Romos kariuomenė

Romėnų kariuomenė (lot. Militia) – senovės Romos karinės pajėgos laikotarpyje nuo Romos miesto įkūrimo apie 800 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Svarbiausią ir pagrindinę pajėgų dalį sudarė sausumos kariuomenė. Maždaug nuo ją papildė .

I a. III legiono legionieriai (dab. rekonstrukcija)

„Vėžlio“ rikiuotė (lot. testudo)

Romėnų kariuomenė buvo labai svarbi Romos valstybės dalis. Karinės jų kampanijos vyko apie 1300 metų nuo Partos rytuose iki Ispanijos vakaruose, ir nuo Šiaurės Afrikos pietuose iki Galijos bei Britų salų šiaurėje. Istorikas Juozapas Flavijus romėnus apibūdino taip: „jau gimsta pasiruošę ir ginkluoti“.

Romėnų kariuomenės istoriją galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmiausiai ji vykdė nedidelio masto karines kampanijas aplinkiniuose kraštuose (daugiausiai pačioje Italijoje), buvo ginkluota ietimis bei akstimis (svaidomom ietim) ir naudojo falangos rikiuotę, kuri buvo įtakota etruskų ir graikų karybos būdo. Susidūrę su galais, romėnai pradėjo plačiau naudoti ir kalavijus. Didžiausią suklestėjimą Romos kariuomenė pasiekė ankstyvosios – viduriniosios imperijos epochos laikmečiu, kai romėnai turėjo nuolatinę profesionalią kariuomenę, sudarytą iš ypač gerai ištreniruotų karių, kuriems tai buvo amatas ir pragyvenimo šaltinis.

Kariai

Roma savo didžiausio išsiplėtimo metu, pasak , turėjo 45 – 120 milijonų gyventojų. Kiek tiksliai iš jų buvo nuolatinėje kariuomenėje, nėra žinoma. Gibonas teigia, kad auksiliarijų ir romėnų legionierių bendras skaičius Adriano laikais galėjo siekti 375 tūkstančius.

Vėlyvosios imperijos periodu suprastėjo karinės įrangos kokybė, ir nors padaugėjo kareivių – dauguma jų buvo iš germanų genčių. Vakarų Romos imperijos didžiąją kariuomenės dalį sudarė Romos teritorijoje gyvenančios germanų tautos. Apie Rytų Romos imperijos kariuomenę skaitykite straipsnyje .

Finansavimas ir išlaidos

Romos karalystės bei beveik visu respublikos laikotarpiu kariai įrangą turėjo pirktis ir atsinešti patys, iš savo lėšų. Taip pat, už kariavimą jie negaudavo nuolatinio atlyginimo, tad Romos valstybės išlaidos armijai būdavo minimalios. Kita vertus, jos vis tiek sudarė bene didžiausią valstybės išlaidų dalį, kadangi nebūdavo jokių kitų, šiuo metu kiekvienoje valstybėje įprastų išlaidų: mokslui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui, viešajam transportui ir panašiai.

Vėlyvosios respublikos periodu, po Gajaus Marijaus reformų, kariams už tarnybą buvo pradėta mokėti iš valstybės biudžeto, taip pat valstybė suteikdavo visą reikalingą įrangą ir ginklus. Dar kiek vėliau tapo įprasta, kad kareiviams moka juos vedantis karvedys.

Sparčiausio Romos plėtimosi periodu Respublikos ir ankstyvosios imperijos laikotarpiu karų metu priplėštos gėrybės sudarė labai svarbią valstybės ekonomikos dalį. Kai kurių istorikų nuomone, tuo metu visa romėnų ekonomika ir rėmėsi aplinkinių kraštų plėšimu, o imperijai nustojus plėstis prasidėjo turtinis nuosmukis, tapęs viena iš svarbių jos žlugimo priežasčių.

Didėjant kariuomenės apimčiai ir karių atlyginimams, atsirado papildomi mokesčiai, buvo padidinti kai kurie esami.

Vadovavimo struktūra

Karalystės epochoje formalus vyriausiasis kariuomenės vadas buvo karalius. Daugiau apie šio periodo romėnų kariuomenės vadovavimo struktūrą yra beveik nieko nežinoma. Greičiausiai žemesni vadai buvo kiti Romos aristokratai.

