Čagatajaus ulusas

Čagatajaus chanatas buvo mongolų, vėliau lingvistiškai tiurkizuotas chanatas, susidaręs iš antrojo didžiojo chano Čingischano sūnaus Čagatajaus ir jo palikuonių valdytų žemių. Iš pradžių buvo Mongolų imperijos dalimi, vėliau tapo visiškai nepriklausoma valstybe. Kartais chanato istorijai priskiriama ir vėlesnių jo paveldėtojų – Mogulistano ir (Kašgarijos) istorija iki pat 1687 m.

mong. Цагадайн улс Čagatajaus chanatas
buvęs chanatas
← 1260 – 1346 →   →
Vėliava
Location of
Sostinė
Valdymo forma	chanatas
Era	Naujieji laikai
- Atsiskiria nuo Mongolų imperijos	1260 m., 1260
- Suskyla	1346 m.

Klestėjimo laikotarpiu chanatas tęsėsi nuo Amudarjos piečiau Aralo jūros iki Altajaus kalnų dabartiniame Mongolijos ir Kinijos pasienyje. Taigi, jis valdė dabartines teritorijas Rytų Turkestane, Kirgizijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje, Kazachijoje. Didžiąją dalį istorijos chanato politinis ir kultūrinis centras koncentravosi Rytų Turkestane (dab. Kinijos Sindziangas).

Čagatajaus ulusas

Chanato atsiradimui prielaidos susidarė po didžiojo mongolų chano Čingischano mirties, t. y. 1225 m., kuomet jo imperija buvo padalinta į keturis administracinius vienetus – ulusus, paskirtus valdyti keturiems sūnums: Ugedėjui, Džučiui, Tolujui ir Čagatajui. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos, šiuolaikiniame Uzbekistane) bei teritorijas Tarimo baseine (Rytų Turkestanas, dab. Kinijos Sindziango provincija). Savo sostine jis padarė dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.

Čagatajaus ulusas pripažino Didžiojo Chano valdžią. Iš pradžių juo buvo Ugedėjus, vėliau . 1242 m. mirus Čagatajui, jo uluso teritorijose įsitvirtino Čagatajaus palikuonys (Čagataidai): čia valdė Čagatajaus anūkas ir kiti, tačiau sprendimai dėl chanų išrinkimo priklausė Didžiajam Chanui ir mongolų Karakorume. Be to, vakarines uluso teitorijas (Transoksianos miestus) valdė atskiri pareigūnai (emyrai), kurie irgi buvo atskaitingi tiesiogiai didžiajam chanui.

Nepriklausomybė

Nepriklausomam chanatui susiformuoti galimybė atsirado 1259 m., po Didžiojo Chano Monkės mirties. Tuo metu Mongolų imperijoje prasidėjo suirutė: pilietinis karas tarp Chubilajaus ir . Ja uluse pasinaudojo Čagatajaus vaikaitis (1260–1266 m.), kuris sukilo prieš Arik Buką, užėmė naujas teritorijas ir perėmė tiesioginį Transoksianos valdymą iš didžiojo chano. Taip susiformavo nepriklausomas Čagatajaus chanatas. Algu įpėdiniai greitai perėmė vietos religiją – islamą, kuriam laikui į vakarines chanato (Transoksianą) dalis buvo perkelta sostinė (ji buvo įkurta Karšyje).

Chanatas vienybę išlaikė iki XIV a. vidurio. Tačiau 1346 m., nužudžius Kazan-chaną, šalyje prasidėjo suirutė, ir gentinė dezintegracija. Po kelerių metų buvusio chanato teritorijoje susiformavo vakarinis Maveranachro chanatas (iš jo kilo Timūridų imperija) ir rytinis Mogulistanas. Abu šie chanatai skelbėsi Čagatajų chanato valstybėmis paveldėtojomis.

Chanai

Rytų Turkestano istorija
Džungarija | Tarimas | Turfanas
36 vakarų valstybės (Tocharai)
Siongnu	Han dinastija (Vakarų teritorijos)
Žoužanai Gaoče	Gaočangas, Šanšanas, , Jutianas, , Janči
Tangų dinastija (Ansi, Beitingas)
Karlukų kaganatas
Uigūrai	Tibeto imperija
Karachanidų chanatas Karakitajų chanatas		Karachodža
Mongolų imperija
Čagatajaus ulusas
	Mogulistanas
Džungarų chanatas
Čingų dinastija
		Kinija
KLR (Sindziangas)

• Čagatajus 1225–1242
• 1242–1247, 1252
• 1247–1252
• 1252–1261, 1266
• 1261–1266
• Borak-chanas 1266–1271
• Negubek-chanas 1271–1272
• Buga Temur-chanas 1272–1291
• Jisu Duva-chanas 1291–1306
• Kunček-chanas 1306–1308
• Hizr Talichu-chanas 1308–1309
• Kebek-chanas 1309, 1318–1326
• Jisu Buga-chanas 1309–1318
• Ildžidigu-chanas 1326
• Duva Temur-chanas 1326
• Ala ud-Dinas Tarmaširin-chanas 1326–1334
• Čangši-chanas 1334
• Buzan-chanas 1334–1338
• Jisu Temur-chanas 1338–1342
• Muchamad-chanas 1342–1343
• Kazan-chanas 1343–1346

Nuorodos

1. Žr. Barnes, Ian, Bhikhu Parekh and Robert Hudson. The History Atlas of Asia. MacMillan, p. 87. Macmillian, 1998. , p. 87; Barraclough, Geoffrey. The Times Atlas of World History. 4th Ed. Hammond World Atlas Corporation, 1993. , p. 127.
2. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. , p. 253–4
3. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. , p. 328–9