Kali

Šis straipsnis apie dievybę. Apie Angolos futbolininką skaitykite straipsnyje Carlos Manuel Gonçalves Alonso.

Kali (skr. काली = IAST: Kālī) – hinduizme (ypač šaktistinėje atšakoje) tai yra deivė, siejama su visa naikinančiu laiku, kraupiausias ir tuo pačiu galingiausias Devi pavidalas. Jos pavadinimas yra moteriška žodžio kālā, reiškiančio mirtį, laiką ir juodą spalvą, forma. Hinduistinėje mitologijoje Kali laikoma Šivos visa griaunančios formos (Kala, Rudra) antrąja puse.

Kali

Kali jantra

Šaktiniame tantrizme Kali laikoma aukščiausiąja tikrove (Brahmanu). Kali tapatinama su Didžiąja Naktimi (mahāratrī), Žemės Kerčių valdove (bhūvaneśvari) kuri nugali šviesą, priverčia visus sumigti, jos galiai niekas negali pasipriešinti. Nakties metu pasaulis nebetenka formų, ribų, miego metu išnyksta viskas, išskyrus transcendentinę laiko galią. Amžinosios Nakties pagrindinė savybė yra amžinybė, transcendentinė Laiko galia. Mahakali dar vadinama Pradžia (Ādyā).

Įvaizdis

Deivė Kali vaizduojama kraupaus pavidalo, nuoga, besijuokianti, iškišusi liežuvį, ištaršytais plaukais, keturiomis rankomis, ant kaklo turi nukirstų galvų vėrinį, juosmenį juosia nukirstos rankos, o kojomis ji pamynusi Šivą.

Šiva po Kali kojomis įvardijamas kaip „nebūtis“, sugriautos visatos lavonas. Kol gyvastis teikiama visatai, ji yra maloninga (śiva), tačiau be jos virsta lavonu (śava). Pasaulio sugriovimo metu lieka tik griuvėsiai, kuriuos ir vaizduoja Šivos lavonas. Pagal kitus religinius siužetus, Šiva tyčia gulęs Kali po kojomis, kad ši, jį pamynusi atsitokėtų nuo savo griovimo.

Kali šiurpus pavidalas vaizduoja niokojimą, juokas – jos triumfą. Kali juokiasi iš tų, kurie panirę į tuštybę manosi išsigelbėsiantys. Keturios Kali rankos simbolizuoja pasaulio kryptis, pilną laiko ciklą ir taip pabrėžia jos visagalybę. Rankose ji laiko kardą (naikinimo galios simbolis), nukirstą galvą (įtūžio trofėjus, gyvųjų lemties ženklas), indą (Kali suteikiama palaima, nes visos kitos malonės jos anksčiau ar vėliau atimamos), o ketvirta ranka ištiesta (ji atima baimę. Kali būdama absoliuti ir beribė yra anapus baimės, nors pati yra baimės įsikūnijimas. Įtikėjęs Kali jos pagalba netenka baimės).

Kaukolių vainikas skirtas priminti, kas visa, kas gyva, miršta. Kali nuogumas simbolizuoja jos beribiškumą, jos negali dengti niekas, tik erdvės bekraštybė. Kali tamsiai mėlyna arba juoda spalva rodo jos baisumą, tamsą, tuo pat tai, kad Laiko galioje visos spalvos susilieja it lieka tik amžina tamsa. Kali klajojanti ten, kur palytėjusi mirtis (prie laidojimo laužų).

Mitologija

Sanskrite turi keletą mitologinių ir kitokių reikšmių: dažniausiai vartojama kaip dievo Šivos žmonos vardas, be to, taip vadinama mitinių būtybių, susijusių su gandharvais, klasė; keletas augalų; būtybių vardai. Kartais taip vadinamas ir pats Šiva.

Kali – Šivos žmona, įkūnijanti gimimą ir mirtį. Šivos žmona turi keletą vardų pagal tai, kurį iš jos aspektų norima pabrėžti: Uma, Parvatė, Durga, Kali ir kt. Visų jų vaizdinys siekia seniausią Motinos Deivės kultą, minimą jau Indo slėnio miestų civilizacijų šaltiniuose. Šios deivės garbinimas laikui bėgant tampa pačia didžiausia šaivizmo atšaka, kuri viduramžių Indijoje buvo labai įtakinga.