Romos respublikos periodu aukščiausioji valdžia buvo senatas, renkamas žmonių. Pats senatas išrinkdavo du konsulus, kuriems be kitų pareigų priklausė ir vadovavimas kariuomenei. Jiems pavaldūs buvo pretoriai ir kvestoriai, o pastariesiems – kariuomenė, suskirstyta į iš sudarytus legionus bei pagalbines sąjungininkų pajėgas. Papildomai atskirais atvejais (dažniausiai didelio pavojaus metu) senatas arba konsulai galėjo paskirti diktatorių, kuris ribotam laikotarpiui turėjo absoliučią valdžią. Laivyno vadas buvo atskaitingas tiesiai senatui (arba diktatoriui), ne konsulams. Jam buvo atskaitingi flotilių vadai.

Vėlyvosios respublikos ir ankstyvosios imperijos laikotarpiu de facto aukščiausias armijos vadas buvo , nors juridiškai virš jo dar buvo senatas. Imperatoriui atskaitingi buvo provincijų prokonsulai bei aerarium militare – kažkas panašaus į karo finansavimo ministeriją. Prokonsulams savu ruožtu atskaitingi buvo tiesiai legionų vadai – legatai bei laivyno vadas. Kartais legatai būdavo pavaldūs tiesiai imperatoriui. Legatams pavaldūs buvo atskiriems legionams ar jų dalims bei auksiliarijų daliniams vadovavę karo tribūnai.

Vėlyvosios Romos imperijos laikotarpiu struktūra tapo sudėtingesnė, kariuomenė buvo suskirstyta į lauko karius bei pasienio apsaugą, pirmajai vadovavo pėstininkų vadas, antrajai – raitelių vadas. Jiems atskaitingi karvedžiai buvo vadinami Dux ir savo žinioje turėdavo po du ar daugiau legionų. Žemesnis rangas už dux buvo legionams ir auksiliarijų daliniams vadovavusio legato ir pajėgoms vadovavusio federacinio vado.

Legiono struktūra

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal  – stilius Jei galite, sutvarkykite.

Imperijos laikotarpiu mažiausias Romos kariuomenės vienetas buvo kontubernijus (lot. contubernium). Kontubernijų sudarė 8 legionieriai ir 2 „pagalbininkai“, kurie prižiūrėjo okteto nešulinį mulą, aprūpindavo oktetą geriamu vandeniu. Be to „pagalbininkai“ dažnai atlikdavo ir kalvio ar dailidės pareigas.

Kontubernijui vadovaudavo dekanas (lot. decanus). Jis buvo vyriausias iš aštuonių legionierių, bet legionieriai bet kada galėdavo jį pakeisti. Kontubernijus gyvendavo vienoje palapinėje ir valgydavo kartu. Dažniausiai kontubernijų nariai pasirinkdavo porininkus – kitus legionierius iš kontubernijaus. Porininkai prižiūrėdavo vienas kitą mūšyje, eidavo kartu patruliuoti ir jei vienas iš jų žūdavo, kitas paprastai sumokėdavo už jo laidotuves ir pranešdavo žuvusiojo šeimai apie netektį.

Centurija (lot. centuria) buvo sudaryta iš 10 kontubernijų. Centuriją sudarė 80 legionierių ir 20 „pagalbininkų“. Centurijos vadas buvo centurionas (lot. centuriō), jo pavaduotojas buvo opcionas (lot. optio), o jo pavaduotojas – teserarijus (lot. tesserarius). Centurija taip pat turėjo signiferį (lot. signifer) ir bukcinos pūtėją. Taigi, be pagalbininkų centurija mūšyje turėdavo 85 narius (80 karių, 1 centurionas, 1 opcionas, 1 teserarijus, 1 signiferis ir 1 bukcinos pūtėjos).

Kohorta (lot. cohors) buvo sudaryta iš 6 centurijų. Kohorta turėjo 480 legionierių ir 120 „pagalbininkų“. Kohorta atskiro vado neturėdavo. Kohortos de fakto vadas buvo vyriausias kohortos centurionas. Pirmoji legiono kohorta buvo sudaryta iš 5 dvigubų centurijų (160 legionierių), 800 legionierių ir 200 „pagalbininkų“. Pirmosios kohortos vadas buvo vyriausias iš penkių centurionų ir vadinosi primipilu (lot. primus pilus).

