Žemutinė Nubija

Nubijos regionas: al-Maris المريس
Šalis	pietų Egiptas
Tautos	nubai > arabai
Kalba
Valstybės
Miestai	, Abu Simbelis

Žemutinė Nubija (egiptiečių kalba: Ta-nadžer) arba al-Maris (arab. المريس = al-Maris) – istorinis regionas Nilo upės slėnyje, tarp pirmojo ir antrojo Nilo slenksčių, dabartiniame pietų Egipte, . Šiuo metu beveik visą apima dirbtinis Nasero ežeras, atsiradęs pastačius Asuano užtvanką.

Geografija

Žemutinė Nubija yra viena iš trijų Nubijos regiono dalių, šiauriausia. Ji apima siaurą ir derlingą juostą palei Nilą. Nubijos šiaurine riba nuo seniausių laikų laikomas pirmasis Nilo slenkstis, prie kurio yra miestas Asuanas (sen. Elefantina), už kurio į šiaurę yra Aukštutinis Egiptas. Pietine Žemutinės Nubijos riba sąlyginai laikomas antrasis Nilo slenkstis, už kurio prasideda . Rytuose regionas pereina į nederlingą Nubijos dykumą, retai gyvenamą bedžų genčių. Ši dykuma skiria Žemutinę Nubiją nuo Raudonosios jūros rytuose. Vakaruose regionas pereina į negyvenamą Libijos dykumą.

Istorija

Žemutinė Nubija – senovinis žemdirbystės ir civilizacijos židinys, per visą savo istoriją stipriai veiktas iš kaimyninio Egipto. Nuo priešistorinių laikų ją veikė Aukštutinio Egipto kultūros, kol 3600-3000 m. pr. m. e. suklestėjo vietinė . Šioje kultūroje jau randami karalių kapai, tuo metu dar nežinomi Egipte, todėl manoma, kad faraonų kultą ir pirmuosius kapus statyti egiptiečiai išmoko iš savo pietinių kaimynų. III tūkst. pr. m. e. regione klestėjo B-grupės ir C-grupės kultūros. Tuometiniuose Egipto šaltiniuose čia minimos kelios valstybės.

Per Viduriniąją karalystę Žemutinė Nubija buvo užimta Egipto, ir iš šio laikotarpio liko daug pastarojo statytų tvirtovių, kurios žymėjo pietinę sieną įvairiais laikotarpiais. Nusilpus Egipui, II tūkst. pr. m. e. viduryje Žemutinę Nubiją kontroliavo iš Aukštutinės Nubijos. II tūkst. pr. m. e. antrojoje pusėje Žemutinė Nubija vėl įjungta į Egiptą. Tuo metu čia pastatytos kelios garsios šventyklos, tarp jų – Abu Simbelis.

Per vėlesnį I tūkst. pr. m. e. Žemutinė Nubija vystėsi kaip Kušo karalystės šiaurinė provincija, nors ir stipriai veikiama, o neretai ir nukariaujama, tuo metu Egiptą valdžiusių dinastijų – Asirų, Achemenidų, Ptolemėjų, galiausiai romėnų.

Romos imperijos įtakoje pirmaisiais mūsų eros amžiais į Žemutinę Nubiją iš Egipto prasiskverbė krikščionybė. Apie II-III a. Kušo karalystei visai nusilpus, šias teritorijas siaubė rytiniai kaimynai blemijai ir vakarinės gentys nubai, sietini su . IV a. regione susikūrė nepriklausoma krikščioniška valstybė, kurių karalius Silko sutramdė klajoklių gentis, sustiprino sostinę . Nors VII a. Nobatija buvo įjungta į Aukštutinėje Nubijoje egzistavusios sudėtį, ji išlaikė autonomiją.

Po to, kai Egiptas buvo islamizuotas ir arabizuotas, ta pati tendencija pirmiausia pasiekė ir Žemutinę Nubiją. Tačiau ginama krikščioniškos Makuros, Žemutinė Nubija išliko krikščioniška iki pat XIII a. 1066 m. kraštą nusiaubė arabų gentis , kuri vėliau vis labiau įsigalėjo regione, platindami islamą ir arabų kalbą. Atskiros musulmoniško Egipto dinastijos Fatimidai, Ajubidai, Bahriai keletą kartų buvo užėmę Žemutinę Nubiją, bet niekada joje neįsitvirtino ilgiau. 1517 m. regionas buvo galutinai nukariautas Osmanų imperijos, ir įjungtas į . Nuo tada Egipto sudėtyje jis išlieka iki dabar. Osmanų valdymo laikais buvo pabaigta krašto arabizacija ir islamizacija.

Visa Egipto teritorijoje esanti Žemutinė Nubija buvo apsemta, pastačius Asuano užtvanką (apie 1960 m.).

Nuorodos

• Richard Lobban, Relations between Islamic Egypt and Christian Nubia: the Case of the Baqt Archyvuota kopija 2011-02-23 iš Wikiwix

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.