Štai kaip Kali gimimas apsakomas viename Indijos mitų „Deivė Kali“: „…Dangaus valdovai, išklausę dievų, labai supyko, ir jų pykčio liepsna išsiveržė iš jų lūpų ir susiliejo į kalno dydžio ugnies debesį; tame debesyje susikaupė visų dievų jėgos. Iš šio visą visatą rūsčia šviesa nutvieskusio debesies atsirado moteris. Šivos liepsna tapo jos veidu, Jamos – jos plaukais, Višnaus galia padarė jos rankas, mėnulio dievas sukūrė jos krūtinę, ją apjuosė Indros jėga, Varūnos galia padovanojo jai kojas, žemės deivė Pritvė sukūrė jos klubus, kulnus jai sukūrė Surja, dantis – Brahma, akis – Agnis, antakius – Ašvinai, nosį – Kubera, ausis – Vajus. Taip atsirado galybe ir rūsčiu būdu pranokstanti visus dievus ir asurus Didžioji deivė“.

Toliau tame pačiame mite apsakoma, kaip ji susijusi su deive Parvate ir kaip Deivė šaukiama daugeliu vardų: „… iš švelniosios Šivos žmonos kūno pasirodė rūsčioji Deivė. Ji išėjo iš Parvatės kūno ir tarė: “Tai mane šlovina ir šaukia dievai, kuriuos vėl engia asurai, jie šaukia mane, didžiąją Kali, mane, piktąją ir negailestingąją kovotoją, kurios dvasia lyg antrasis aš uždaryta gailestingosios deivės Parvatės kūne. Rūsčioji Kali ir švelnioji Parvatė, mes – dvi pradžios, sujungtos vienoj dievybėj, du , Didžiosios Deivės, veidai! „ Ir dievai pašlovino didžiąją deivę visais jos vardais: “O Kali, o Uma, o Parvate, pasigailėk, padėk mums! O gražioji Šivos žmona Gaure, o Neįveikiamoji Durga, įveik savo galia mūsų priešus! O Didžioji motina , apgink mus savo kardu! O Piktoji , apsaugok mus nuo piktų priešų savo ietimi. O Deive , išgelbėk dievus ir visatą! „ Ir Kali, išklausiusi dangaus gyventojų maldavimus, vėl išvyko į mūšį su asurais“.

Kilmė

Kali šventykla Bengalijoje

Nakties dievybė (rātrī) minima jau Rigvedoje (10.127), o žodis kālī randamas Atharvavedoje bei Mundaka Upanišadoje (2:4), tačiau ten naudojamas kaip bendrinė sąvoka. Kaip dievybė Kali pirmą kartą paminėta Mahabharatoje (10.8.64), kai pasirodo Pandavų kariams per miegus. Kali skirta literatūra atsiranda nuo VII a., ir susijusi su šaktizmo suklestėjimu. Svarbiausias Kali skirtas kūrinys yra viena iš Upapuranų – .

Kali atsiradimas hinduistiniame panteone siejamas su nearijiškų Pietų Azijos tautų įtaka. Greičiausiai į Kali vaizdinį susiliejusios kelios vietinės dievybės, kadangi pagrindiniai Kali kulto regionai yra skirtingose Indijos vietose (Kerala, Bengalija, Asamas, Kašmyras).

Su Kali kultu susiję prieštaringi vaizdiniai tiek dėl pačios dievybės įvaizdžio, tiek dėl šaktistinės praktikos Kali garbei aukoti ožius. Britų valdymo laikais buvo populiari legenda, kad kelių plėšikai thugiai Kali garbei aukodavę savo aukas. Su Kali siejama dalies čigonų garbinama .

Taip pat skaitykite

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas kali

Vikiteka: Kali – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Kalijuga

Šaltiniai

• Cituota iš „Senovės Indijos mitai“/E. Tiomkinas, V. Ermanas.- Vilnius, 1989.- p.222-224.
• Daniélou, Alain, 1991, The Myths and Gods of India, Hindu Polytheism, Inner Traditions