Pirmoji kohorta buvo elitinė, šeštoji turėjo geriausius jaunus vyrus, aštunta – atrinktus karius, dešimta – gerus karius, o antra, ketvirta, septinta ir devinta buvo silpniausios kohortos. Septintoje ir devintoje kohortose buvo treniruojami rekrutai. Mūšyje šios kohortos išsidėstė taip: penkta, ketvirta, trečia, antra ir pirma kohortos buvo priekyje, o dešimta, devinta, aštunta, septinta ir šešta kohortos už jų.

Mūšio išsidėstymai ir taktikos

Mūšio įsakymai

Kad ir kaip buvo dislokuota Romėnų armija, ji pasižymėjo lankstumu, tvirta drausme, bei glaudumu. Atsižvelgiant į skirtingas taktines situacijas buvo užimtos tam tikros formacijos.

• Repellere equites (atremti raitelius) buvo įsakymas naudojamas atremti raitininkus. Legionieriai užimdavo kvadratinę formaciją, laikydami savo pilas kaip ietis, tarp skydų ir susiglaudę petis į petį.
• Ištarus iacite pila, legionieriai paleisdavo savo piliumus į priešus.
• Ištarus cuneum formate, pėstininkai suformuodavo pleišto formaciją pralaužti priešų linijoms. Ši formacija buvo naudojama, kaip šoko taktika.
• Ištarus contendite vestra sponte, legionieriai užimdavo agresyvią poziciją ir puolė kiekvieną priešą, su kuriuo susidūrė.
• Ištarus orbem formate, legionieriai užimdavo apskritimo formaciją su lankininkais viduryje ir už jų, kurie suteikė strėlių pastiprinimą. Ši taktika buvo dažniausiai buvo naudojama tada, kai nedidelis skaičius legionierių turėjo užimti poziciją ir buvo apsupti priešų.
• Ištarus ciringite frontem, legionieriai laikė savo pozicijas.
• Ištarus frontem allargate, buvo užimta išsibarsčiusi formacija..
• Ištarus testudinem formate, legionieriai susiformavo į „vėžlio“ rikiuotę. Ji buvo lėta, bet beveik nepralaužiama nuo priešų apšaudymo ir todėl labai efektyvi per apgultis, bei susiduriant su priešų lankininkais. Vis dėlto „vėžlio“ rikiuotė nebuvo veiksminga artimoj kovoj, todėl ji buvo naudojama, kai priešas buvo pakankamai toli, kad legionieriai turėtų laiko pakeisti formaciją prieš puolant.
• Ištarus tecombre, legionieriai išsklaidydavo „vėžlio“ rikiuotę ir grįždavo prie buvusios formacijos.
• Ištarus Agmen formate, legionieriai užimdavo kvadrato formaciją, kuri buvo tipinė centurijai mūšiuose.

Kultūra

Svarbiausią karinės kultūros vietą romėnų armijoje užėmė ypač griežta drausmė. Taip pat, skirtingai nuo daugelio kitų to meto šalių, Romos kariuomenėje būdavo akcentuojama grupinė kova, daliniai. Palyginimui, Galijoje svarbiausia būdavo asmeniniai kario sugebėjimai ir galai didžiausią reikšmę teikė individualių kovotojų ugdymui. Romėnų daliniai privalėdavo išlaikyti tikslias rikiuotes net žiauriausiuose mūšiuose bet kokiomis sąlygomis, kol neduoti kitokie įsakymai.

Romėnų kario ištikimybė teoriškai būdavo Romos valstybei, tačiau pasididžiavimas buvo susijęs su konkrečiu daliniu, paprastai legionu. Sėkmingai pasirodę legionai būdavo atlyginami atskirais vardais, pavyzdžiui, XX legionas – „Narsus ir pergalingasis XX“. Bendra tvarka legionai būdavo žymimi tik numeriais.

Praktikoje po Marijaus reformų karių ištikimybė dažniausiai būdavo ne valstybei, o karvedžiui, iš kurio gaudavo atlyginimą.

