija“.

Nustačius radiacinio užterštumo mastą tapo aišku, kad reikės imtis Pripetės miesto gyventojų evakuacijos. Ji įvyko balandžio 29 d. Pirmosiomis dienomis po avarijos buvo evakuotos 10 km atstumu esančios gyvenvietės. Kitomis dienomis evakuoti gyventojai iš kitų gyvenamų vietovių, esančių 30 km zonoje. Buvo draudžiama su savimi imti daiktus, vaikams mėgstamus žaislus ir t. t. Daugelis buvo evakuoti apsirengę kasdieniniais drabužiais. Nekeliant panikos, buvo sakoma, kad evakuojamieji bus sugrąžinti namo po trijų dienų. Naminius gyvūnus su savimi imti buvo draudžiama.

Saugūs gyventojų evakavimo kolonų judėjimo keliai buvo numatyti gavus radiacijos pasklidimo duomenis. Vis dėlto nei balandžio 26 d., nei 27 d. gyventojai nebuvo įspėti apie esamą pavojų, nebuvo skelbiamos jokios rekomendacijos, kaip elgtis siekiant sumažinti radioaktyviosios taršos įtaką.

Tuo metu, kai daugelis užsienio valstybių žiniasklaidos priemonių kalbėjo apie pavojų žmonių gyvybei, o televizijos ekranuose buvo rodomas Centrinės ir Rytų Europos oro srovių žemėlapis, Kijeve ir kituose Ukrainos ir Baltarusijos miestuose vyko šventinės eisenos ir demonstracijos, skirtos Tarptautinei darbo dienai. Asmenys, atsakingi už informacijos slėpimą, vėliau savo poelgį aiškino būtinybe užkirsti kelią panikai tarp gyventojų. Pirmasis Ukrainos komunistų partijos sekretorius Vladimiras Ščerbickis, Michailo Gorbačiovo pavedimu Kijeve organizavęs Tarptautinės darbo dienos demonstracijas, į paradą atsivedė netgi savo anūkus.

1986 m. gegužės 1 d. srities tarybos liaudies deputatai nusprendė tik po medicininio patikrinimo leisti užsieniečiams išvykti iš Gomelio srities.

Avarijos padarinių likvidavimas

Likvidatoriaus ženklelis

Avarijos padariniams likviduoti buvo suburta Vyriausybės komisija, kurios pirmininku buvo išrinktas  – TSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Į komisijos sudėtį pateko reaktorių sukūrusio chemikas neorganikas Valerijus Legasovas. Iš viso avarijos vietoje jis dirbo 4 mėnesius vietoje planuotų dviejų savaičių. V. Legasovas išanalizavo likvidavimo priemonių galimybes ir sukūrė mišinį (iš boro turinčių medžiagų, švino ir dolomitų). Jis nuo pat pirmosios dienos iš sraigtasparnių buvo mėtomas į reaktoriaus zoną, kad būtų nuslopintas tolimesnis reaktoriaus likučių kaitimas ir sumažintas radioaktyvių aerozolių išmetimas į atmosferą. Be to, jis buvo šarvuočiu įvažiavęs į reaktorių ir nustatė, kad neutronų jutiklių rodmenys, rodantys toliau tebevykstančią branduolinę reakciją, yra nepatikimi, nes jie reaguoja tik į didžiausią gama spinduliuotę. Atlikta jodo izotopų analizė parodė, kad iš tikro reakcija yra sustojusi. Pirmąsias dešimt savaičių, oro pajėgų generolas majoras N. Antoškinas nuolat prižiūrėjo mišinio išmetimo iš sraigtasparnių darbus.

Darbams koordinuoti taip pat buvo įsteigti respublikinės komisijos Baltarusijos TSR, Ukrainos TSR ir Rusijos TFSR komisijų skyriai ir štabai. Į 30 km zoną aplink Černobylio AE pradėjo rinktis specialistai, vadovaujantys atliekamiems darbams avariniame bloke ir aplink jį, taip pat kariuomenė – tiek reguliarioji, tiek sudaryta iš skubiai iškviestų rezervininkų. Visus juos vėliau imta vadinti bendriniu terminu – „likvidatoriais“. Likvidatoriai pavojingoje zonoje dirbo pamainomis: tie, kurie gavo maksimalią leidžiamą radiacijos dozę, išvažiavo, o į jų vietą atvažiuodavo kiti. Pagrindiniai darbai buvo baigti 1986–1987 m. Juose dalyvavo apie 240 tūkst. žmonių. Bendrasis likvidatorių skaičius (įskaitant vėlesnius metus) siekė 600 tūkst.

Piliečių aukoms visuose taupomuosiuose bankuose buvo atidaryta „sąskaita 904“, į kurią per pusę metų pervesta 520 mln. rublių. Tarp aukotojų buvo Ala Pugačiova, surengusi labdaros koncertą ir likvidatoriams skirtą solinį koncertą Černobylyje.

