Kamerūno geografija

Kamerūno geografija – Kamerūno Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.

Kamerūno topografinis žemėlapis

Mandaros kalnai

Padėtis

Kamerūnas yra Centrinėje Afrikoje, kiek į šiaurę nuo pusiaujo. Šalies sausumos sienos ilgis – 5018 km. Šiaurės vakaruose ribojasi su Nigerija (1975 km), šiaurės rytuose – su Čadu (1116 km), rytuose – su Centrinės Afrikos Respublika (901 km), pietryčiuose – su Kongu (494 km), pietuose – su Gabonu (349 km) ir Pusiaujo Gvinėja (183 km).

Pietvakariuose šalis prieina prie Atlanto vandenyno Biafros įlankos. Kranto linija 402 km ilgio. Krantai žemi; pietinis – lygus, šiaurinis – suskaidytas upių estuarijų.

Paviršius

Palei vandenyno pakrantę (iki 150 km pločio ruožu) driekiasi pakrantės žemuma, kurios šiaurėje įsiterpia vulkaninis Kamerūno kalno masyvas (aukštis iki 4040 m, aukščiausia šalies vieta). Toliau į šiaurę nuo šio masyvo, per centrinę šalies dalį ir Nigerijos pasienį eina Adamavos kalnų grandinė (1000–1500 m, aukštis iki 2740 m, ). Plati Benuės tektoninė įduba skiria Adamavos plokščiakalnį nuo Mandaros kalnų (1000–1100 m). Šiaurėje, prie Čado ežero plyti lygumos. Visa ši aukštumų ir kalnų grandinė nuo Čado ežero iki Kamerūno ugnikalnio (ir toliau besitęsianti Gvinėjos įlankoje vulkaninėmis salomis) sudaro .

Vulkaniniai masyvai šalies šiaurėje

Pietinę šalies dalį užima 600–650 m aukščio . Pakraščiuose jis leidžiasi į Kongo baseiną.

Klimatas

Kamerūno pietinėje pusėje vyrauja pusiaujinis klimatas, šiaurinėje – subekvatorinis. Vidutinė mėnesio temperatūra pietuose 22–28 °C, centrinėje dalyje 19–22 °C, šiaurėje – 26–33 °C.Dualoje aukščiausia fiksuota temperatūra siekia +39,8 °C, žemiausia – +16,0 °C,, Garua – atitinkamai +39,8 °C ir +17,3 °C.

Čuomio krioklys vakarų Kamerūne

Dža faunos rezervato džiunglės

Žirafos Vazos nacionaliniame parke

Kamerūno šiaurėje per metus iškrinta 500 mm, plokščiakalniuose – 1500–2000 mm, pakrantėje – 3000–4000 mm, Kamerūno vulkaninio masyvo vakariniuose ir pietvakariniuose šlaituose – iki 10 000 mm kritulių. Debundčos kaime ugnikalnio papėdėje vidutiniškai iškrinta 10 299 mm kritulių – tai drėgniausia vieta Afrikoje ir viena drėgniausių pasaulyje. Daugiausia lyja kovą–rugsėjį.

Hidrografija

Kamerūno upių tinklas tankus. Upės vandeningos, plokščiakalniuose slenkstėtos, gausu krioklių. Didžiuma upių priklauso Atlanto vandenyno (Gvinėjos įlankos) baseinui: Sanaga (ilgiausia šalies upė, 918 km), Vuris, Mungas, Krosas, Ntemas; prie šios įlankos baseino priskirtinas ir Nigerio intakas Benuė (su Majo Kebiu, kurio Kamerūne tėra aukštupys. Pietrytinis pakraštys patenka į Kongo upės baseiną: ten teka Sanga su intakais Dža ir Kadėjumi. Pačiuose pietuose siekia Ogovės baseiną (Aina, Lelė). Šiaurinė Kamerūno dalis yra nenuotakiame Čado ežero baseine – jam priklauso pasieniu tekančios Šario ir Logonės upės.

Didžiausias Kamerūne yra senkantis nenuotakus Čado ežeras šalies šiaurėje (jį dalijasi kelios valstybės). Adamavos plokščiakalnyje yra vulkaninės kilmės ežerų; dalis jų garsėja kaip nuodingo anglies dioksido kaupyklos (, Nioso ežeras). Čado pasienyje telkšo senvaginis Fiangos ežeras. Yra keletas didesnių tvenkinių (Lagdo – ant Benuė, Mbakau – ant Sanagos).

Dirvožemiai

Kamerūno pietuose vyrauja geležaliumžemiai, Adamavos plokščiakalnio vakaruose – blizgažemiai ir vulkanžemiai, šiaurėje – ir verstžemiai; yra smėlžemių, , salpžemių.

Gyvoji gamta

Pajūrio žemumoje ir pakrantėse veši Centrinės Afrikos mangrovės. Jų ypač gausu Kroso upės deltoje. Pietuose daugiausia auga drėgnieji pusiaujo miškai, kur vyrauja fikusai, palmės, raudonmedžiai,, , , .

Vidurinėje dalyje plyti Kamerūno aukštikalnių miškai: tai visžalių ir lapus metančių medžių retmiškiai, kur vyrauja baobabai, akacijos, podokarpai. Toliau einant į šiaurę ir lygumose driekiasi aukštažolės savanos, pačioje šiaurėje – sausos savanos, pusdykumės (Rytų Sudano savanų ekoregionas), Logonės upės slėnyje – pelkės ir pievos.

Kamerūno miškingumas – 42,8 %.

Kamerūno pusiaujo miškuose veisiasi beždžionės (makakos, šimpanzės, gorilos), drambliai, gyvatės, peri daugiau kaip 750 rūšių paukščiai, prie vandens telkinių veisiasi krokodilai, vėžliai, savanose – buivolai, antilopės, žirafos, raganosiai, liūtai, leopardai, hienos, stručiai, marabu, pelikanai. Upėse gausu žuvų.

Saugomos teritorijos užima >10 % Kamerūno ploto. 2020 m. šalyje buvo 27 nacionaliniai parkai: seniausi , , (1968 m.), didžiausias Mbam Džeremo nacionalinis parkas (4234,78 km²). Kaip pasaulio paveldo objektai saugomi Dža faunos rezervatas, Sangos nacionalinis parkas. Šalies gamtai pavojų kelia miškų kirtimas, nuganymas, dykumėjimas, brakonieriavimas, žuvies išgaudymas.

Šaltiniai

1. Cameroon, The World Factbook, CIA
2. Mount Cameroon, Cameroon, Peakbagger.com
3. Kamerūnas: Gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
4. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 189
5. Gwanfogbe, Mathew, Ambrose Meligui, Jean Moukam, and Jeanette Nguoghia (1983). Geography of Cameroon. Hong Kong: Macmillan Education.
6. „Station Douala“
7. „Garoua Climate Normals 1961–1990“. National Oceanic and Atmospheric Administration.
8. Frankham, Richard; Ballou, Jonathan D.; Briscoe, David Anthony (2004). A primer of conservation genetics. Cambridge University Press. p. 180.
9. „Global Forest Resources Assessment 2020 – Main Report“ (PDF). Food and Agriculture Organization of the United Nations. 2020. pp. 136–142
10. Cameroon, Protected Planet

Vikiteka: Kamerūno geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga