Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Vilniaus gynybinės sienos bastėja – XVII a. pirmoje pusėje pastatytas fortifikacinis statinys, sudarytas iš bokšto, patrankų patalpos ir juos jungiančio tunelio. Laikomas sudėtine Vilniaus gynybinės sienos dalimi.

Istorija

Bastėja ir sienos fragmentas

Bastėjos būdavo statomos nuo XVI a. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Siena turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus.

XVII a. amžiuje iškilus Maskvos ir švedų grėsmei, vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėjus rekonstruoti Vilniaus gynybinę sieną, netoli Subačiaus vartų pastatyta renesanso stiliaus bastėja. Ji buvo skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto.

Bastėją pastačius ir ją naudojus pagal paskirtį, joje buvo pastatyta 11 patrankų. Bastėja paminėta 1627 m. miesto gynybinės sienos apžiūros dokumente. Manoma, jog ją projektavo karo inžinierius .

Bastėja nukentėjo 1655-1661 m. kare su Rusija. Vėliau buvo remontuota. Ją suremontavus, pažymėta 1753 m. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane dar esanti žemės paviršiuje. Vėlesniuose planuose, išskyrus bokštą, bastėja pažymėta nebebuvo. XVIII a. pabaigoje bastėjos gynybiniai grioviai ir mūrai buvo užpilti. Dalis teritorijos užstatyta pastatais.

I pasaulinio ir II pasaulinio karų metu vokiečiai bastėjoje buvo įsirengę slėptuvę ir ginklų sandėlį. Jie užmūrijo šaudymo angas bei židinius, sugadino grindis.

Po II pasaulinio karo bastėjoje buvo įrengtas sandėlys. 1965-1970 m. bastėjos teritorijoje pradėti archeologiniai kasinėjimai ir bastėjos atkūrimo darbai: atstatytas bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis.

Struktūra

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Bastėjos patrankų patalpa 8 metrų aukščio, pasagos formos, sumūryta iš raudonų ir gelsvų plytų, joje buvo įtaisytos šaudymo angos patrankoms. Pamatai sumūryti iš lauko riedulių. Šiaurės pusėje bastėja pasiekia statų šlaitą, rytų pusėje ją supa 3-4 metrų pločio gynybinis griovys. Patrankų patalpoje yra dvidešimt nišų parakui, salietrai, kitoms medžiagoms ir įrengimams laikyti. Buvo suprojektuoti du židiniai patrankoms uždegti ir rankoms sušilti. Patrankų patalpą su bokštu jungia tunelis.

Bastėjos bokštas stačiakampio formos, 12 metrų ilgio ir 9 metrų pločio, be rūsių. Jo arkiniai pamatai remiasi į mūro stulpus. Bokštas sumūrytas iš plytų. Į jį patenkama pro duris iš Bokšto gatvės.

Bastėjos tunelis yra 48 metrų ilgio, 2,8 metrų pločio ir 3,5 metrų aukščio. Jis padengtas cilindriniu skliautu. Tunelyje yra išlikusi ventiliacinė anga. Šiuo metu iš tunelio suformuota laiptinė.

Dabartis

Bastėjos restauravimas (2008 m.)

1987 m. bastėjoje atidarytas ginklų muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Muziejuje eksponuojama ginkluotė nuo XV a. iki XIX a.: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai. Bastėjoje įrengtoje ekspozicijoje esanti ikonografinė medžiaga atskleidžia to meto gynybos ypatumus. Patrankų patalpoje kaupiantis drėgmei, 2007 metais buvo atnaujinti restauravimo darbai, įrengtas autentiškus bastėjos mūrus nuo drėgmės saugantis kolektorius. Taip pat restauruojami išorės mūrai.

Bastėjoje rengiami edukaciniai užsiėmimai.

Nuorodos

1. Irena Jučienė. Vilniaus artilerijos bastionas. Vilnius: Mintis, 1990. .
2. Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. .
3. Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros. Vilnius: Tyto alba, 2017. .
4. Vilniaus bastėja Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
5. Lietuvos nacionalinio muziejaus pateikta informacija apie užsiėmimus Vilniaus gynybinėje bastėjoje. [2] 2019-11-05 iš Wayback Machine projekto.

54°40′37″ š. pl. 25°17′32″ r. ilg. / 54.67694°š. pl. 25.29222°r. ilg. / 54.67694; 25.29222