Pirmosiomis dienomis pagrindinės pajėgos buvo sutelktos radioaktyviajai taršai, sklindančiai iš sugriauto reaktoriaus, mažinti ir užkirsti kelią dar skaudesnėms pasekmėms. Pavyzdžiui, buvo baiminamasi, kad dėl šilumos išsiskyrimo likusiame reaktoriaus branduoliniame kure gali įvykti . Išsilydžiusi masė galėjo patekti į užtvindytą patalpą, esančią po reaktoriumi, ir taip sukelti dar vieną sprogimą su dideliu radiacijos pasklidimu. Vanduo iš šių patalpų buvo išsiurbtas. Taip pat buvo imtasi priemonių, kurios neleido išsilydžiusiai masei patekti į gruntą po reaktoriumi. Visų pirma, kalnakasiai per mėnesį po reaktoriumi iškasė 136 m ilgio tunelį. Siekiant užkirsti kelią požeminio vandens taršai (taip pat ir Dniepro upei), aplink elektrinę grunte buvo pastatyta apsauginė sienelė, kurios gylis vietomis siekė iki 30 m. Be to, inžinerinio korpuso kariškiai per 10 dienų ant Pripetės upės pastatė pylimų.

Vėliau prasidėjo teritorijos valymo ir sugriauto reaktoriaus laidojimo darbai. 4 blokas buvo apgaubtas betoniniu „“ (dar vadinamu – objektas „Pastogė“). Priėmus sprendimą paleisti 1-ą, 2-ą ir 3-čią elektrinės blokus, nuolaužos ir radioaktyviosios atliekos, išsimėčiusios po AE teritoriją ir ant turbinų salės stogo, buvo sumestos į sarkofagą arba užbetonuotos. Pirmųjų trijų blokų patalpose buvo atlikta dezaktyvacija. Sarkofagas pradėtas statyti 1986 m. liepą, baigtas tų pačių metų lapkritį. Statybos metu, 1986 m. spalio 2 d., virš 4 bloko užsikabinęs už statybinio krano troso, trijų metrų virš turbinų salės aukštyje sudužo sraigtasparnis Mi-8 (keturių žmonių ekipažas žuvo: vadas 1 klasės lakūnas kapitonas V. Vorobjovas (g. 1959), šturmanas vyresnysis leitenantas A. Jundkindas (g. 1958), vyresnysis leitenantas A. Christičius (g. 1953), vyresnysis praporščikas N. Ganžukas).

Pagal Rusijos valstybinį medicinos dozimetrijos registrą per praėjusius metus tarp rusų likvidatorių, gavusių didesnę nei 100 Sv apšvitos dozę (apie 60 tūkst. žmonių), kelios dešimtys mirčių galėjo būti susijusios su apšvitinimu. Per 20 metų šioje grupėje dėl su radiacija nesusijusių priežasčių mirė maždaug 5 tūkst. likvidatorių.

Teisinės pasekmės

Černobylio avarija buvo didelis smūgis pasaulinei branduolinei energetikai. Nuo 1986 m. iki 2002 m. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje nebuvo pastatyta nė viena nauja branduolinė jėgainė, o tai susiję tiek su viešosios nuomonės spaudimu, tiek su tuo, kad stipriai išaugo draudimo įmokos ir sumažėjo branduolinės energetikos pelningumas.

Keliose TSRS srityse ir respublikose buvo nutraukta 10 naujų AE projektų, užkonservuotažos arba sustabdytos jų statybos, įšaldytos dešimčių naujų blokų veikiančiose AE statybos.

Ilgalaikės pasekmės

Dėl avarijos pasekmių 30 km spinduliu buvo panaikinta maždaug 5 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės aplink AE, nustatyta draudžiama zona, sunaikinti ir palaidoti (užkasti sunkiąja technika) šimtai smulkių gyvenviečių.

Radiacinio užterštumo nuklidų žemėlapis 1996 m.

Prieš avariją ketvirtojo bloko reaktoriuje buvo apie 180–190 t branduolinio kuro (). Pagal atliktus vertinimus, kurie šiuo metu laikomi tiksliausiais, į aplinką buvo išmesta nuo 5 iki 30 % buvusio kiekio. Kai kurie mokslininkai nesutinka su šiais duomenimis, remdamiesi padarytomis nuotraukomis ir liudininkų, kurie teigia, kad reaktorius praktiškai tuščias, pastebėjimais. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad 180 t urano dioksido tūris sudaro nežymią reaktoriaus tūrio dalį. Reaktorius daugiausia buvo užpildytas grafitu. Be to, dalis reaktoriaus išsilydė ir per korpuso apačioje atsiradusius įtrūkimus ištekėjo į išorę.

Be kuro, aktyvioje zonoje avarijos metu buvo ir  – įvairių radioaktyvių izotopų, susikaupusių dirbant reaktoriui. Būtent jie sudaro didžiausią radiacijos pavojų. Dauguma jų liko reaktoriaus viduje, tačiau lengvesnės medžiagos buvo išsviestos į išorę. Tarp tokių medžiagų buvo:

• visos inertinės dujos, buvusios reaktoriuje;
• maždaug 55 % jodo, kurį sudarė garų ir kietų dalelių mišinys, taip pat organiniai junginiai;
• cezis ir telūras aerozolių pavidalu.

Išmestų į aplinką dalelių suminis aktyvumas pagal skirtingus vertinimus sudarė iki 14×10¹⁸Bq (apie 3,8×10⁸Ci), tarp kurių:

• 1,8 EBq ;
• 0,085 EBq ;
• 0,01 EBq ;
• 0,003 EBq plutonio izotopų;
• pusę suminio aktyvumo sudarė inertinės dujos.

