Žaliasis žiogas

Tettigonia viridissima
Žaliasis žiogas (Tettigonia viridissima)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Nariuotakojai ( Arthropoda) Klasė: Vabzdžiai ( Insecta) Poklasis: Sparnuotieji ( Pterygota) Būrys: Tiesiasparniai ( Orthoptera) Šeima: Žioginiai ( Tettigoniidae) Gentis: ( Tettigonia) Rūšis: Žaliasis žiogas ( Tettigonia viridissima)
Binomas
Tettigonia viridissima Linnaeus, 1758

Žaliasis žiogas (Tettigonia viridissima) – žiogų (Tettigoniidae) šeimos vabzdys. Paplitęs Europoje, Azijoje iki Mongolijos, šiaurės Afrikoje. Aptinkamas daugiausiai dirvonuose, pievose, soduose, lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmynuose.

Morfologija

Patinėlių kūnas 27-36 mm, patelių – 32-42 mm ilgio, žalias, su sparnais siekia iki 60 mm. Pasitaiko ir visiškai geltonų žiogų, arba su geltonom kojom. Galva 6-7 mm dydžio, turi graužiamojo tipo burnos organus. Antenos siekia iki 70 mm ilgio, apie 2 kartus daugiau už žiogo kūną. Priešnugarėlė apsaugona chitininio šarvo, apie 10 mm ilgio. Pilvelis 15-25 mm ilgio, turi trumpus cerkus gale. Antsparniai siauri, ilgi (iki 50 mm), toli išlenda už užpakalinių šlaunų viršūnės. Sparnai platūs, vėduokliškai suskleisti po antsparniais. Patelių kiaušdėtis dažniausiai nesiekia antsparnių viršūnės, yra 23-32 mm ilgio. Patinėliai antsparnių pamate turi apie 8-10 mm ilgio organą, kuris yra rudas. Per visą žiogo nugarą (įskaitant antsparnius) eina siaura ruda juosta, praplatėjanti antsparnių pamate. Užpakalinės kojos tvirtos, ilgos, pritaikytos šokinėjimui. Žiogas neblogai sklando. Nors dauguma žmonių mano kad jie skraido.

Biologija ir ekologija

Svirpiantys žalieji žiogai

Žiogų patinėliai pateles kviečia čirpdami. Čirpimas pradedamas girdėti antroje dienos pusėje ir trunka visą naktį, iki aušros. Susiporavusios patelės deda kiaušinėlius į žemę, pradūrusios ją savo ilga kiaušdėtimi. Kiaušinėliai gali žiemoti 1-2 kartus. Pavasarį iš kiaušinėlių išsirita lervos, arba nimfos, kurios užauga per 50-70 dienų, pereina 7 . Kiaušdėtis atsiranda 4 ūgyje, sparnų užuomazgos išaiškėja 6 ūgyje. Suaugėliais tampa po 7 nėrimosi, tada pilnai išsivysto sparnai. Po savaitės pradeda čirpti, dar po savaitės – poruojasi.

Žiogai aktyvūs tiek dieną, tiek naktį. Nimfos daugiausiai gyvena žolėje, suaugėliai – krūmuose, medžiuose, dažnai jų viršūnėse. Dienomis mėgsta šildytis saulėje. Žiogai  – maitinasi įvairiu maistu: jaunos lervos minta jaunais ir sultingais augalais, juose išgraužia netaisyklingos formos iškandas. Senesnės lervos bei suaugėliai gali apgraužti ir kietesnes augalų dalis, maitinasi ir smulkiais vabzdžiais, pvz. amarais, musėmis, vabalais bei jų lervomis. Kartais ėda ir mažesnius savo rūšies atstovus.

Kenkia migliniams augalams, liucernai, pupoms, bulvėms ir kt. Be to, minta amarais ir kitokiais smulkiais vabzdžiais bei jų lervomis. Veisiasi daugiausia nedirbamose žemėse ir tik vėliau pereina ant kultūrinių augalų. Kaip kenkėjas žaliasis žiogas nelabai reikšmingas.

• Žaliojo žiogo nimfa
• Patelės atpažįstamos pagal kiaušdėtį
• Patinėliai kiaušdėties neturi
• Kartais šis žiogas geltonas
• Tettigonia genties nimfa
• Galvos anatomija
• Žandai (mandibulės)
• Klausos organas ant priekinės kojos

Nuorodos

• Taksonomija, informacija
• Tiesiasparniai – „smuikininkai“ ir „terminatoriai“ – Straipsnis Vakarų eksprese.
• Nuotraukos, informacija
• Aprašymas, nuotraukos

Vikiteka: Žaliasis žiogas – vaizdinė ir garsinė medžiaga