Įranga ir ginkluotė

Romėnų kario sandalas – kaliga (šiuolaikinė rekonstrukcija)

Romėnų kario ginkluotė, apranga ir kiti reikalingi asmeniniai daiktai buvo gaminami dideliais kiekiais, siekiant suvienodinti armiją. Pasak dalies istorikų, romėnų įranga (ypač šarvai) buvo vienas iš svarbių faktorių, suteikusių šiai armijai pranašumą.

Taip pat romėnai perimdavo pažangesnius ginklus iš kitų kraštų (pvz., ietys – iš graikų ir etruskų, kalavijai – iš galų).

Tipiškas III a. romėnų pėstininkas (legionierius) turėjo  – šalmą, lorica squamata – tam tikrus žvyninius šarvus,  – stačiakampius, lenktus didelius skydus, gladijus – trumpus kalavijus, penkias  – sunkius kovinius smigius, nešiojamas už skydo, piliumą – svaidomą ietį. Taip pat egzistavo lankininkai, svaidyklininkai, lengviau ginkluoti ir mažiau šarvuoti pagalbiniai pėstininkai, bei artileristai. Pagrindinis ginklas Romos respublikos – imperijos laikais buvo gladijus, tačiau imperijos pabaigoje vėl imta labiau naudoti ietį.

Po šarvais paprastai būdavo vilkima vilnonė . Kalaviją ir durklą laikydavo vienas diržas (), kartais – dvigubas sukryžiuotas diržas. Apavas būdavo specialūs, sunkūs kariniai odiniai sandalai, pakaustyti metalu – caligae. Kaklą dengdavo vilnonis arba lininis šalikas – focale. Papildomi daiktai nešami krepšiuose (vad. bagažas – ) ant tam skirtų karčių (), tai dažniausiai būdavo odinė kuprinė (), virimo katiliukas, gertuvė, kirvis ir panašiai. Kiekvienas karys dienos žygiui skirtą vandenį nešdavosi pats , įkūrus stovyklą vanduo būdavo parūpinamas bendrai. Įprastai, kiekvienas karys nešdavosi arba kastuvą, arba krepšį žemėms išnešioti (bet ne abu), skirtus stovyklos įrengimui. Taip pat kariai dažnai nešdavosi tribulus – romėniškus kaltropus, skirtus prieš kavaleriją – arklius ir , taip pat labai gerai veikdavo prieš kupranugarių raitelius.

Įvairios komandos būdavo duodamos specialiu pučiamuoju instrumentu – (dabartinio trombono prototipas).

Inžinerija

Romėnų kelias Istrijoje

Onagro piešinys

Kariuomenėje buvo plačiai naudota išvystyta inžinerija, pradedant ir baigiant . Šioje srityje romėnų kariuomenė buvo toli pralenkusi visas kitas to laikmečio armijas.

Kiekvieną sykį pasibaigus žygiui (ypač – priešiškoje teritorijoje) legionas prieš poilsį įsirengdavo fortifikuotą stovyklą – . Ji būdavo daroma tik iš žemių, velėnų ir medienos. Už jos statybą būdavo atsakingi specialūs inžinierių daliniai, kurie konkrečiu atveju surinkdavo tiek eilinių kareivių, kiek tuo kartu reikėdavo. Stovykla būdavo kvadrato formos, perimetrą juosdavo griovys ir tvora su smaigais.

Taip pat armija gebėdavo statyti akmeninius ir (arba) medinius tiltus per upes. Vieni žinomiausių – Cezario kampanijos Galijoje metu pastatyti du tiltai per Reiną, laikomi karinės inžinerijos šedevru. Vienas jų, virš devyniasdešimties metrų ilgio, buvo pastatytas per dešimt dienų.

Dauguma apsupties ginklų buvo pritaikyti ir patobulinti graikų išradimai. Žinomiausi jų yra balista, katapulta, skorpionas. Nuo III a. fortų ir miestų apgulčiai pradėtas naudoti onagras.

Eidami per priešišką teritoriją, romėnų legionai labai dažnai paskui save tiesdavo akmenimis grįstus kelius, padedančius užtikrinti greitą provizijos tiekimą bei pastiprinimus esant reikalui. Taip pat patogūs keliai padėdavo greitam atsitraukimui, jei prireikdavo. Romėnų keliai taip pat laikomi inžinerijos šedevru, dalis jų puikiai išsilaikę iki šių laikų. Istorikas Via Appia (Apijos kelią) laiko nulėmusiu romėnų pergalę .