Tarša pasklido daugiau nei 200 tūkst. km² plote, kurio apie 70 % sudarė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos teritorija. Radioaktyvios medžiagos pasklido aerozolių pavidalu, kurie palaipsniui nusėdo ant žemės paviršiaus. Inertinės dujos išsisklaidė atmosferoje ir nedarė įtakos artimiausių elektrinės regionų užterštumui. Tarša buvo labai netolygi, priklausė nuo vėjo krypties, vyravusios pirmosiomis dienomis po avarijos. Labiausiai nukentėjo vietovės, esančios arčiausiai Černobylio AE: šiauriniai Kijevo ir Žytomyro sričių rajonai Ukrainoje, Gomelio sritis Baltarusijoje ir Briansko sritis Rusijoje. Radiacija pasiekė net ir gana toli nuo avarijos vietos nutolusius regionus, pavyzdžiui, Leningrado sritį, Moldaviją ir Čiuvašiją – juose iškrito radioaktyvių kritulių. Didžioji dalis stroncio ir plutonio nusėdo 100 km atstumu nuo elektrinės, nes buvo sudaryti iš didesnių dalelių. Jodas ir cezis pasklido žymiai platesnėje teritorijoje.

Po avarijos pasklidusi radioaktyvi tarša skirtingais izotopais

Pirmosiomis savaitėmis po avarijos didžiausią pavojų gyventojams kėlė radioaktyvusis jodas, kurio pusėjimo trukmė gana trumpa (aštuonios dienos), ir telūras. Šiuo metu (ir artimiausiais dešimtmečiais) didžiausią pavojų kelia stroncio ir cezio izotopai, kurių pusėjimo trukmė apie 30 metų. Didžiausia cezio-137 koncentracija aptinkama paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, iš kurio patenka į augalus ir grybus. Tarša taip pat veikia gyvūnus, kurie jais minta. Radioaktyvūs plutonio ir americio izotopai dirvožemyje lieka šimtmečiais ar net ir tūkstantmečiais, tačiau jų kiekis nedidelis (, p. 22.).

Miestuose pagrindinė pavojingų dalelių dalis kaupėsi ant plokščių paviršių: ant vejų, kelių, stogų. Veikiant vėjui ir lietui, taip pat dėl žmonių veiklos, užterštumo lygis stipriai sumažėjo ir dabar radiacijos lygis daugelyje vietų grįžo į foninį lygį. Žemės ūkio plotuose pirmaisiais mėnesiais radioaktyvių medžiagų nusėdo ant augalų lapų ir žolės, todėl radiacija paveikė žolėdžius gyvūnus. Po to radionuklidai kartu su lietumi ar nukritusiais lapais pateko į dirvą ir dabar, daugiausia per šaknis, patenka į žemės ūkio augalus. Tarša žemės ūkio regionuose stipriai sumažėjo, bet kai kuriose vietovėse cezio kiekis piene vis dar gali viršyti didžiausią leidžiamą kiekį. Tai pastebima pavyzdžiui, Gomelio ir Mogiliavo srityse Baltarusijoje, Briansko srityje Rusijoje, Žytomyro ir Rivnės srityse Ukrainoje.

Tarša stipriai paveikė miškus. Kadangi miško ekosistemoje cezis nuolat recirkuliuoja ir iš jo nepasišalina, miško produktų, tokių kaip grybai, uogos ir žvėriena, užterštumo lygis išlieka pavojingas. Upių ir daugumos ežerų užterštumo lygis šiuo metu nedidelis. Visgi kai kuriuose „uždarytuose“ ežeruose, kuriuose nėra ištakų, cezio koncentracija vandenyje ir žuvyje dar dešimtmečius gali kelti pavojų.

Tarša pasklido ne tik 30 km zonoje. Padidėjusi cezio-137 koncentracija pastebėta kerpėse ir elnienoje, arktinėse Rusijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos srityse.

1988 m. liepos 18 d., užterštoje Baltarusijos teritorijoje buvo įkurtas Polesės valstybinis radiacinis ekologinis draustinis. Stebėjimais nustatytas padidėjęs augalų ir gyvūnų mutacijų skaičius, tačiau jis nereikšmingas, gamta sėkmingai susitvarkė su jų pasekmėmis. Kita vertus, panaikinta antropogeninė įtaka teigiamai paveikė draustinio ekosistemą, o šio faktoriaus įtaka gerokai viršijo neigiamas radiacijos pasekmes. Todėl gamta ėmė greitai atsistatyti, išaugo gyvūnų populiacijos, padidėjo augalų rūšių įvairovė.

Avarijos įtaka žmonių sveikatai

Dėl oficialios informacijos apie katastrofą savalaikiškumo, išsamumo ir nenuoseklumo stokos atsirado daugybė nepriklausomų interpretacijų. Kartais tragedijos aukomis laikomi ne tik piliečiai, mirę iškart po avarijos, bet ir gretimų sričių gyventojai, kurie nieko nežinodami apie avariją, dalyvavo darbo šventės demonstracijose. Tokiais skaičiavimais Černobylio katastrofa pagal nukentėjusiųjų skaičių žymiai viršija .

„Greenpeace“ ir tarptautinė organizacija „“ tvirtina, kad po avarijos vien tarp likvidatorių numirė dešimtys tūkstančių žmonių, Europoje užfiksuota 10 tūkst. naujagimių apsigimimo atvejų, 10 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, numatoma dar 50 tūkst.

