Viktorijos architektūra

Viktorijos architektūra (angl. Victorian architecture) – Anglijoje susiformavęs ir po buvusios Britų imperijos kolonijas plitęs architektūrinis stilius. Apima karalienės Viktorijos valdymo 1837–1901 m. laikotarpį, kuris įvardijamas kaip Viktorijos epocha.

Sent Penkro geležinkelio stotis ir Midlando viešbutis Londone (1868 m.)

Mančesterio rotušė (1868 m.)

Dėl pramonės revoliucijos sparčiai plėtėsi miestai ir jų priemiesčiai. Buvo statomi pramoniniai pastatai, miestų centruose ir gyvenamuosiuose kvartaluose – puošnūs gyvenamieji namai. Įsigalėjo stilizacija, ieškota egzotiškų sprendimų, ypač fasadų architektūroje. Viktorijos architektūrai būdingi stiliai: , istorizmas (daugiausia neogotika), taip pat neorenesanso, neoklasicizmo, , maurų meno elementai. Pradėta gaminti naujas konstrukcines medžiagas (metalą, stiklą) statyboms, unifikuotus pramoninės gamybos elementus. Atsirado pastatų nauji tipai – geležinkelio stotys, parodų paviljonai. Viktorijos epochoje statybos vyko atkreipiant didelį dėmesį į ornamentiką ir interjerų puošybą. Išskirtiniai išoriniai pastatų elementai: statmenai kylantys stogai, plytų mūro sienos (plikos ar dažytos kokia nors spalva), frontonai su ornamentais, šlaitinių stogų kraigus vainikuojantys , pakeliamieji langai ir švieslangiai, aštuonkampiai arba apvalūs bokšteliai ir erdvios, namą juosiančios verandos.

Be Didžiosios Britanijos, Viktorijos stiliaus architektūrą reprezentuoja ir Šiaurės Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos miestų ir miestelių statiniai. XIX a. daugelis architektų emigravo į kolonijas savo karjeros pradžioje. Paprastai jie rinkosi architektūros stilius, kurie buvo madingi išvykstant iš Anglijos. Tačiau antroje amžiaus pusėje išsivysčius transportui ir ryšiams, net atokiose imperijos vietose buvo prieinami tokie leidiniai kaip žurnalas „The Builder“ (Statytojas), kuris padėjo kolonijų architektams neatsilikti nuo vyravusių madų. Taip anglų architektūros įtaka sklido po visą pasaulį. Keletas žinomų architektų sukūrė angliškuoju stiliumi pagrįstus projektus, įskaitant William Butterfield (Šv. Petro katedra Adelaidėje) ir Jacob Ray Mold, vyriausiąjį viešųjų darbų architektą Niujorke.

Iki XIX a. vidurio dėl statybose diegiamų naujų technologijų buvo galima išvysti naudojamus metalinius komponentus kaip statybines konstrukcijas. Pastatai kilo įrengiant ketaus ir kaltinės geležies karkasus. Šios medžiagos palyginti silpnai atlaikė tempimo apkrovas, todėl buvo efektyviai pakeistos tvirtesniu plienu. Vienas žinomiausių geležinės karkasinės konstrukcijos pastatų autorių buvo , Krištolinių rūmų Haid parke architektas. Jis taip pat statė namus, tokius kaip Mentmore Towers rūmai, kurie reprezentavo vis dar populiarų anglų renesanso stilių. Šiuo klestėjimo laikotarpiu buvo sukurti nauji statybos metodai, bet ironiška, kad architektūros stiliai, sukurti tokių architektų kaip Augustus Pugin, buvo retrospektyvūs. Škotijoje, Glazge dirbęs architektas Alexander Thomson pradėjo naudoti ketų ir plieną komerciniuose pastatuose, sumaišydamas neoklasikinę tradiciją su Egipto ir rytietiška įtaka, kad sukurtų daug tikrai originalių konstrukcijų. Kiti žymūs šio laikotarpio škotų architektai yra Archibald Simpson ir Alexander Marshall Mackenzie, kurių stilistiškai įvairiapusę kūrybą galima pamatyti Aberdyno architektūroje.

Šaltiniai

Vikiteka: Viktorijos architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Viktorijos stilius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
2. Jungtinės Karalystės architektūra. 19 amžius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
3. Architektūros stiliai, pakeitę istoriją: nepavaldūs nei laikui, nei valdžioms toliau stebina pasaulį. Viktorijos laikų architektūra delfi.lt Nuoroda tikrinta 2024-11-13
4. Blank, Alan; McEvoy, Michael; Plank, Roger (1993). Architecture and Construction in Steel. Taylor & Francis. ISBN