Nelaisvė

Nelaisvė – priešui pasidavusio ar jo valion patekusio kombatanto (kario, partizano) būklė, kai apribojama jo laisvė, kad jis negalėtų dalyvauti karo veiksmuose. Toks nelaisvėn patekęs asmuo vadinamas karo belaisviu. Nelaisvėn gali patekti ginkluoto konflikto, karo metu ar jam pasibaigus.

Tarybiniai belaisviai Antrojo pasaulinio karo metais Vilniuje

Argentiniečiai karo belaisviai Port-Stenlyje Folklandų karo metu (1982 m.)

Karo belaisvio statusą nustato tarptautinės teisės aktai. Į nelaisvę imti (šių dienų tarptautinės teisės požiūriu) gali tik valstybė (jos ginkluotosios pajėgos). Privatūs asmenys imti į nelaisvę negali.

Į nelaisvę paimti gali būti tik kombatantai, kurie dalyvauja ar gali dalyvauti karo veiksmuose. Todėl į nelaisvę negali būti imami:

• taikūs gyventojai, net jei jie yra priešo valstybės piliečiai
• korespondentai, net jei jie veikia prie priešo kariuomenės
• karo medikai ir karo dvasininkai (karo kapelionai).

Istorija

Senovėje pralaimėjusios pusės kariai, paimti nelaisvėn būdavo išžudomi (kad negalėtų kautis ateities karuose) ar paverčiami vergais (kad teiktų naudą laimėtojams). Tais laikais dažnai neskirdavo karių ir civilių, todėl pralaimėjusios pusės civiliai dažnai irgi būdavo žudomi ir/ar verčiami vergais.

Viduramžiais papročiai buvo panašūs kaip ir antikos laikais. Ypač žiaurūs dažnai būdavo religiniai karai. Tokiuose karuose eretikais, pagonimis laikomų priešininkų kariai dažnai irgi būdavo žudomi. Taip būdavo, pvz., kai kuriuose kryžiaus žygiuose. Kartais už nelaisvėn paimtus priešo vadus, riterius prašydavo išpirkos, o eilinius karius, už kuriuos nebuvo kas pasiūlys išpirką, žudydavo arba versdavo vergais (taip darydavo, pvz., berberų piratai).

Karo belaisvių teisinis statusas

Svarbiausi šiuolaikinės tarptautinės teisės aktai, apibrėžiantys elgesį su karo belaisviais yra: 1907 m. Hagos priedas dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, 1929 m. Trečioji ir 1949 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir 1977 m. Ženevos konvencijų papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Pagal šiuos teisės aktus, karo belaisvis yra priešo vyriausybės, o ne jį paėmusių į nelaisvę asmenų ar karo dalinių vadžioje ir yra draudžiamas bet koks pasikėsinimas į jo gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą. Priešo vyriausybė privalo nemokamai karo belaisvius išlaikyti ir teikti jiems medicinos pagalbą. Belaisviai privalo laikytis teisės normų, galiojančių priešo kariuomenėje, o už jų pažeidimus ir bandymą pabėgti gali būti baudžiami tik drausminėms priemonėmis. Karo belaisviai turi teisę gauti ir siųsti laiškus, o jų asmeniniai daiktai, išskyrus ginklus ir karo dokumentus, lieka jų nuosavybe. Pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai turi būti išsiųsti į tėvynę. Tyčiniai veiksmai, kuriais sukeliama karo belaisvių mirtis, sunkus sužalojimas ar liga, kvalifikuojami, kaip karo nusikaltimai. Lietuva 1939 m. prisijungė prie 1929 m. Ženevos konvencijos, 2001 m. prie 1949 m. konvencijos ir 1977 m. papildomo protokolo.

Pasauliniai karai

Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų metu ne visos valstybės buvo prisijungusios prie tarptautinių konvencijų dėl karo belaisvių ir jų netaikė visa apimtimi. Daug karo belaisvių mirė nuo labai prastų gyvenimo sąlygų: bado, mušimo, grupinių bausmių taikymo, prastos medicinos priežiūros ar jos nebuvimo ir žudynių.

Taip pat skaitykite

• Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniai

Vikiteka: Nelaisvė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Karo belaisvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 462 psl.