Taip pat romėnų kariai kartais dalyvaudavo civilinio naudojimo pastatų statyboje, jei tuo metu nedalyvaudavo karinėse kampanijose. Tai padėdavo užtikrinti armijos užimtumą, sunkus fizinis darbas palaikydavo jų formą, be to, priešingu atveju nieko neveikiančią armiją Romai būtų nuostolinga išlaikyti.

Viena žymiausių romėnų karinių konstrukcijų buvo dviguba siena apie apsiaustą miestą Galijoje: viena aptverti miestui kad iš jo niekas neištrūktų, ir antra išorinė – kad sulaikyti ateinančius pastiprinimus. Ji buvo pastatyta Cezario karo Galijoje metu.

Laivynas

Romėnų triremos modelis

Iki pirmojo Pūnų karo romėnų laivyną tesudarė keli laivai – triremos, patruliavę jūros pakrantėse ir upėse. Pirmuosius laivų susidūrimus su stipria jūrine Kartaginos valstybe Roma triuškinančiai pralaimėjo. Tačiau, pasak legendos, pavykus užgrobti kartaginiečių laivus, romėnai prisigamino jų kopijų. Taip pat kare prieš Kartaginą romėnai pradėjo naudoti ir savo pačių išradimą – „varną“ (), kažką panašaus į priešo laivo denin įsmingančias kopėčias, kuriomis tarp laivų galėdavo pereiti legionieriai. Tai buvo visiškai nauja jūrų mūšių taktika, anksčiau tiesiog būdavo stengiamasi padegti, taranuoti ar kitaip sunaikinti priešo laivą. Pirmosios didesnės romėnų laimėtos jūrų kautynės buvo (260 m. pr. m. e.) netoli dabartinio Milaco pietinėje Sicilijos pakrantėje. metu Romos laivynas jau buvo stipresnis, nei Kartaginos.

Respublikos laikais didelę romėnų laivyno dalį sudarė sąjungininkų pajėgos, labiausiai – graikų. Viduržemio jūrą romėnai galutinai užvaldė Pompėjui 67 m. pr. m. e. įveikus piratus, tuo metu – rimtą jėgą.

Paskutinė didelė Romos jūrų kova buvo Akcijaus mūšis, užbaigęs pilietinį karą tarp Antonijaus ir Oktaviano. Vėliau flotilės būdavo naudojamos tik transportavimui, nedidelėms kovoms su piratais ir pakrančių apsaugai. Svarbius vaidmenis laivynas suvaidino Britanijos užkariavime, Dakijos užkariavime. Vėliau dar keli jūrų mūšiai įvyko prieš germanų tautas.

Didžiumą laivyno sudarė dviejų tipų buriniai–irkluojami laivai – triremos ir . Ji būdavo ginkluoti specialiu priekyje įtaisytu taranu, galėjusiu pramušti skylę kito laivo šone ir jį nuskandinti, todėl ypač didelė taktinė klaida būdavo atsukti laivą šonu į priešą. Paties priešo laivo šturmavimui naudotos virvės su kabliais bei nuo Pūnų karų – „varnas“. Denyje būdavo įtaisytos balistos ir katapultos, skirtos priešo bombardavimui. Jūreiviai būdavo lengvai šarvuoti ir esant reikalui taip pat galėdavo dalyvauti artimoje kovoje.

Romėnai turėjo dvi pagrindines jūrų bazes ir jose dislokuotas flotiles: Misenume (šiaurės Italija, netoli dab. Miseno) ir Ravenoje. Mažesnės provincijų flotilės buvo Germanijoje (Reino kontroliavimui), Britanijoje, Juodojoje jūroje ir kitur.

Nuorodos

1. Juozapas Flavijus. Žydų karas 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto..
2. Elton, Hugh, 1996, Warfare in Roman Europe
3. The Seven Great Monarchies of the World: Parthia
4. Michael Grant. The History of Rome
5. Gajus Julijus Cezaris. Užrašai apie Galų karą (Commentarii de Bello Gallico).

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.