PSO duomenimis, pateiktais 2005 m., dėl Černobylio avarijos galiausiai galėjo mirti iki 4000 žmonių.

Skaičiai oficialiose ataskaitose mažesni, tačiau nuo Černobylio avarijos nukentėjusiųjų skaičių galima nustatyti tik apytiksliai. Be žuvusių Černobylio AE darbuotojų ir ugniagesių, prie nukentėjusiųjų priskiriami susirgę kariai ir civiliai, prisidėję prie avarijos padarinių likvidavimo, ir radioaktyvia tarša užterštų rajonų gyventojai. Medicinoje ir statistikoje sudėtinga nustatyti, kokia dalis susirgo dėl įvykusios avarijos. Manoma, kad didžiąją dalį mirties atvejų, susijusių su radiacijos poveikiu, sukėlė ar sukels onkologinės ligos.

 – organizacija, globojama JTO, į kurią taip pat patenka TATENA ir PSO, 2005 m. paskelbė ataskaitą, kurioje moksliškai išanalizuota daugybė su avarija susijusių įtakos veiksnių, padariusių poveikį likvidatorių ir gyventojų sveikatai, tyrimų. Tos ataskaitos, taip pat mažiau išsamios tos pačios organizacijos publikuotos apžvalgos „Černobylio palikimas“ išvados pastebimai skiriasi nuo pirmiau minėtų vertinimų. Galimų aukų skaičius šiuo metu ir artimiausią dešimtmetį siekia keletą tūkstančių žmonių. Taip pat pabrėžiama, kad dėl daugelio gyventojų gautų mažų apšvitos dozių radiacijos poveikį labai sunku išskirti tarp atsitiktinių susirgimų, mirtingumo svyravimų ir kitų faktorių, tiesiogiai nesusijusių su apšvita. Tokiems faktoriams priskiriama, pavyzdžiui, sumažėjęs pragyvenimo lygis po TSRS žlugimo, padaręs įtaką padidėjusiam mirtingumui ir sutrumpėjusiai gyvenimo trukmei trijose labiausiai nuo avarijos nukentėjusiose šalyse, taip pat amžiaus vidurkio pokyčius kai kuriuose stipriai nukentėjusiuose rajonuose (nes dalis jaunimo išsikėlė).

Taip pat pažymima, kad šiek tiek padidėjęs susirgimų skaičius tarp žmonių, tiesiogiai nedalyvavusių likviduojant avarijos padarinius ir iškeldintų iš draudžiamos zonos į kitas vietas, tiesiogiai nesusijęs su apšvita (šiose kategorijose pažymimas šiek tiek padidėjęs sergamumas kraujotakos ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais, nervų ir kitomis ligomis, kurias sukėlė ne apšvita, o stresas, susijęs su pačiu iškeldinimo faktu, nuosavybės praradimu, socialinėmis problemomis, radiacijos baime).

Atsižvelgiant į didelį žmonių, gyvenusių radiacinės taršos paveiktose srityse, skaičių netgi nedideli skirtumai vertinant susirgimų riziką gali sąlygoti didelį nuokrypį nuo prognozuojamo susirgimų skaičiaus. „Greenpeace“ ir kitos visuomeninės organizacijos reikalauja įvertinti avarijos įtaką gyventojų sveikatai kitose šalyse. Dar mažesnės apšvitos dozės apsunkina statistiškai patikimų rezultatų gavimą ir daro tokius skaičiavimus nepatikimais.

Apšvitos dozės

Vidutinės dozės, gautos skirtingų kategorijų gyventojų

Kategorija	Laikotarpis	Žmonių skaičius	Dozė (mSv)
Likvidatoriai	1986–1989	600 000	~100
Evakuotieji	1986	116 000	33
„Griežtos kontrolės“ zonos gyventojai	1986–2005	270 000	>50
Kitų užterštų teritorijų gyventojai	1986–2005	5 000 000	10−20

Didžiausias dozes gavo maždaug 1000 žmonių, kurie sprogimo metu buvo šalia reaktoriaus ir pirmosiomis dienomis atliko avarijos likvidavimo darbus. Šios dozės svyravo nuo 2 iki 20 Gy, o kai kuriais atvejais buvo mirtinos.

Dauguma likvidatorių, kelerių metų laikotarpyje dirbusių pavojingoje zonoje, ir vietiniai gyventojai gavo sąlygiškai nedideles viso kūno apšvitos dozes. Likvidatoriams jos siekė vidutiniškai 100 mSv, nors kartais viršijo 500 mSv. Dozės, kurias gavo gyventojai, evakuoti iš stipriai užterštų rajonų, kartais siekė kelis šimtus milisivertų, o vidutinė vertė – 33 mSv. Dozė, sukaupta per metus po avarijos, daugumai užterštos teritorijos gyventojų siekė 10–50 mSv, o kai kuriems iš jų kelis šimtus.

Palyginimui, kai kurių Žemės regionų su padidėjusia fonine radiacija gyventojai (pavyzdžiui, Brazilija, Indija, Iranas ir Kinija) gauna apšvitos dozes, siekiančias maždaug 100–200 mSv per 20 metų.

