Šanchajaus getas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Šanchajaus getas buvo maždaug 2,5 km² teritorija Japonijos okupuoto Kinijos miesto Šanchajaus Hongkou rajone, kuriame Antrojo pasaulinio karo metu gyveno apie 20 000 žydų pabėgėlių, daugiausia iš Vokietijos.

Priešistorė

Po 1933 m. Vokietijoje valdžią užėmus naciams, žydai buvo vis labiau persekiojami (pvz., Niurnbergo rasiniai įstatymai). Po žydai galutinai suprato, kad saugus ir orus gyvenimas Trečiajame Reiche jiems nebeįmanomas. Daug žydų ėmė prašytis prieglobsčio aplinkinėse šalyse. Tuo metu daugelis šalių negalėjo ar nenorėjo priimti žydų pabėgėlių, dėl to jiems buvo sunku pasitraukti iš Vokietijos. Po padėtis dar pablogėjo.

Šanchajus po 1937 m.

Po miestas atiteko Japonijos imperijai. Japonai Šanchajui nenustatė oficialaus vizų režimo, dėl to ten buvo galima patekti ir be vizos. Norint išvažiuoti iš Vokietijos vizos buvo reikalaujama. Daug tokių vizų, nepaisydamas oficialių ambasadoriaus nurodymų, išdavė Kinijos generalinis konsulas Vienoje . Tokias vizas išdavinėjo ir japonų diplomatas Chiune Sugihara Lietuvoje. Abu jie buvo paskelbti pasaulio teisuoliais (2001 m. ir 1985 m.)

Šanchajuje tuo metu jau buvo dvi žydų bendruomenės: Bagdado žydai ir Rusijos žydai, pasitraukę iš Rusijos po Spalio revoliucijos.

Vokietijos žydų atvykimas

Kai kurie žydų pabėgėliai turėjo galimybę nusipirkti bilietus į prabangius japonų garlaivius, kurie išplaukė iš Genujos. Pabėgėliai tris savaites trukusią kelionę, kurios metu buvo puikiai aprūpinti ir linksminami, tokiomis sąlygomis apibūdino kaip „siurrealistišką“. Kai kurie keleiviai bandė iš Egipto patekti į .

Japonijos okupacinė valdžia Šanchajuje konfiskavo žydų turtą ir apribojo jų judėjimą. Norint pasitraukti iš geto reikėjo gauti leidimą. Didžioji dalis pabėgėlių atvyko po 1937 m., o 1939 m. buvo sugriežtintos įvažiavimo sąlygos. Po japonų 1941 m. gruodį, patekti į Šanchajaus getą buvo nebeįmanoma.

Gyvenimas gete

Japonų valdininkai buvo nepasiruošę tokiam dideliam atvykėlių skaičiui. Dėl to pabėgėliai pateko į baisias gyvenimo sąlygas: 10 žmonių gyveno vienoje patalpoje, kentė badą, katastrofiškas higienines sąlygas, taip pat praktiškai neturėjo galimybių užsidirbti pragyvenimui.

Ilgiau Šanchajuje gyvenę žydai, vadinamieji „bagdadžiai“, o vėliau ir JAV žydų organizacijos bandė gerinti šias pabėgėlių sąlygas. Nepaisant kalbos barjero, skurdo ir epidemijų atvykėliai sugebėjo susiorganizuoti tam tikrą viešąjį gyvenimą: mokyklas, laikraščius, teatro spektaklius ir sporto varžybas.

Po japonų antpuolio Pearl Harbore daugelis pasiturinčių bagdadžių buvo internuoti, nes daugelis jų buvo Didžiosios Britanijos piliečiai. Nutraukti ir ryšiai su amerikiečių organizacijomis. Dėl to gyvenimo sąlygos gete pablogėjo.

Režimo sugriežtinimas (1943–45)

Nuo 1943 m. Vokietija ėmė reikalauti, kad Japonija perduotų jai Šanchajaus žydus arba pati pasirūpintų jų išžudymu. Nepasainat to, kad Japonija buvo Vokietijos sąjungininkė, žydai Vokietijai nebuvo išduoti.

Nuo 1942 m. lapkričio 15 d. buvo galutinai nuspręsta žydus uždaryti gete. 1943 m. vasario 18 d. japonai paskelbė, kad iki gegužės 15 d. visi žydai, kurie atvyko po 1937 m., turi persikelti į tam skirtą miesto rajoną. Nors japonai atskirais atvejais ir leido dirbti už geto ribų, gete gyvenimo sąlygos dar suprastėjo.

1944 m. prasidėjo amerikiečių oro antpuoliai. Daugiausia žydai nukentėjo 1945 m. liepą, kai buvo bombarduojama radijo stotis Hongkou rajone, tuomet žuvo 31 pabėgėlis, 500 buvo sužeista ir 700 liko be pastogės.

Kai kurie Šanchajaus geto žydai dalyvavo sabotažo akcijose prieš japonus ir padėjo numuštų amerikiečių lėktuvų pilotams pasiekti Japonijos neokupuotas Kinijos teritorijas.

Išvadavimas

Getas oficialiai išlaisvintas buvo 1945 m. rugsėjo 3 d., šiek tiek uždelsus, nes norėta, kad miestą užimtų Čiang Kaiši armija. 1948 m. įkūrus Izraelio valstybę ir 1949 m. žlugus Čiang Kaiši vyriausybei žemyninėje Kinijoje, beveik visi žydai paliko Šanchajų. 1957 m. čia liko tik apie 100 žydų. o šiais laikais turėtų būti dar mažiau.

Nuorodos

1. Warren Kozak: The Rabbi of 84th Street: The Extraordinary Life of Haskel Besser. HarperCollins: New York 2004. . S. 177.