Venecijos kino festivalis

Tarptautinis Venecijos kino festivalis (it. Mostra Internazionale d'Arte Cinematografica della Biennale di Venezia) – seniausias pasaulyje kino festivalis, kurį 1932 m. įkūrė grafas Giuseppe Volpi. Tuo metu renginys buvo pavadintas Esposizione Internazionale d’Arte Cinematografica (liet. Tarptautinė kinematografijos meno paroda). Renginys vyksta kasmet rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje Venecijos miesto Lido saloje, Italijoje. Filmai rodomi istoriniame „Palazzo del Cinema“ ir kituose gretimuose kino teatruose. Šis renginys yra didesnio kultūros renginio Venecijos bienalės (ital. Biennale di Venezia) dalis ir vienas prestižiškiausių kino festivalių pasaulyje.

Tarptautinio Venecijos kino festivalio simbolis

Festivalio tikslas yra skleisti pristatyti ir remti įvairius tarptautinio kino aspektus visomis jo formomis – kaip meną, pramogą ir verslą, – puoselėjant laisvės ir tolerancijos vertybes. Festivalyje taip pat pristatomos žinomų kino asmenybių retrospektyvos, siekiant priminti visuomenei kino istoriją.

Pagrindiniai Venecijos kino festivalio apdovanojimai yra „Auksinis liūtas“ (ital. Leone d’Oro), teikiamas už geriausią konkursinės programos filmą, „Sidabrinis liūtas“ (Leone d’Argento) už geriausią režisūrą ir „Volpi taurė“ (Coppa Volpi), įteikiama geriausiam aktoriui ir aktorei. Taip pat žiuri turi teisę apdovanoti konkursinėje programoje parodytą filmą „Specialiuoju žiuri prizu“.

Istorija

Pirmoji Kinematografijos meno paroda (Esposizione d’Arte Cinematografica) Venecijos bienalės pirmininko grafo Giuseppe Volpi di Misurata, generalinio sekretoriaus skulptoriaus Antonio Maraini ir Romos Tarptautinio mokomojo kino instituto generalinio sekretoriaus Luciano De Feo iniciatyva įvyko 1932 m., 18-osios Venecijos bienalės metu. Luciano De Feo tapo pirmuoju kino festivalio direktorium ir programos kuratorium. Tai buvo pirmasis pasaulyje tokio pobūdžio kino renginys.

Antrasis festivalis įvyko 1934 m. Jo metu buvo surengtas filmų konkursas. Apdovanojimus skyrė Bienalės pirmininkas, atsižvelgęs į specialistų ir žiūrovų nuomones. Nuo 1935 m. festivalis tapo kasmetiniu renginiu. 1936 m. pirmą kartą buvo sudaryta tarptautinė žiuri. 1937 m. buvo atidarytas naujas kino teatras „Palazzo del Cinema“, kuriame festivalis vyksta iki šiol (išskyrus 1940 ir 1948 m.) 1938 m. buvo surengta pirmoji retrospektyva, skirta nuo 1891 iki 1933 m. sukurtam prancūzų kinui.

Dėl karo 1940–1942 m. dalyvaujančių šalių skaičius reikšmingai sumažėjo, o vėlesniais karo metais festivalyje vyravo ašies šalių kinas. Pokario metais po trumpos pertraukos festivalis vėl buvo surengtas 1946 m. 1949 m. buvo įsteigtas Šv. Morkaus auksinio liūto geriausio filmo apdovanojimas.

XX a. 6-ajame dešimtmetyje reikšmingai plėtėsi festivalio geografija, sustiprėjo festivalio įtaka pasaulio kino istorijai: auksinius ir sidabrinius liūtus laimėjo daug japonų (Akira Kurosawa, Kenji Mizoguchi) ir indų (Satyajit Ray ir kt.), taip pat Rytų Europos kino kūrėjų (Karel Stekly (Čekoslovakija), Andrzej Waida (Lenkija) ir kt.) 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje festivalio dėka iškilo daug italų režisierių (Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Francesco Rosi, Ermanno Olmi, Bernardo Bertolucci, Pier Paolo Pasolini, Florestano Vancini, Vittorio De Seta, Valerio Zurlini).

1961–1962 m. festivalis tapo naujo kino platforma. Čia buvo rodomi nepriklausomo britų kino, prancūzų naujosios bangos, jaunų italų režisierių filmai.

Negalėdamas atsikratyti fašistinio Italijos laikotarpio įtakos ir išvengti bendro politinio klimato, 1969 m. Venecijos kino festivalis nustojo teikti „Auksinio liūto“ apdovanojimus. Visą 7-ąjį dešimtmetį festivalio organizatoriai ieškojo naujų formų, Venecijoje buvo rengiami lygiagretūs kino renginiai. 1978 m. Venecijos kino festivalis neįvyko.

Tarptautinį prestižą festivalis susigrąžino 1979–1982 m. Greta konkursinės programos buvo rodomos reikšmingos retrospektyvos, kino eksperimentams skirtos programos ir įspūdingiems kino filmams skirta programa. 1980 m. vėl imta teikti „Auksinio liūto“ apdovanojimus. 9-ajame dešimtmetyje festivalio dėka pasaulyje išpopuliarėjo Vokietijos naujasis kinas (Wim Wenders, Margarethe Von Trotta, Rainer Werner Fassbinder ir kt.) 1984 m. Italijos nacionalinė kino kritikų sąjunga ėmė rengti Tarptautinę kritikų savaitę, skirtą debiutiniams ir antriesiems režisierių darbams, 1988 m. festivalis buvo papildytas naujomis programomis.

2007 m. Venecijos kino festivalis atšventė savo 75-ąjį jubiliejų.

Šaltiniai

1. Venecijos festivalis, Venecijos kino festivalis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 802 psl.
2. Oficialus Venecijos kino festivalio tinklalapis: 68-asis Tarptautinis Venecijos kino festivalis (anglų k.) 2007-09-23 iš Wayback Machine projekto.
3. Oficialus Venecijos bienalės tinklalapis. Bienalės kino istorija: 4-asis dešimtmetis. (Tikrinta 2011-12-06)
4. Oficialus Venecijos bienalės tinklalapis. Bienalės kino istorija: 5-asis ir 6-asis dešimtmetis. (Tikrinta 2011-12-06)
5. Oficialus Venecijos bienalės tinklalapis. Bienalės kino istorija: 7-asis ir 8-asis dešimtmetis. (Tikrinta 2011-12-06)
6. Oficialus Venecijos bienalės tinklalapis. Bienalės kino istorija: 9-asis dešimtmetis. (Tikrinta 2011-12-06)

Nuorodos

Vikiteka: Venecijos kino festivalis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficialus Venecijos kino festivalio tinklalapis 2011-02-19 iš Wayback Machine projekto.