Daugelis vietinių gyventojų pirmosiomis savaitėmis po avarijos vartojo maisto produktus (daugiausia pieną), užterštus radioaktyviuoju jodu-131. Jodas kaupdavosi skydliaukėje, o tai lėmė didelę šios liaukos apšvitos dozę, neskaitant viso kūno išorinės apšvitos ir kitų radionuklidų, patekusių į organizmą, apšvitos. Pripetės gyventojams šios dozės buvo sumažintos (maždaug 6 kartus), nes buvo vartojami jodo turintys preparatai. Kituose rajonuose tokia profilaktika nebuvo atliekama. Gautos dozės svyravo nuo 0,03 iki keleto grėjų.

Šiuo metu dauguma užterštos teritorijos gyventojų gauna mažiau nei 1 mSv per metus viršijančią foninę spinduliuotę.

Ūmi spindulinė liga

Charkove esančioje Cahrokovo dalinio gatvėje įrengta vieta paminklui, kuris bus pastatytas nuo spindulinės ligos mirusiųjų atminimui.

Tarp žmonių, likvidavusių ketvirtojo bloko avarijos padarinius, buvo užregistruoti 134 ūmios spindulinės ligos atvejai. Daugeliu atvejų, spindulinė liga buvo apsunkinta spinduliniais odos nudegimais, kuriuos sukėlė β spinduliuotė. 1986 m. laikotarpyje nuo spindulinės ligos mirė 28 žmonės. Dar du žmonės žuvo avarijos metu dėl priežasčių, nesusijusių su radiacija, ir vienas mirė, kaip spėjama, nuo koronarinės trombozės. 1987–2004 m. mirė dar 19 žmonių, tačiau jų mirtį nebūtinai įtakojo persirgta spindulinė liga.

Onkologiniai susirgimai

Skydliaukė – vienas iš organų, kuriame, dėl radiacinio užterštumo, yra labai didelė rizika piktybinių navikų išsivystymui, nes joje kaupiasi jodas-131; ypač didelė rizika vaikams. 1990–1998 m. buvo užregistruota daugiau kaip 4000 susirgimo skydliaukės vėžiu atvejų tarp žmonių, kuriems avarijos metu buvo mažiau nei 18 metų. Įvertinus mažą sergamumo tikimybę tokiame amžiuje, dalis šių atvejų laikomi tiesioginiais apšvitos įrodymais. JTO Černobylio forumo ekspertai tiki, kad laiku diagnozuota ir teisingai gydoma, ši liga, nėra labai pavojinga gyvybei, visgi, nuo jos numirė 15 žmonių. Ekspertų manymu, skydliaukės vėžio susirgimų skaičius dar daugelį metų augs.

Kai kurie tyrimai rodo padidėjusį sergamumą leukemija ir kitais piktybiniais navikais (be leukemijos ir skydliaukės vėžio), tiek tarp likvidatorių, tiek tarp žmonių, gyvenančių užterštuose rajonuose. Šie rezultatai prieštaringi ir dažnai statistiškai nepatikimi, įtikinamų įrodymų, dėl padidėjusios rizikos šiais susirgimais, tiesiogiai susijusių su avarija, nepateikta. Visgi didelės likvidatorių grupės stebėjimas, vykęs Rusijoje, parodė keliais procentais padidėjusį mirtingumą. Jei šie rezultatai teisingi, tai reiškia, kad tarp 600 tūkst. žmonių, gavusių didžiausias apšvitos dozes, mirtingumas nuo piktybinių navikų dėl avarijos išauga apytiksliai keturiais tūkstančiais žmonių 100 tūkst. atvejų, kuriuos įtakojo kitos priežastys.

Pagal anksčiau įgytą patirtį, pavyzdžiui, stebint Hirošimos ir Nagasakio atominio bombardavimo nukentėjusiuosius, žinoma, kad susirgimo leukemija rizika sumažėja praėjus keliems dešimtmečiams po apšvitos. Susirgimo kitais piktybiniais navikais situacija yra priešinga. Pirmuoju 10–15 metų laikotarpiu susirgimo rizika yra nedidelė, bet vėliau išauga. Visgi neaišku, ar taikytina tokia patirtis, todėl, kad dauguma nukentėjusiųjų nuo Černobylio avarijos gavo daug mažesnes dozes.

Genetinės ligos

Įvairios nevyriausybinės organizacijos skelbia apie gausius apsigimimus ir didelį vaikų mirtingumą užterštuose rajonuose. Pagal Černobylio forumo ataskaitą, publikuojamuose statistiniuose tyrimuose nėra įtikinamų to įrodymų.

1986–1994 m. skirtinguose Baltarusijos rajonuose buvo pastebėtas padidėjęs apsigimimų skaičius, bet jis buvo beveik vienodas tiek užterštuose, tiek švariuose rajonuose. 1987 m. sausį buvo užregistruota neįprastai daug Dauno sindromo atvejų, tačiau tokių atvejų didėjimo tendencijų nepastebėta.

Vaikų mirtingumas yra didelis visose trijose valstybėse, nukentėjusiose nuo Černobylio avarijos. Po 1986 m. mirtingumas sumažėjo tiek užterštuose, tiek ir švariuose rajonuose. Nors užterštuose rajonuose mažėjimas buvo lėtesnis, mirtingumo pasiskirstymas, stebėtas skirtinguose rajonuose ir skirtingais metais, neleidžia kalbėti apie aiškias tendencijas. Be to, kai kuriuose užterštuose rajonuose iki avarijos, vaikų mirtingumas buvo žymiai mažesnis už vidutinį. Kai kuriuose, labiausiai užterštuose rajonuose, pastebėtas mirtingumo padidėjimas. Neaišku, ar tai susiję su radiacija ar su kitomis priežastimis – pavyzdžiui, su žemu pragyvenimo lygiu šiuose rajonuose arba prasta medicinine pagalba.

Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje atliekami papildomi tyrimai, kurių rezultatai dar nebuvo žinomi Černobylio forumo ataskaitos pateikimo metu.

Kitos ligos

Keletas tyrimų parodė, kad likvidatoriams ir užterštų sričių gyventojams yra padidėjusi rizika susirgti įvairiomis ligomis, tokiomis kaip katarakta, širdies ligomis, susilpnėjusiu imunitetu. Černobylio forumo ekspertai priėjo išvadą, kad ryšys tarp susirgimo katarakta ir apšvita, gauta po avarijos, nustatytas gana patikimai. Kitoms ligoms reikalingi papildomi tyrimai su konkuruojančių faktorių įtakos atidžiu vertinimu.

Tolimesnis elektrinės likimas

Pašto ženklas „Černobylio avarijai 10 metų“

Po ketvirtojo bloko avarijos elektrinės veikla buvo pristabdyta dėl aplinkoje esančios radiacijos. Tačiau jau 1986 m. spalį, po kruopščios teritorijos dezaktyvacijos ir „sarkofago“ statybos, 1-asis ir 2-asis blokai buvo vėl paleisti; 1987 m. gruodį pradėjo veikti ir 3-iasis blokas.

1995 m. gruodžio 25 d. buvo pasirašytas susitarimo memorandumas tarp Ukrainos vyriausybės, „didžiojo septyneto“ valstybių vyriausybių ir Europos komisijos, pagal kurį pradėta kurti elektrinės uždarymo iki 2000 m. programa.

Sprendimas uždaryti 1-ąjį bloką buvo priimtas 1996 m. lapkričio 30 d., 2-ąjį – 1999 m. kovo 15 d.

Černobylio aukų atminimo diena Paryžiuje, 2010 m. balandžio 26 d.

2000 m. kovo 29 d. Ukrainos Ministrų kabinetas priėmė sprendimą Nr. 598 „Dėl išankstinio 3-iojo bloko eksploatacijos nutraukimo ir visiško Černobylio AE uždarymo“.

2000 m. gruodžio 15 d. 13.17 val. Ukrainos prezidento įsakymu tiesioginės transliacijos tarp Černobylio AE ir Nacionalinių menų rūmų „“ metu, avarinės apsaugos (AZ-5) rakto pasukimu, visam laikui sustabdytas Černobylio AE 3-iojo bloko reaktorius. Elektrinėje nustota gaminti elektros energiją.

2004 m. kovą Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas paskelbė konkursą naujo Černobylio AE sarkofago projektavimui, statybai ir eksploatavimui. 2007 m. rugpjūtį konkurso laimėtoju tapo firma „Novarka“, kartu su prancūzų kompanijomis „VINCI Construction Grand Projets“ ir „Bouygues“.

2012 m. kovo 3 d. Ukrainos ekstremalių situacijų ministras Viktoras Baloga paskelbė, kad Černobylio AE jau prasidėjo naujo sarkofago statybos darbai.

2012 m. lapkričio 24 d. Černobylio AE objekto „Pastogė“ statybos aikštelėje, į 22 m aukštį, buvo pakelta pirmoji rytinė „Arkos“ dalis, kurios svoris 5300 t. Iš viso šiai daliai reikalingi atlikti trys tokie pakėlimai. 2013 m. rugsėjo 15 d. toje pačioje aikštelėje prasidėjo trečiasis ir tuo pačiu paskutinis rytinės „Arkos“ dalies pakėlimas. Surinkus rytinę dalį, ji buvo perkelta link objekto „Pastogė“, o statybos aikštelėje, kuri atsilaisvino, prasidėjo vakarinio „Arkos“ segmento metalinių konstrukcijų montavimo darbai. 2013 m. spalio mėn. prasidėjo Černobylio AE ventiliacinio vamzdžio antrosios dalies demontažas, prieš tai šalia jo buvo sumontuotas dar vienas, bet mažesnių matmenų, vamzdis. Lapkričio 25 d. senas ventiliacijos vamzdis buvo demontuotas. Visiškai surinkto apsauginio statinio ilgis siekia 257 m, plotis 164 m, aukštis 110 m, o svoris 29 000 t. Naujo sarkofago statybos darbai baigti 2016 m.

Kultūroje

Filmai

• „Aurora“ – ukrainiečių filmas (rež. , 2006)
• „Černobylio dienoraščiai“ – amerikiečių siaubo filmas (rež. Bradley Parker, 2012)
• „Černobylis“ – HBO ir TV serialas (rež. Johan Renck, 2019)

Kompiuteriniai žaidimai

• S.T.A.L.K.E.R.: Shadow of Chernobyl (2007)
• Call of Duty 4: Modern Warfare (2007)
• S.T.A.L.K.E.R.: Clear Sky (2008)

Literatūra

• Абагян А. А. и др. Информация об аварии на Чернобыльской АЭС и её последствиях, подготовленная для МАГАТЭ // Атомная энергия. – 1986. – В. 5. – Т. 61. – p. 301–320.
• Израэль Ю. А., Вакуловский С. М., Ветров В. А., Ровинский Ф. Я. Чернобыль: Радиоактивное загрязнение природных сред. – Л.: Гидрометеоиздат, 1990. – 298 psl. – 1500 egz. – .
• Крышев И. И., Алексахин Р. М., Рябов И. Н, Смирнов В. В., Пристер Б. С., Санжарова Н. И., Перепелятникова Л. В., Асташева Н. П. Радиоэкологические последствия Чернобыльской аварии. – М.: Наука, 1991. – 190 psl.
• Чернобыльская катастрофа (1986 г.) // Катастрофы конца XX века / Под общ. ред. д-ра техн. наук В. А. Владимирова. Министерство Российской Федерации по делам гражданской обороны, чрезвычайным ситуациям и ликвидации последствий стихийных бедствий. – М.: УРСС, 1998. – 400 psl. – .
• Атлас загрязнения Европы цезием-137 после Чернобыльской аварии / Научный руководитель Ю. А. Израэль. – Люксембург: Офис официальных публикаций Европейской комиссии, 1998.
• Алексахин Р. М., Санжарова Н. И., Фесенко С. В. и др. Чернобыль, сельское хозяйство, окружающая среда: Материалы к 20-й годовщине аварии на Чернобыльской атомной электростанции в 1986 г. – Обнинск: ВНИИСХРАЭ, 2006. – 24 psl.

Šaltiniai

1. Black, Richard (12 April 2011). „Fukushima: The Bad as Chernobyl?“. BBC. 2011-04-12 .
2. Наследие Чернобыля: Медицинские, экологические и социально-экономические последствия
3. Кто помог создать «чернобыльский миф» (Таблица 1. Стереотипы общественного мнения в отношении Чернобыля)
4. Чернобыль между домыслами и фактами
5. http://www.who.int/mediacentre/news/releases/2005/pr38/en/
6. Chernobyl’s Legacy: Summary Report
9. Канальный ядерный энергетический реактор РБМК. — М.: Изд-во ГУП „НИИЭТ“, 2006.
10. Министерство Энергетики и электрификации СССР. ВПО Союзатомэнерго. Чернобыльская атомная электростанция им. В. И. Ленина. Рабочая программа испытания турбогенератора № 8 Чернобыльской АЭС в режимах совместного выбега с нагрузкой собственных нужд.
11. Международное агентство по атомной энергии. Чернобыльская авария: дополнение к INSAG-1. Серия изданий по безопасности № 75-INSAG-7. МАГАТЭ, Вена, 1993.
12. Chronicle of the accident at Unit 4 of the Chernobyl NPP (Part 1. Night of April 26) [1]
13. Книга:Дятлов А.С.: Чернобыль. Как это было
14. Svarbiausias reaktoriaus RBMK-1000 cirkuliacinis siurblys http://reactors.narod.ru/rbmk/08_mcp.htm
15. Давлетбаев. Последняя смена // Чернобыль. Десять лет спустя. Неизбежность или случайность? — М.: Энергоатомиздат, 1995. — С. 366
16. Отчет Института ядерных исследований Академии наук УССР. — Киев, 1989.
17. International Nuclear Safety Advisory Group. Summary Report on the Post-Accident Review on the Chernobyl Accident. Safety Series No. 75-INSAG-1. IAEA, Vienna, 1986.
18. Информация об аварии на Чернобыльской АЭС и её последствиях, подготовленная для МАГАТЭ // Атомная энергия, т. 61, вып. 5, ноябрь 1986
19. http://n-t.ru/tp/ie/ca.htm Чернобыльская авария. Причины, хроника событий, выводы. Борис Горбачёв
20. „О причинах и обстоятельствах аварии на 4 блоке чернобыльской АЭС 26 апреля 1986 г.“. Доклад Комиссии Госпроматомнадзора СССР, 1991 (Приложение I к INSAG-7)
21. «Анализ причин аварии на Чернобыльской АЭС путем математического моделирования физических процессов». Отчет ВНИИАЭС, 1986.
22. „О причинах и обстоятельствах аварии на 4 блоке чернобыльской АЭС и меры по повышению безопасности АЭС с реакторами РБМК“. Доклад рабочей группы экспертов СССР, 1991 (Приложение II к INSAG-7)
23. ВНИИАЭС, ИАЭ, КИЯИ. Расчетный анализ начальной стадии аварии на чернобыльской АЭС // Атомная энергия, т. 71, вып. 4, октябрь 1991.
24. О физической природе взрыва на 4-м энергоблоке ЧАЭС. К. П. Чечеров. «Энергия», 2002, № 6
25. О ядерном топливе 4-го блока
26. Е. В. Барковский «Взрыв на чернобыльской АЭС в геофизическом аспекте», «Аномалия». № 1995(08).
27. Н. Карпан
28. Шаровая молния была причиной Чернобыльской трагедии, В. П. Торчигин, Институт проблем информатики РАН, 27.04.2006
29. Заслон Чернобыля. Диверсия на ЧАЭС 2013-12-26 iš Wayback Machine projekto.
30. Чернобыль. BY «О диверсии на 4-м блоке ЧАЭС». Авария 1986 года
31. А. В. Полюх. «Тайны Чернобыля»
32. Тайны Чернобыля. Мнение сотрудника КГБ СССР .https://www.youtube.com/watch?v=r0UmVLXRdPw
33. Загадка Чернобыльской катастрофы. (Опыт независимого исследования) https://sascha313.files.wordpress.com/2014/10/kravchuk_chernobyl.pdf
34. Б. И. Горбачев Чернобыльская авария (причины, хроника событий, выводы). 2002
35. Б. И. Горбачев. Последняя тайна Чернобыльской аварии. 2005 2006-06-28 iš Wayback Machine projekto.
36. В. М. Дмитриев Чернобыльская авария: Причины катастрофы // Безопасность в техносфере. – Русский журнал, 2010. – № 1. – С. 38. – ISSN 1998-071X.
37. В. М. Дмитриев Чернобыльская авария: Причины катастрофы // Безопасность в техносфере. – Русский журнал, 2010. – № 3. – С. 46. – ISSN 1998-071X
38. Битва за Чернобыль. Катастрофа на АЭС показала несостоятельность советской пропаганды.
39. Чернобыль 1986–2006 — Политика
40. Михаил Горбачёв об аварии в Чернобыле
41. Владимир Васильевич – это же глыба 2014-03-04 iš Wayback Machine projekto.
42. Владимир Щербицкий. «Жертва ферзя» 2014-03-05 iš Wayback Machine projekto.
43. В Гомеле обнародовали рассекреченные документы по аварии на ЧАЭС
44. Воспоминания академика Легасова
45. Григорий Медведев. «Чернобыльская тетрадь». Журнал «Новый мир» № 6 от 1989
46. Алла Борисовна Пугачева. Биографическая справка | Лента новостей «РИА Новости»
48. Василий Семашко, Чернобыль.инфо 2007-10-04 iš Wayback Machine projekto.
49. Советская Белоруссия 2018-12-07 iš Wayback Machine projekto.
50. Алла Ярошинская. , 02.06.2006.
52. «Greenpeace rejects Chernobyl toll»
53. Чернобыль: истинные масштабы аварии
54. Health Effects of the Chernobyl accident and special health care programmes (Отчёт о влиянии на здоровье связанных с чернобыльской аварией факторов)
55. ГСП Чернобыльская АЭС (официальный сайт) — Закрытие ЧАЭС 2010-07-19 iš Wayback Machine projekto.
56. Новый саркофаг для Чернобыльской АЭС построят французы за 505 миллионов евро
57. Новый саркофаг Чернобыльской АЭС будет стоить почти миллиард евро
58. „На ЧАЭС строят новый саркофаг“. interFax. Suarchyvuota iš originalo 2013-02-01. Nuoroda tikrinta 2012-01-25.
59. Над Чернобыльской АЭС заканчивают строить саркофаг

Nuorodos

Vikiteka: Černobylio avarija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Oficiali informacija

• Avarijos prielaidos ir chronologija 2019-08-25 iš Wayback Machine projekto. ČAES oficialus tinklapis, (rus.)
• Jungtinių Tautų Organizacija ir Černobylis (angl.), (rus.)
  • Černobylio palikimas: galutinė ataskaita. JT Černobylio forumas 2003–2005. (angl.)
• TATENA apie Černobylio avariją 2014-01-31 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
  • Tarptautinė atominės energijos agentūra. Černobylio avarija: INSAG-1 papildymas. Saugumo leidinių serija Nr. 75-INSAG-7. TATENA, Viena, 1993 m.
• Černobylis: po trisdedešimties metų. PSO (angl.)
• (rus.)

Dokumentai

• III ir IV ČAES energoblokų eksploatavimo technologinis reglamentas (galiojęs avarijos metu)
• Kai kurių energobloko parametrų pokyčių prieš avariją lentelės ir grafikai
• KGB archyvai (ukr.)

• . Iš knygos „TSKP CK Politbiure. Pagal Anatolijaus Černiajevo, Vadimo Medvedevo, Georgijaus Šachnazarovo užrašus (1985–1991)“ (rus.)
• Virtuali dokumentų paroda „Černobylio katastrofa. Po 25 metų“ 2011-08-18 iš Wayback Machine projekto. (rus.)

Įvykių aprašymai ČAES darbuotojų akimis

• A.S. Diatlovas (lemtingo eksperimento vadovas). Černobylis. Kaip tai nutiko. (rus.)
• N. Karpanas (ČAES branduolinio saugumo specialistas). Černobylis. Taikaus atomo kerštas 2020-04-01 iš Wayback Machine projekto.. (rus.)
• Aleksejus Fatachovas, I ir III reaktorių operatorius. Černobilis (avarijos aprašymas). (rus.)

Alternatyvios priežasčių ir pasekmių versijos

• Versijų analizės: „avarijos priežastis – žemės drebėjimas“. 2014-01-11 iš Wayback Machine projekto. N. Karpanas (rus.)
• Černobylio avarija. Priežastys, įvykių kronika, išvados. Borisas Gorbačiovas (rus.)
  • Boriso Gorbačiovo versijos kritika (rus.)
• Černobylio katastrofa. Jos priežastys žinomos. Viktoras Dmitrijevas (rus.)
• Avarijos priežastis. Išsamiausias Fatachovo tekstas. Aleksejus Fatachovas (VIUR) (rus.)
• Greenpeace rejects Chernobyl toll (angl.)
• Černobylis ir Korporacijos (rus.)
• Černobylio AE katastrofos geofiziniai aspektai. V. Vasiljevas (TATENA), A. Fefelovas (), I. Janickis (Rusijos mineralinių medžiagų mokslinių tyrimų institutas). (rus.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.